Mažasis čimčiakas

Mažasis čimčiakas (Acanthis cabaret) – žvirblinių paukščių (Passeriformes) būrio, kikilinių (Fringillidae) šeimos paukščių rūšis.

Acanthis cabaret
Mažųjų čimčiakų patinas Škotijoje Mažųjų čimčiakų čiulbėjimas p. v. Šveicarijoje
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai ( Animalia) Tipas: Chordiniai ( Chordata) Klasė: Paukščiai ( Aves) Būrys: Žvirbliniai paukščiai ( Passeriformes) Šeima: Kikiliniai ( Fringillidae) Gentis: ( Acanthis) Rūšis: Mažasis čimčiakas ( Acanthis cabaret)
Binomas
Acanthis cabaret , 1776
Sinonimai
Carduelis cabaret Carduelis flammea cabaret Acanthis flammea cabaret
Paplitimas
Mažųjų čimčiakų natūralus, apytikslis paplitimo arealas pasaulyje, pagal 2009 m.      perimvietės šiltuoju metų laiku      gyvena sėsliai ir perimviečių regionai      migracijų regionai ir žiemavietės

Mažojo čimčiako patelė

Taksonomija

Anksčiau mažieji čimčiakai (Acanthis cabaret) buvo laikomi paprastųjų čimčiakų (Acanthis flammea) porūšiu – ‘Acanthis flammea cabaret’. Anksčiau veisimosi sezono metu mažųjų čimčiakų populiacija geografiškai buvo izoliuota nuo kitų (Acanthis) genties populiacijų, tačiau nuo XX a. šeštojo dešimtmečio išplitus mažųjų čimčiakų arealui, mažieji čimčiakai priartėjo prie pietų Skandinavijoje perinčių paprastųjų čimčiakų. 1994 m. abi populiacijos veisėsi , tačiau mišrių porų nebuvo pastebėta. Dėl šių priežasčių maždaug XXI amžiaus pirmame dešimtmetyje apie čimčiakus tarp ornitologų kilo diskusijos, o dar vėliau Tarptautinis ornitologijos kongresas (IOC) nusprendė mažųjų čimčiakų populiaciją išskirtį kaip atskirą rūšį. Lietuvos ornitofaunistinė komisija (LOFK) nutarė pasekti Tarptautinio ornitologijos kongreso (IOC) bei daugelio Europos ornitofaunistinių komisijų sprendimais, ir 2016 m. pavasarį paprastųjų čimčiakų ‘Acanthis flammea cabaret’ porūšį pripažino atskira mažųjų čimčiakų (Acanthis cabaret) rūšimi.

Mažieji čimčiakai diagnostiškai skiriasi nuo visų kitų čimčiakų, taip pat yra preliminarių pranešimų apie vokalinius, molekulinius ir elgsenos skirtumus.

Čimčiakų populiacijos iki šiol stebimos, vyksta diskusijos, yra pastebimi tarprūšiniai mažųjų ir paprastųjų čimčiakų hibridai, pasigirsta argumentų, kad ir poliariniai čimčiakai (Acanthis hornemanni) nėra atskira rūšis, todėl ateityje yra galimybė, kad čimčiakų (Acanthis) genties taksonomija gali būti ir vėl keičiama.

Paplitimas

Mažieji čimčiakai anksčiau buvo paplitę beveik tik Airijoje, Didžiosios Britanijos salos didžiojoje dalyje bei apie Alpių kalnų regioną. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais jų paplitimas gerokai išsiplėtė į Vakarų, Vidurio ir Šiaurės Europą.

Natūralus paplitimas

Mažieji čimčiakai savaime paplitę vidutinio platumų klimato zonoje – šiaurinės ir šiaurvakarinės žemumose, o arealo pietuose – kalnų regionuose. Čia gyvena beržynų ir maumedynų miškuose. Jų populiacijos paplitimo arealas eina nuo Britų salų ir pietvakarių Skandinavijos iki šiaurinės Vokietijos. Pietrytinės populiacijos gyvena Vakarų ir Rytų Karpatų kalnų regione (Čekijoje, Lenkijoje,Slovakijoje ir šiaurinėje Rumunijoje), pietinės populiacijos – Alpių kalnuose (Austrijoje, Šveicarijoje, pietinėje ir pietryčių Prancūzijoje).

Britanijoje vis dažniau pastebimi kaip sodų lankytojai, bet nepaisant tai, kartais pastebimas populiacijos skaičius mažėjimas dėl jų pamėgtų nykstančių buveinių, ypač gyvatvorių ribų tarp pievų ir ganyklų (nepainioti su miesto gyvatvorėmis), spygliuočių miškų jaunuolynų, trūkumo.

