Labioveliariniai priebalsiai

Labioveliariniai priebalsiai, arba lūpų gomuriniai priebalsiai (lot. labium 'lūpa' + lot. velum (palati) 'minkštasis gomurys') – priebalsiai, tariami atkišus į priekį ir suapvalinus lūpas, tuo pat metu liežuvio užpakalinę dalį pakeliant prie minkštojo gomurio.

Indoeuropiečių kalbos

Indoeuropiečių prokalbei rekonstruojami trys labioveliariniai priebalsiai: *k^u̯, *g^u̯ ir aspiruotasis labioveliarinis *g^u̯ʰ (indoeuropeistikoje jie dar gali būti žymimi kaip *kʷ, *gʷ, *gʷʰ). Jų tikrasis tarimas prokalbėje nežinomas, nė viena indoeuropiečių kalba šių priebalsių neišlaikė. Labioveliariniai priebalsiai rekonstruojami dėl to, kad vienose kalbose čia turimi gomuriniai (latv. govs (skaityti guovs) 'karvė', plg. liet. guotas 'banda'), kitose – lūpiniai priebalsiai (sen. gr. βοῦς = boûs 'jautis'). Galbūt labioveliariniai priebalsiai kilo iš senesniu laikotarpiu indoeuropiečių prokabėje buvusios gomurinių priebalsių *k, *g(ʰ) ir lūpinio priebalsio *ṷ (dar žymimo kaip *w) sandūros. Lotynų kalboje labioveliariniai priebalsiai dažniausiai ir atliepiami gomurinio ir lūpinio priebalsio junginiais, pavyzdžiui, quae 'kuri' (qu tariama kv iš ide. *k^u̯).

Sateminėse kalbose, tad ir baltų bei slavų, labioveliariniai priebalsiai ilgainiui sutapo su paprastaisiais k, g. Kentuminėse kalbose šie priebalsiai su paprastaisiais nesutapo, tačiau nemenkai pakito.

Išnašos

1. „Labioveliarinis“. zodynas.l. Nuoroda tikrinta 2024-07-16.
2. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“. p. 33.