Įpilties piliakalniai

Senosios Įpilties piliakalnis
Piliakalnis nuo užtvankos pusės
Senosios Įpilties piliakalnis
Koordinatės	56°07′23.3″ š. pl. 21°14′47.9″ r. ilg. / 56.123139°š. pl. 21.246639°r. ilg. / 56.123139; 21.246639
Vieta	Kretingos rajonas
Seniūnija	Darbėnų seniūnija
Aukštis	8-10 m
Plotas	60×40
Priešpilis	gyvenvietė
Naudotas	I tūkstantmečio pradžia - XIII a.
Tirtas	1933–1934, 1998, 2003, 2007 m.
Registro Nr.	23781: 5243, 23782 /A437KP; AR525/

Senosios Įpilties piliakalnis ir gyvenvietė, kitaip Įpilties, Impilties piliakalnis, vadinamas Pilies kalnu (valstybės saugomas kultūros paminklų kompleksas: unikalūs kodai: komplekso – 23781, piliakalnio – 5243, papėdės gyvenvietės – 23782; senieji registro kodai – A437KP: A437K1P, A437K2P; senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR525) – piliakalnis ir gyvenvietė šiaurės vakariniame Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, Senosios Įpilties kaime, Šventosios intako Įpilties upelio dešiniajame krante, į vakarus nuo kelio  218  Kretinga–Skuodas , 11 km į šiaurę nuo Darbėnų, prie buvusio vandens malūno tvenkinio. Vienas gražiausių ir įspūdingiausių Žemaitijos piliakalnių.

Pilies kalnas prie Įpilties upės

Pasiekiamas nuo Laukžemės pusės atvažiavus į Senąją Įpiltį, centre pasukus į kairę šiaurės vakarų kryptimi, už 500 m, yra priekyje, dešinėje, už tvenkinio.

Priešais papėdės gyvenvietę, į šiaurės vakarus nuo piliakalnio Šventosios šlaite išliko kapinynas ir kaimo kapinės, vadinami Karių kapeliais, Maro kapeliais. Ties Įpilties ir Graistupio santaka stūkso Aukuro akmuo ir piliakalnis, vadinamas Marijos kalneliu. 2 km į šiaurės vakarus prie Šventosios upės yra Senosios Įpilties II piliakalnis, vadinamas Karių, Karo kalnu.

Piliakalnis

Įrengtas aukštumos kyšulyje, įsiterpiančiame į Įpilties upelio vingį, kuris puslankiu supa piliakalnį iš šiaurės rytų, rytų ir pietų pusių. Šlaitai statūs, 6–10 m aukščio. Aikštelė ovali, pilga šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi, 60×40 m dydžio. Ją žiedu juosia pylimas, kuris šiaurės vakarų pusėje, nuo aukštumos 8–10 m aukščio ir 36–40 m pločio, o nuo tvenkinio pusės – 3 m aukščio ir 15 m pločio. Pylimo kauburiu eina iki 3,3 m pločio ir 0,6 m gylio griovys. Pylimo vakarinėje dalyje yra įvažiavimo į pilį vieta, o rytinėje dalyje link upės vedančio išėjimo vieta.

Aikštelė ir pylimai dirvonuoja, šlaitai apauga medžiais, rytinėje dalyje apardyti bebrų urvų.

Į šiaurę – šiaurės vakarus nuo piliakalnio 5 ha plote plyti papėdės gyvenvietė. Ji nenaudojama, dirvonuoja. Pietinęje dalyje šalia piliakalnio stovi dekoratyvinė skulptūra „Kuršis“ (autorius Raimundas Puškorius), pastatyta 2003 m. minint Įpilties vardo pirmo paminėjimo 750 metines. Vakarinėje gyvenvietės dalyje 2007 m. įrengta skulptūrinė kompozicija „Alka“ (dailininkė , architektas Alfredas Gytis Tiškus). Gyvenvietės vakarinėje papėdėje stovi informacinis stendas.

