54 23 š pl 25 5 r ilg 54 383 š pl 25 083 r ilg 54 383 25 083 Dideli negyvenami Rūdninkų girios plotai Žygmantiškių geomo

54°23′ š. pl. 25°5′ r. ilg. / 54.383°š. pl. 25.083°r. ilg. / 54.383; 25.083

Dideli negyvenami Rūdninkų girios plotai. Žygmantiškių geomorfologinis draustinis

Rūdninkų giria − penktas pagal plotą Lietuvos miškų masyvas Šalčininkų ir Varėnos rajonuose, 23 km į pietus nuo Vilniaus esantis Lietuvos pietryčiuose. Girios plotas ~37 500 ha (mišku apaugę 32 900 ha). Vakarinę masyvo dalį kerta 105 Pirčiupiai–Eišiškės plentas, šiaurinę dalį − 176 Pirčiupiai–Jašiūnai kelias. Girios šiaurinėje dalyje įsikūręs miestelis – Baltoji Vokė. Tolėliau nuo girios, jos pietryčiuose maždaug 7 kilometrų atstumu įsikūrę Šalčininkai.

Geografija

Rūdninkų girios masyvą sudaro 23 miškai: Dargužių, Jašiūnų, Girios, Nevainionių, Pirčiupių, Rakliškių, Rūdninkų, Sėlų, Valkininkų, Žygmantiškių ir kt. 67 % masyvo yra valstybinės reikšmės miškai (dalis jų priklauso Krašto apsaugos ministerijai).

Masyvas 26 km ištįsęs iš rytų į vakarus. Pietuose Šalčios upė Rūdninkų girią skiria nuo Šalčios–Tetėnų miškų. Girios šiauriniu ir vakariniu pakraščiu teka Merkys (bei smulkūs jo intakai Raudonėlė, Špigulė, , , ), pietine dalimi Šalčia (Merkio intakas) ir jos intakas Visinčia (jos intakai Kernavė, Didelis Cudykas).

Rūdninkų giria driekiasi smėlėtos Pietryčių lygumos pietine dalimi, kurią sudaro Merkio senslėnis. Vakaruose ir šiaurės vakaruose ji siekia Merkio vidurupio − Vokės zandrinės lygumos rytinį pakraštį, kuris rytų kryptimi palaipsniui pereina į Merkio terasinę lygumą. Pirčiupių ir Rūdninkų apylinkėse terasinė lyguma yra apie 135 m absoliutinio aukščio, labai šlapia. Čia yra didelių pelkių: , , , Šakos pelkė, ; jose prasideda Merkio intakai.

Milžiniški girios plotai, iškirsti 2023 m. įrenginėjant karinį poligoną

Rūdninkų girios viduriu iš šiaurės rytų į pietvakarius eina žemyninių kopų ruožas, kurio rytiniame pakraštyje didelėse termokarstinėse įlomėse yra , , , , Kernavo, Šulnio ežerai. Žemyninės kopos vietomis yra 150−160 m absoliutaus aukščio (Kuliamo kalnas, 161,5 m).Gruntinis vanduo yra negiliai; jame gausu geležies junginių.

Šiaurinę girios dalį užima buvęs tarybinis Rūdninkų poligonas, kur vyrauja atviri smėlynai ir viržynai.

Medynai

Miško augavietės nederlingos arba derlingos, dažniausiai normaliai drėgnos, bet kartais laikinai įmirkstančios. Dalis pelkių ir šlapių medynų nusausinta.

pušynai: 62 %
beržynai: 15 %
eglynai: 14 %
juodalksnynai: 8 %
drebulynai: 1 %

Jaunuolynai sudaro 30 % medynų, pusamžiai medžiai 45 %, pribręstantys 13 %, brandūs 12 %. Medynų vidutinis amžius 54 m., bonitetas II,2, skalsumas 0,75, tūris 207 m³/ha, metinis prieaugis 6 m³/ha.

