Švedijos kalendorius

Švedijos kalendorius (šved. svenska kalendern) arba Švedijos stilius (svenska stilen) – kalendorius, naudotas Švedijoje ir jos valdose nuo 1700 m. kovo 1 d. iki 1712 m. vasario 30 d. Kalendoriaus datos viena diena prieš Julijaus kalendorių ir dešimčia dienų atsiliko nuo Grigaliaus kalendoriaus. Velykos buvo skaičiuojamos astronomiškai, su nedidele išimtimi, nuo 1740 iki 1844 m.

Švedijos almanachas su trisdešimties dienų ilgio vasario mėnesiu (1712 m.)

Saulės kalendorius

1699 m. lapkritį Švedijos vyriausybė nusprendė, kad, vietoje to, kad iš karto pereiti prie Grigaliaus kalendoriaus, prie naujo laiko skaičavimo pereiti per 40 metų. Naujojo kalendoriaus įvedimo planas numatė praleisti visas keliamąsias dienas nuo 1700 iki 1740 m. Taip atotrūkis tarp Švedijos kalendoriaus ir Grigaliaus kalendoriaus kas ketvirti metai turėjo mažėti viena diena, kol galiausiai jie turėjo sutapti 1740 m. Pereinamuoju laikotarpiu šis kalendorius neatitiko nei vieno iš pagrindinių alternatyvių kalendorių.

1700 m. vasario 29 d. buvo praleista, tačiau Didysis Šiaurės karas sustabdė tolesnius praleidimus.

1711 m. sausio mėn. karalius Karolis XII paskelbė, kad Švedija atsisakys kalendoriaus, kurio nenaudojo jokia kita tauta, ir grįš prie ankstesnio Julijaus kalendoriaus. 1712 m., keliamaisiais, metais prie vasario buvo pridėta papildoma diena, todėl mėnuo turėjo 30 dienų (vasario 30 d.), o metai – 367 dienas.

1753 m., metais vėliau nei Anglija ir jos kolonijos, Švedija įvedė Grigaliaus kalendorių. 11 dienų šuolis buvo atliktas vienu žingsniu: po 1753 m. vasario 17 d. sekė kovo 1 d.

Velykos

Reforma numatė, kad nuo 1700 iki 1739 m., Velykų data bus skaičiuojama pagal Julijaus kalendoriaus Velykų taisykles. Tačiau nuo 1700 iki 1711 m. Velykų sekmadienis buvo datuojamas pagal Švedijos kalendorių.

1740 m. Švedija pagaliau priėmė „patobulintą kalendorių“, kurį protestantiškos Vokietijos valstybės jau priėmė 1700 m. Šis patobulinimas numatė Velykų pilnaties ir pavasario lygiadienio apskaičiavimą pagal astronomines lenteles, konkrečiai – Keplerio , buvusias ant dienovidinio įsikūrusioje Tycho Brahės observatorijoje (buvusi Danijos Hveno sala). Be įprastos viduramžių taisyklės, pagal kurią Velykos buvo švenčiamos pirmą sekmadienį po pirmosios pilnaties po pavasario lygiadienio, astronominis Velykų sekmadienis turėjo būti atidėtas viena savaite, jei pagal šį skaičiavimą ji būtų buvusi ta pačia diena kaip ir pirmoji žydų Paschos savaitės diena (nisano 15 d.). Tokia nuostata prieštarauja Velykų apskaičiavimo taisyklei Julijaus kalendoriuje, pagal kurią Velykos negali būti 14-ą mėnulio dieną, bet buvo leidžiamos 15–21 d., nors šios datos buvo skaičiuojamos pagal krikščioniškas, o ne žydų lenteles. Gautos astronominės Velykų datos pagal Švedijoje nuo 1740 iki 1752 m. naudotą Julijaus kalendorių kas trejus metus buvo tą patį sekmadienį kaip ir Velykos pagal tradicinį Julijaus kalendorių, tačiau buvo ankstesnės už anksčiausią kanoninę 1742 m., 1744 m. ir 1750 m. kovo 22 d. Velykų ribą.

1753 m. priėmus grigališkąjį Saulės kalendorių, astronominės Velykų datos buvo viena savaite vėliau nei Velykos pagal Grigalijaus kalendorių 1802, 1805 ir 1818 m. Prieš Švedijai oficialiai priimant grigališkąjį Velykų apskaičiavimo principą (1844 m.) dar dvejų Velykų datos turėjo būti pavėlintos (1825 ir 1829 m.), tačiau to nebuvo padaryta.

Šis Velykų datos apskaičiavimo principas Suomijoje buvo taikomas net iki 1866 m. Nors Suomija 1809 m. buvo prijungta prie Rusijos, ji išlaikė autonominį statusą (Suomijos Didžioji Kunigaikštystė) ir teisę turėti savo kalendorių. Iki 1866 m. Velykų data Suomijoje buvo apskaičiuojama pagal astronomines taisykles ir kurios 1818, 1825, 1829 ir 1845 m. buvo viena savaitė po Velykų pagal Grigaliaus kalendorių. Rusijos imperija tuo metu naudojo Julijaus kalendorių ir Velykos būdavo apskaičiuojamos atitinkamai, todėl galiojo aukščiau aptartas principas: astronominės Velykos su Velykomis pagal Julijaus kalendorių sutapdavo maždaug kas treti metai, bet kartais buvo anksčiau nei kovo 22 d. pagal Julijaus kalendorių.

Išnašos

1. Roscoe Lamont, The reform of the Julian calendar (II), Popular Astronomy 28 (1920) 18–32, see pages 24–25.
2. Anomalous Easter Sunday Dates during the 18th and early 19th Century by Robert van Gent
3. Anomalous Easter Sunday Dates in Sweden and Finland by Robert van Gent