Tyrimai

Pirmą kartą archeologinėje literatūroje Senosios Įpilties piliakalnis paminėtas 1899 m. Fiodoro Pokrovskio išleistame „Kauno gubernijos archeologiniame atlase“, antrąkart – Petro Tarasenkos 1928 m. išleistoje „Lietuvos archeologijos medžiagoje“.

Piliakalnį 1933–1934 m. tyrinėjo generolas Vladas Nagevičius (Vytauto Didžiojo karo muziejus),1998 m. piliakalnio su gyvenviete žvalgomuosius archeologinius tyrimus atliko Romas Jarockis (Lietuvos istorijos institutas), 2003 ir 2007 m. gyvenvietę žvalgė Julius Kanarskas (Kretingos muziejus).

Kuršio skulptūra prie Pilies kalno (autorius Raimundas Puškorius, 2003 m.)

1933–1934 m. ištirtas apie 1000 m² plotas, padarytas skersinis abiejų pylimų pjūvis ir tyrinėta pilies aikštelė. Aikštelėje rasta lipdytos ir žiestos keramikos, geležinių strėlių antgalių,sidabrinis ilgasis. Pylime fiksuoti 8 pagrindiniai jo tvirtinimo etapai. Pirmasis pylimas buvo sukrautas iš stambių akmenų, 1,5 m aukščio, 2,5 m pločio. Vėliau jis buvo aukštinamas ir plečiamas į išorę, užpilant molio sluoksnį. Supiltas gruntas buvo tvirtintas medžių rąstais, pylimo paviršius grįstas akmenimis. Pilies vartus sudarė vakarinėje piliakalnio dalyje tarp pylimų įrengtas 8 m ilgio, 3 m pločio, 1,8 m aukščio tunelis su ąžuolinių stulpų sienomis, 25-40 cm skersmens rąstų lubomis, akmenimis išgrįstu grindiniu. Sudegę vartai buvo užversti ir viršuje įrengti nauji.

1998 m. ištirtas 6 m² plotas, išgręžti 54 gręžiniai. Nustatyta, kad piliakalnio aikštelėje kultūrinio sluoksnio yra apie 1 m, o papėdės gyvenvietėje – 0,4 m storio. Rasta lipdytos ir žiestos keramikos, geležinio dirbinio ir žalvarinio smeigtuko dalys, sudegusų grūdų.

2003 ir 2007 m. papėdės gyvenvietėje ištirtas 4 m² plotas, aptikta sunaikinto kultūrinio sluoksnio pėdsakų, , II tūkstantmečio pradžios lipdytos ir XVI–XVIII a. žiestos keramikos.

Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio pradžia – XIII a. viduriu. Nuo XI a. naudotas kaip tvirtovė.

Istorija

Piliakalnis siejamas su viduramžių rašytiniuose šaltiniuose minima Impilties (Empilten, Ampillen, Ampilten) vietove. Impilties vardas pirmą kartą paminėtas Kuršo vyskupo Heinricho 1253 m. balandžio 5 d. rašte Livonijos ordino magistrui dėl pietinių Kuršo žemių pasidalijimo. Pagal tą dokumentą ji atiteko Livonijos ordinui.

Įpiltis priklausė kuršių Duvzarės žemei ir, manoma, buvo šio regiono pagrindinė tvirtovė. Kuršiams 1260 m. sukilus, ji tapo viena pagrindinių sukilėlių pilių. 1263 m. pilies įgulai pasitraukus į Lietuvą, kryžiuočiai pilį užėmė ir sudegino.

Susiformavus Senosios Įpilties kaimui, piliakalnis su papėdės gyvenviete pateko į žemės naudmenas, buvo ariami. Piliakalnis žymimas Palangos seniūnijos XVIII a. II pusės inventoriuje. 1933–1934 m. generolo V. Nagevičiaus vykdomi piliakalnio archeologiniai kasinėjimai Įpiltį plačiai išgarsino. Apie tyrimus rašė Lietuvos spauda, jų stebėti vyko ekskursijos, buvo atvykę valstybės veikėjai, Latvijos mokslininkai.1935 m. žemės savininkai pasižadėjo piliakalnio nebearti, o gyvenvietės teritorija buvo ariama iki pat XX a. pabaigos.

