Petras Tarasenka

Petras Tarasenka (1892 m. gruodžio 19 d. Karališkiuose, dab. Anykščių raj. – 1962 m. gegužės 17 d. Kaune) – Lietuvos karininkas, archeologas, muziejininkas, prozininkas.

Petras Tarasenka

Biografija

Gimė mažažemio valstiečio Feodulo Tarasovo ir Natalijos Zubrickajos, kilusių iš sentikių, šeimoje. Pagal išlikusius įrašus Karališkių cerkvės knygoje, Petras įgijo Tarasovų pavardę, kuri vėliau virto į Tarasenkos. Mokėsi Alantos pradžios mokykloje ir Anykščiuose. 1912 m. baigė Panevėžio mokytojų seminariją. 1912–1913 m. dirbo mokytoju Alantoje, 1914–1915 m. Tirmūnuose. 1915–1917 m. tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, kovojo Pirmojo pasaulinio karo frontuose. 1918–1919 m. gyveno ir mokytojavo Pskove, studijavo istoriją Pskovo pedagoginiame institute, klausė žymaus rusų archeologo A. Spicyno paskaitų .

1919–1926 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, dalyvavo nepriklausomybės kovose. 1921 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus, suteiktas kapitono laipsnis. 1923 m. Lietuvai atgavus Klaipėdos kraštą, Klaipėdoje dislokuotas Septintasis pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulkas. Pulko karininkas P. Tarasenka su šeima (buvo vedęs mokytoją Mariją Jaropolskają) persikėlė gyventi į Klaipėdą, ten gimė jo dukros.

Turėdamas laisvo laiko vykdavo pasižvalgyti po apylinkes, ieškodamas pamario archeologinių paminklų, apie juos skelbė spaudoje. Daug jo straipsnių 1924–1925 m. publikavo „Klaipėdos žinios“. Straipsniuose „Klaipėdai reikalingas istorijos - archeologijos muziejus“, „Klaipėdos muziejaus draugija“, „Koks turi būti Klaipėdos miesto muziejus“ rašė apie būtinybę įkurti Klaipėdos muziejų. 1924 m. prisidėjo prie Istorijos ir archeologijos muziejaus įkūrimo Klaipėdoje.

1930–1934 m. Valstybės archeologinės komisijos narys. 1933 m. pulkininkas, išleistas į atsargą. Išėjęs į atsargą toliau domėjosi Lietuvos piliakalniais, lankė juos, aprašinėjo, sudarinėjo jų planus. Kartu rašė daug straipsnių, populiarino, skatino saugoti paminklus.

Tarybinė ir nacių okupacijos privertė jį ieškoti darbo valstybinėse įstaigose. 1940–1941 m. Karo muziejaus ekskursijų vadovas, 1941–1944 m. kultūros paminklų apsaugos Archeologijos skyriaus vedėjas, 1944–1946 m. Kauno valstybinio muziejaus direktorius, 1948–1958 m. M. K. Čiurlionio dailės muziejuje mokslinis bendradarbis. 1958 m. Lietuvos TSR nusipelnęs kultūros veikėjas. Palaidotas Eigulių kapinėse.

Mokslinė veikla

P. Tarasenkos šeimos kapas

Dar vaikystėje sužavėtas žmonių pasakojimų, padavimų, susidomėjo senove, jos paminklais. Tarnaudamas kariuomenėje ir išėjęs į atsargą 1925–1936 m. kasinėjo įvairius archeologinius paminklus, darė piliakalnių topografinius planus. Tai buvo pirmoji gana profesionali reljefinė archeologijos paminklų fiksacija Lietuvoje.

P. Tarasenkos kasinėti:

• 1925 m. (dab. Klaipėdos raj.), Paštuvos senkapis (Kauno raj.)
• 1931 m. Kulionių piliakalnis (Molėtų raj.), Pašušvio kapinynas (1931 ir 1933 m., Kėdainių raj.)
• 1933 m. Mielėnų piliakalnis (Rokiškio raj.), Maniuliškių piliakalnis, , , Vosgėlių piliakalnis (Zarasų raj.)
• 1936 m. Bartkūnų piliakalnis, Berzgainių piliakalnis, Paželvių piliakalnis (Ukmergės raj.)

