Pusbalsis

Pusbalsiai – garsai, fonetiškai panašūs į balsius, tačiau funkcionuojantys ne kaip skiemens branduolys, o kaip jo riba: pagal apibrėžimą, pusbalsiai nesudaro skiemens; be to, paprastai jie trumpesni už balsius.

Lietuvių kalboje tikrųjų balsių vietoj tariami neskiemeniniai, atskiro skiemens nesudarantys garsai, pusbalsiai ⟨i̯⟩ ir ⟨ṷ⟩, kai balsiai [ɪ], [ʊ] eina antruoju dvibalsio dėmeniu: darai̯ 'darai', daraṷ 'darau'. Taip pat lietuvių kalboje vartojamas pusbalsis [j] (jau). Vis dėlto lietuvių literatūroje terminai „“, „sklandieji priebalsiai“ ir „pusbalsiai“ neretai vartojami kaip sinonimai, tokiu atveju aprėpiant žymiai didesnę priebalsių grupę nei minėta.

Pusbalsiai yra aproksimantų pogrupis. Nors „pusbalsis“ ir „aproksimantas“ kartais vartojami kaip sinonimai, dauguma autorių terminą „pusbalsis“ taiko žymiai siauresnei garsų serijai; nėra visuotinai priimto apibrėžimo, ir į tam tikrus atvejus kalbininkai žvelgia skirtingai. Pavyzdžiui, P. Lagefogedas ir J. Madisonas lūpų dantinio aproksimanto [ʋ] nelaiko pusbalsiu.

Pusbalsiai

Toliau pateikti keturi savo simbolius turintys pusbalsiai ir juos atitinkantys balsiai:

Pusbalsis (neskiemeninis garsas)	Balsis (skiemeninis garsas)
[j] (palatalinis aproksimantas)	[i] (beveik priešakinis nesulūpintas balsis)
[ɥ] (lūpinis palatalinis aproksimantas)	[y] (beveik priešakinis sulūpintas balsis)
[ɰ] (gomurinis aproksimantas)	[ɯ] (beveik užpakalinis nesulūpintas balsis)
[w] (lūpų gomurinis aproksimantas)	[u] (beveik užpakalinis sulūpintas balsis)

Be šių, kai kurie kalbininkai aproksimantus [ɹ], [ɻ] laiko pusbalsiais, atitinkančiais , pavyzdžiui, [ɚ]. Nesulūpintas liežuvio vidurinis, gomurio vidurinis pusbalsis [j̈] (arba [j˗]), atitinkantis balsį [ɨ], anglų kalboje nėra dažnai vartojamas, o sulūpintas pusbalsis [ẅ] (arba [w̟]), atitinkantis balsį [ʉ], įprastas švedų ir norvegų kalbose. Priebalsiai [l], [r], [h] kartais irgi vadinami pusbalsiais.

Išnašos

1. Ladefoged, Peter; Maddieson, Ian (1996). [ The Sounds of the World’s Languages. Oxford: Blackwell, p. 322 .
2. Crystal, David (2008), A Dictionary of Linguistics and Phonetics (6th ed.), Blackwell, p. 431–432
3. Zinkevičius, Z. (1994). Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. p. 58. ISBN .
4. R. Kliukienė (2012-12-04, red. 2018-09-10). T. Paulauskytė (red.). „Sonantai“. VLE. Nuoroda tikrinta 2024-08-12. {{}}: Patikrinkite date reikšmes: |date= ()
5. Martínez Celdrán, Eugenio (2004), „Problems in the Classification of Approximants“, Journal of the International Phonetic Association, 34 (2): 201–210
6. Meyer, Paul Georg (2005), Synchronic English Linguistics: An Introduction (third ed.), Tübingen: Gunter Narr Verlag, p.101
7. Ladefoged, Peter; Maddieson, Ian (1996). [ The Sounds of the World’s Languages. Oxford: Blackwell, p.323 .
8. Martínez Celdrán, Eugenio (2004), „Problems in the Classification of Approximants“, Journal of the International Phonetic Association, 34 (2): 9
9. Martínez Celdrán, Eugenio (2004), „Problems in the Classification of Approximants“, Journal of the International Phonetic Association, 34 (2): 8
10. „Фонетика и произношение“. gigabaza.ru (rusų). Suarchyvuotas originalas 2020-02-24. Nuoroda tikrinta 2024-08-07.
11. „Дифтонги“. studfile.net (rusų). Suarchyvuotas originalas 2020-02-24. Nuoroda tikrinta 2024-08-07.