1972 m. piliakalnis su gyvenviete paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR525).1992 m. piliakalnis, 1997 m. – gyvenvietė registruoti kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše (A437KP), 1998 m. – paskelbti kultūros paminklų kompleksu, kuris 2005 m. pripažintas valstybės saugomu, o 2007 m. patvirtintas išskirtinę kultūrinę vertę turinčiu kultūros paveldo objektu.

Aplinkiniai piliakalniai
	Gruobinios pilis 45 km Senosios Įpilties II piliakalnis 2 km	Kalvių piliakalnis 13 km	Apuolės piliakalnis 35 km Daukšių piliakalnis 20 km Senosios Įpilties III piliakalnis
			Laivių piliakalnis 23 km
	Nagarbos piliakalnis 20 km	Kurmaičių piliakalnis 21 km Kačaičių piliakalnis 32 km	Auksūdžio piliakalnis 7 km Imbarės piliakalnis 22 km Kartenos piliakalnis 27,5 km

Šaltiniai

1. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius: Mintis, 1975. – T. 2. – P. 69 (Nr. 238)
   Lietuvos piliakalniai: Atlasas. – Vilnius, 2005. – T. 1. – P. 446–447
2. Irena Šeškevičienė. Senoji kuršių gyvenvietė įamžinama ąžuolų drožiniais. – Pajūrio naujienos – 2007, spalio 30
3. Фeдор Покровский. Археологическая карта Ковенской губернiи. – Вильна, 1899
4. Petras Tarasenka. Lietuvos archeologijos medžiaga. – Kaunas, 1928
5. Pranas Kulikauskas, Gintautas Zabiela. Lietuvos archeologijos istorija (iki 1945 m.). – Vilnius, 1999. – P. 193–194
6. Gintautas Zabiela. Scandinavian arrowheads in Lithuania. – Archaeologia Baltica. – Vilnius, 1997. – T. 2. – P. 133–135
7. Jonas Puzinas. Archeologiniai Impilties tyrinėjimai. – Tautos mokykla – 1934. – Nr. 20. – P. 388–391
   Jonas Puzinas. Šis tas iš Įpilties tyrinėjimų. – Židinys – 1934. – Nr. 10. – P. 322–323
   Jonas Puzinas. Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys. – Senovė. – Kaunas, 1938. – T. 4. – P. 294–297
   Jonas Puzinas. Vl. Nagius Nagevičius kaip archeologas. – Generolo gydytojo Vlado Nagiaus Nagevičiaus gyvenimo ir darbų apžvalga. – Putnamas, 1962. – P. 248–250
8. Romas Jarockis. Impilties piliakalnio žvalgomieji tyrinėjimai 1998 m. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. – Vilnius, 2000. – P. 91–93
9. Julius Kanarskas. Senosios Įpilties piliakalnio gyvenvietė. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais. – Vilnius, 2005. – P. 39–40
   Julius Kanarskas. Senosios Įpilties piliakalnio papėdės gyvenvietė. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2007 metais. – Vilnius, 2008. – P. 79–81
10. Romas Jarockis. Įpilties piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 204 psl.
11. Įpilties piliakalnis su gyvenviete 2004-12-08 iš Wayback Machine projekto.
12. Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 1, ap. 1, b. 19. – L. 178–204 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
13. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 137
14. Kultūros vertybių registras: Įpilties, Senosios Įpilties piliakalnis su gyvenviete

Nuorodos

• Lietuvos piliakalniai
• Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – B. 19. – L. 198–205 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
• Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – B. 19. – L. 206–212 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
• Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – B. 119. – L. 171 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
• Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – B. 138. – L. 828 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
• Kultūros vertybių registras: Įpilties, Senosios Įpilties piliakalnio su gyvenviete piliakalnis
• Kultūros vertybių registras: Įpilties, Senosios Įpilties piliakalnio su gyvenviete gyvenvietė
• Įpilties piliakalnis 2009-04-02 iš Wayback Machine projekto.