Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Švedijos−Norvegijos unija (šved. Svensk-norska unionen, Unionen mellan Sverige och Norge, norv. Unionen mellom Norge og Sverige) – valstybė, kuri gyvavo nuo 1814 m., iki 1905 m. Ji buvo sudaryta, kai Napoleono armija Europoje pralaimėjo ir 1814 m. pagal Norvegija pasidavė Švedijai, tačiau Švedijai teko susidurti su Norvegijos pasipriešinimo judėjimu.


Skandinavijos istorija
Švedijos \| Norvegijos \| Danijos
Skandinavijos priešistorė
Germanija
Vikingai
	Horfagreatai

-
Folkungai	Folkungai
Kalmaro unija
Vazos
	Danija-Norvegija ()

Švedijos–Norvegijos unija (Bernadotai)		Gliuksburgai
Bernadotai	Gliuksburgai	Gliuksburgai
Susijusių šalių istorijos:
Suomijos, Grenlandijos, Islandijos

Danijos princas buvo Norvegijos generalinis gubernatorius sudarant Kylio sutartį, kai Norvegija atiteko Švedijai. Ir jis, ir Norvegijos tauta priešinosi šiai sutarčiai. , sudaryta iš 21 iškiliausio Norvegijos vyro, paskelbė Kristijoną Frederiką tinkamiausiu kandidatu į šalies sostą, bet nesutiko su jo pageidavimu sukurti absoliučią monarchiją. Priešingai, buvo nuspręsta, kad žmonės rinks nacionalinės asamblėjos atstovus. 1814 m. sekmadienį per Velykas 112 atstovų buvo sušaukta į , ir gegužės 17 dieną jie priėmė . Kristijonas Frederikas buvo išrinktas laisvos ir nepriklausomos Norvegijos karaliumi. Tuo metu Švedijos sosto paveldėtojas Karlas Johanas pareikalavo, kad būtų vykdoma Kylio sutartis. Praūžė trumpas karas. Po jo Karlas Johanas pripažino Eidsvollio konstituciją ir 1814 m. lapkričio 14 d. Stortingas (Norvegijos parlamentas) išrinko senąjį Švedijos karalių Norvegijos karaliumi. Vėliau į valdžią atėjo pats Karlas Johanas.

Unija su Švedija

Pagal riksakt, konvenciją, kurią ratifikavo Norvegijos bei Švedijos parlamentai, abi šalys turi būti valdomos vieno karaliaus ir bendrai dalyvauti karuose. Tačiau jos liko lygios ir viena nuo kito nepriklausomos. Bet riksakt nesuteikė Norvegijai galimybės turėti savo užsienio reikalų tarnybą ar nacionalinę vėliavą. Į reikalavimą dėl atskiros vėliavos nebuvo atsižvelgta iki 1898 m. Kova dėl užsienio reikalų tarnybos buvo viena iš priežasčių, lėmusių unijos žlugimą. Buvo ginčijamasi ir dėl to, ar karaliui gali būti suteikta teisė skirti Norvegijos generalgubernatorių. Abi šalys turėjo bendrą diplomatinę tarnybą, bet išlaikė savo įstatymus, vietos valdžią, teismus, bažnyčią. Norvegijos kariuomenė (karininkai − tik norvegai) buvo pavaldi karaliui, bet be Stortingo sutikimo negalėjo būti panaudota už Norvegijos ribų.

Iširimas

Politinis gyvenimas baigiantis unijai su Švedija buvo intensyvus – tai laikoma pereinamuoju keliu į demokratiją. 1884 m. buvo įvestas parlamentinis valdymas, 1898 m. suteikta visuotinė balsavimo teisė vyrams, 1913 m. – ir moterims. Ilgai trunkantis konfliktas dėl reikalavimo įteisinti atskirą užsienio reikalų ministrą galų gale parklupdė uniją. 1905 m. atsistatydino Norvegijos Michelseno vyriausybė – karalius nesutiko patvirtinti Stortingo įstatymo projekto dėl Norvegijos konsulo tarnybos. Karalius atsisakė pripažinti vyriausybės atsistatydinimą sakydamas „Šiuo metu neįmanoma suformuoti naujos vyriausybės“. Michelsenas pasinaudojo šia fraze kaip pretekstu paskelbti, kad unija iširo. Kadangi karalius pasitraukė iš vyriausybės ir negalėjo suformuoti kitos, – o tai buvo jo pareiga pagal konstituciją, – jis neteko ir karaliaus posto. Neturėdama bendro karaliaus unija liovėsi egzistavusi. 1905 m. birželio 7 d. Stortingas, naudodamasis Norvegijai palankia D. Britanijos ir Rusijos pozicija, uniją nutraukė; plebiscitas tam pritarė. Liepos 7 d. Stortingas paskelbė, kad unija iširo, tačiau Švedija pareikalavo referendumo: 368 208 žmonės balsavo už atsiskyrimą, 184 buvo prieš. Švedijos ir Norvegijos unija iširo taikiai.

1905 m. spalio 26 d. Švedija ir Norvegija pasirašė Karlstado susitarimus, patvirtinančius unijos nutraukimą.

• • r

Europos šalių istorijos