Monografijos

Norėdamas, kad bent kiek daugiau Lietuvos praeities paminklus pažintų ir kiti, parašė knygas-vadovėlius „Gimtoji senovė“ (1925, 1926 m.), „Priešistorinė Lietuva“ (1927 m.), sudarė archeologinių paminklų registrą „Lietuvos archeologijos medžiaga“ (1928 m.), kuriai kaip priedą parengė pirmąjį visos Lietuvos archeologinių paminklų žemėlapį. 1953–1955 m. dalyvavo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto žvalgomojoje ekspedicijoje, kuri rinko duomenis apie Užnemunės ir Pietų Lietuvos archeologijos paminklus. Tuo metu parašė platesnę apybraižą „Lietuvos piliakalniai“ (1956 m.) ir „Pėdos akmenyje“ (1958 m.) apie Lietuvos laukuose esančius įvairius akmenis su ženklais. Jam kilo mintis paruošti kelias knygas apie visus Lietuvos piliakalnius. Pavyzdžiu tokiam leidiniui pasirinko latvių archeologo (1892–1942 m.) „Latvijos piliakalniai“, kurios 1923–1930 m. pasirodė 4 knygos.

P. Tarasenka kaupė duomenis apie aukštaičių, žemaičių ir Užnemunės piliakalnius. Paruošė tik vieną iš numatytų knygų – „Užnemunės piliakalniai“, kurią apie 1960 m. spėjo įteikti leidyklai, o tarsi jos anotaciją paskelbė Lenkijos spaudoje. Knygą sudarė trumpas įvadas, kuriame P. Tarasenka išdėstė savo pažiūras į šiuos paminklus ir išsamius duomenis apie kiekvieną tuo metu buvusį žinomą Užnemunės piliakalnį – jo adresą, žemėlapio ištrauką-situaciją, paties paminklo topografinis planą ir aprašymą. Leidykla buvo bejėgė išleisti tokį leidinį, nes tuo metu spausdinti smulkaus žemėlapio ištraukas ir piliakalnių topografinius planus kaip valstybinę paslaptį draudė „geonadzoras“. Todėl leidykla rankraštį autoriui grąžino, „siūlė jį papildyti“, keisti iliustracijas. Tačiau be topografinių planų leidinys būtų netekęs didelės dalies vertės. Pašlijusi autoriaus sveikata ir nelaukta mirtis nutraukė šį darbą. Knyga išėjo tik 2001 m.. Tačiau jam parašius šią knygą ir įteikus leidyklai, prasidėjo intensyvūs iki tol Lietuvoje „nežinotų“ Užnemunės piliakalnių tyrinėjimai. Mokslų akademijos Istorijos institutas, Vilniaus universiteto Archeologijos katedra ir Mokslinė metodinė kultūros paminklų taryba vien 1961–1971 m. kasinėjo net 14 Užnemunės piliakalnių. Tyrimų duomenis atspindi Prano Kulikausko monografija , kuri tarsi pratęsė P. Tarasenkos darbus.

Prozininkas

P. Tarasenkos didžiausias nuopelnas – archeologijos mokslo išpopuliarinimas. Šioje srityje jis iki šiol tebėra nepralenktas. Piliakalnių tyrinėjimai parodė šių paminklų įvairovę. Paaiškėjo, kad dalies jų praeitis siekia net žalvario amžiaus pradžią. Kilo minčių, kad kai kurie piliakalniai gali būti susiję su senuoju tikėjimu. Siekdamas sudominti jaunimą šiais paminklais, parašė apysakas – „Praeities vartai“ (1935 m.), „Perkūno šventykloje“ (1939 m.).

Pokario metais ypač populiarios tapo jo knygos „Užburti lobiai“ (1956 m.), „Didžiųjų Tyrulių paslaptys“ (1956 m.), „Pabėgimas“ (1957 m.), „Rambyno burtininkas“ (1958 m.), iš kurių žinių apie garbingą Lietuvos praeitį sėmėsi tuometinis jaunimas.

Bendradarbiavo literatūros, meno, istorijos, etnografijos iliustruotame žurnale „Lietuva ir lietuviai“.

Literatūra

• Kulikauskas P. Petras Tarasenka – Lietuvos archeologijos pradininkas. Lietuvos archeologija, 1992.

Šaltiniai

Vikiteka: Petras Tarasenka – vaizdinė ir garsinė medžiaga

1. P. Tarasenkos gimtinė – Karališkiai
2. Daiva Steponavičienė, Petras Tarasenka (1892-1962): (biografinė apybraiža)
3. Petras Tarasenka. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 262-263
4. Petras Tarasenka. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 102 psl.
5. „Objekto Nr. 34584 išsamus aprašymas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
6. Adolfas Tautavičius. Petro Tarasenkos kraštotyrinio pobūdžio darbų bibliografija. Kraštotyra. Vilnius, 1967
7. Brastinš E. Latvijas pilskalni. Riga. 1923-1930.
8. Petras Tarasenka. Užnemunės krašto piliakalniai. Savastis, Vilnius, 2001
9. Kulikauskas P. Užnemunės piliakalniai. 1982.
10. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 277 psl.