Gyvūnija

Girioje gyvena briedžiai, šernai, stirnos, vilkai, lapės, lūšys, usūriniai šunys, kiškiai, voverės, kiaunės, barsukai, bebrai, ūdros, ondatros. Yra įvairių paukščių (tetervinai, kurtiniai, jerubės, slankos, vandens, plėšrieji paukščiai). Saugomi reti paukščiai: tetervinai, kurtiniai, vapsvaėdžiai, lututės, lėliai, ligutės, tripirščiai geniai, dirvoniniai kalviukai.

Istorija

Paminklas Caro kariuomenės leitenantui Arbuzovui

Jašiūnų–Pirčiupių kelias pro Rūdninkų girią

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė

XV a. Rūdninkų giria sudarė dalį didžiulio girių masyvo, kuris tęsėsi į pietus nuo Vilniaus ir apėmė beveik visą Lietuvos pietrytinę dalį.

Girioje buvo nedidelių geležies rūdos telkinių, nuo seno naudojamų. Vietovardžiai Rudnia, Rūdninkai, Geluža rodo buvus geležies liejyklų.

Girioje veisėsi stumbrai, taurai, meškos. 1470 m. Kazimieras Jogailaitis girioje įkūrė medžioklės dvarą ir žvėryną. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių medžioklės namai ir žvėrynai gyvavo iki XVII a., kai sunyko per karus Rusijos–Švedijos karus.

Rusijos imperijoje

1795 m. didesnioji girios dalis atiteko Rusijos imperijos iždui. XVIII–XIX a. daug miškų išdalyta privatiems savininkams. Miškai buvo intensyviai kertami, sunyko medžiojamoji fauna.1885 m. girioje nušauta paskutinė meška.

1831 m. miškuose buvo formuojamas Vilniaus universiteto studentų sukilėlių legionas.

Rūdninkų girioje vyko 1863 m. sukilimo mūšiai. Šiam įvykiui atminti girioje pastatytas ne vienas paminklas. Vienas jų pastatytas 1975 m. Rūdninkų kaimo šiauriniame pakraštyje, Merkio dešiniajame krante, prie kapinių. Taip pat sukilėlių ir caro kariuomenės mūšio vietoje pastatytas paminklas Caro kariuomenės leitenantui Arbuzovui, o netoli jo paminklas sukilėliams. Senųjų Macelių kapinėse taip pat yra medinis kryžius žuvusiems sukilėliams. Čia grumdamiesi su priešais žuvo 22 sukilėliai. Kaimo žmonės juos palaidojo ir pastatė aukštą ąžuolinį kryžių.

XX amžius

Tarpukariu giria buvo Lenkijos okupuota. Čia medžioti atvykdavo Lenkijos prezidentas Ignacas Moscickis. Senojoje Rūdninkų girininkijoje dirbęs girininkas Vlodimežas Korsakas parašė knygą „Rūdninkų giria“.

Antrojo pasaulinio karo metais girioje veikė raudonieji partizanai, buvo įkurta , kuri pokariu buvo paversta muziejumi (LTSR Revoliucijos muziejaus filialas).

Karo metais vokiečiai sudegino keletą girios kaimų: 1944 m. birželio 3 d. vokiečių kariai, keršydami už sovietų partizanų nužudytus kelis savo bendražygius, sudegino Pirčiupių kaimą kartu su 119 gyventojų. 1944 m. balandžio 9 d. apsupo Gumbo kaimą, greta buvusio Beiterano dvarelio kluone sušaudė 12 žmonių, dar 18 asmenų nužudyta ūkininko Godlevskio kluone. Kartu žuvo ir kaimo gyventojai, ir dvarelyje apsistoję iš Baltarusijos pabėgę žmonės. Taip pat vokiečiai sudegino girioje buvusius Kernavės, Gudelių kaimus.

Antrojo pasaulinio karo metais Rūdninkų girioje buvo įsikūrę Armijos Krajovos būriai. Žuvusiems AK kariams pastatytas kryžius, kurio užrašas mena, kad šioje vietoje ilsisi 25 Armijos Krajovos kariai, žuvę 1945 m. sausio 6-7 d. nelygioje kovoje su NKVD pajėgomis.

Nuo 1944 m. Rūdninkų girioje veikė Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Lietuvos partizanai. Girioje didesnio masto organizuoto pasipriešinimo nebuvo tiek dėl geografinės miškų padėties, tiek dėl vietos gyventojų nacionalinės sudėties.

Tarybiniais metais Rūdninkų girioje įrengtas kariuomenės poligonas, kuriame vykdavo bombardavimo pratybos, palikusios sprogmenų išmuštas duobes, smėlynus. Nesusprogusių užtaisų girioje randama iki šiol.

Atkūrus nepriklausomybę Rūdninkų girioje dislokuotas Lietuvos kariuomenės batalionas, vėliau čia įsikūrė Viešojo saugumo tarnybos mokymo centras. Rūdninkų girioje 2022 m. atkurtas Lietuvos kariuomenės poligonas.

Erdvė

Rūdninkų miško 98 kvartale yra Senųjų Macelių pilkapynas, 21 – 1863 m. sukilimo sukilėlių kapai, Šilėnų miško 68 kvartale – , taip pat , Bažnyčios kalnas, Kuršių akmenys su pėdomis, sudegintų Pirčiupių ir Gumbo kaimų memorialai.

Visinčios kaimas giliai Rūdninkų girioje

Didelė dalis girios paskelbta saugomomis teritorijomis: Rūdninkų biosferos poligonas, Rūdninkų kraštovaizdžio draustinis, Zygmantiškių geomorfologinis draustinis, Kernavo telmologinis draustinis, Šalčios hidrografinis draustinis, Visinčios hidrografinis draustinis, Visinčios kraštovaizdžio draustinis. Išskiriamos gamtinių buveinių apsaugai svarbios teritorijos: Rūdninkų viržynai, Visinčios upės slėnis ties Gudeliais, Kernavo pelkė, Šalčios ir Visinčios upių slėniai.

Girios pakraščiais eina keliai 105 Pirčiupiai–Eišiškės , 176 Pirčiupiai–Jašiūnai , A4 Vilnius–Varėna–Gardinas , . Visa centrinė girios dalis negyvenama. Šiaurinėje dalyje įsikūrusi Baltoji Vokė, Rūdninkai, Senieji Maceliai, Ilgalaukis, Rudnia, rytiniame – Dainava, Kidarai, Gudeliai, Skerdimai, Didžiosios Sėlos, Gumbas, vakariniame – Pirčiupiai, Maceliai, Žygmantiškės, Užuperkasis, Dargužiai, Valkininkai, pietiniame – mažas Visinčios kaimas, Ūta, Kalitonys.

Šaltiniai

Vikiteka: Rūdninkų giria – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Algirdas Brukas, . Rū̃dninkų girià. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
Lietuvos kelių atlasas. M 1:100 000. Vilnius: Alma littera, 2011. p. 140 – C4.
Rūdninkų giria. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 579
. Suarchyvuotas originalas 2021-01-26.
Rūdninkų giria, Lietuvos turizmas
„Rūdninkų giria: filmo verta istorija“. SAVAITĖ. 2017-04-27. Nuoroda tikrinta 2024-02-20.
VĮ Šalčininkų miškų urėdijos vidinės miškotvarkos projekto sudedamoji dalis. Kaunas: Valstybinis miškotvarkos institutas, 2010–2012.

[vle-1] Algirdas Brukas, . Rū̃dninkų girià. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011

[2] Lietuvos kelių atlasas. M 1:100 000. Vilnius: Alma littera, 2011. p. 140 – C4.

[3] Rūdninkų giria. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 579

[4] . Suarchyvuotas originalas 2021-01-26.

[turizm-5] Rūdninkų giria, Lietuvos turizmas

[6] „Rūdninkų giria: filmo verta istorija“. SAVAITĖ. 2017-04-27. Nuoroda tikrinta 2024-02-20.

[7] VĮ Šalčininkų miškų urėdijos vidinės miškotvarkos projekto sudedamoji dalis. Kaunas: Valstybinis miškotvarkos institutas, 2010–2012.