Plitimo istorija

Per pastaruosius 150 metų mažųjų čimčiakų paplitimas Europoje labai pasikeitė. XIX a. viduryje jie buvo daugiausia aptinkami Didžiosios Britanijos šiaurinėje dalyje, Airijoje ir Alpių kalnuose, kur perėjo pusiau atviruose miškuose, ypač gyvenantys aukštesnėse altitudėse. Iki 1910 m. populiacija labiau išplito Britanijos žemumose, tačiau vėliau jų arealas čia greitai sumažėjo. Nuo 1950 m. prasidėjo dar viena, ryžtingesnė plėtra. Iš Didžiosios Britanijos mažieji čimčiakai netrukus per Šiaurės jūrą pateko į Nyderlandus, Vokietiją ir Daniją. Nuo XX a. septintojo dešimtmečio mažieji čimčiakai buvo aptinkami pietų Švedijoje ir Belgijoje, o 1983 m. pirmą kartą aptikti susikrovę lizdus Prancūzijoje. Kartu su šiuo plitimu Šiaurės jūros pakrantėse, panašus gausėjimas vyko ir Vidurio Europoje. Buvusioje Čekoslovakijoje jie pirmą kartą perėjo 1952 m., o dabar peri plačiame Alpių kalnų ir Čekijos ruože. Vėliau per centrinę Vokietiją jie išplito į šiaurę, kur susiliejo su Belgijos Ardėnų kalnuose perinčia populiacija . Nors daugelyje vietovių mažųjų čimčiakų populiacija vis dar gausėja, pastaruoju metu jų labai sumažėjo Didžiojoje Britanijoje, Nyderlanduose ir Belgijoje.

Pastaraisiais dešimtmečiais mažųjų čimčiakų populiacija toliau gausėjo ir plito pietvakarių Švedijoje bei pietų Norvegijoje . Paprastai paprastųjų čimčiakų populiacija peri kiek šiauriau Skandinavijoje, beržų (Betula) ir gluosnių (Salix) bei atviruose paprastųjų eglių (Picea abies) miškuose. Todėl šių dviejų rūšių populiacijų perimviečių arealai iš pradžių buvo gana skirtingi. Tačiau tais metais, kai yra gausus sėklų derlius, paprastieji čimčiakai taip pat kaip ir mažieji čimčiakai – greitai išplinta ir gali lizdus krauti gerokai piečiau nuo savo įprastinių perimviečių arealų.

Pietvakarių Švedijoje pirmą kartą 1975 m. užregistruotas patvirtintas mažųjų čimčiakų perėjimas, kuris sutapo ir su staiga čia iš šiaurinių sričių įsiveržusių paprastųjų čimčiakų perėjimu. Vis dėlto, šių dviejų rūšių populiacijų perimvietės ne visai sutapo, nes mažieji čimčiakai lizdus suko augančių prie pakrančių pušų (Pinus) plantacijose ir viržynuose, o paprastieji čimčiakai perėjo eglynų viduryje . Abiejų rūšių populiacijos atskirose buveinėse buvo puikiai izoliuotos. Nors daugelį metų mažųjų ir paprastųjų čimčiakų paplitimas pietų Norvegijoje buvo artimas , bet apie jų simpatriją beveik 20 metų nebuvo jokių pranešimų.

JK populiacija

Apskaičiuota, kad Jungtinėje Karalystėje ištisus metus gyvena apie 260 tūkst. mažųjų čimčiakų. Tai daliniai migrantai, tačiau paprastai jie yra vietinė JK populiacija ir gyvena ištisus metus. Bet artėjant žiemai, kai sąlygos tampa atšiauresnės, JK šiaurinės populiacijos perinčios Škotijoje, Anglijos šiaurėje ir Velse gali laikinai migruoti į salos pietus, tačiau kitą pavasarį grįžta į savo perimvietes. Be to, tais metais, kai alksniams, beržams ir maumedžiams neuždera pakankamai gausus derlius, jie persikelia į regionus, kuriuose šie medžiai yra derlingesni.

Paplitimas Latvijoje

Mažasis čimčiakas pirmą kartą Latvijoje užregistruotas Papėje, 1990 m. spalio 15 d. Keletas vėlesnių gerai dokumentuotų įrašų taip pat buvo gauti Papės paukščių stotyje . Nuo XXI a. pradžios Latvijoje mažieji čimčiakai stebimi kasmet, ir ne tik Papėje. Iš viso iki šiol užregistruota dar kelios dešimtys kitų stebėjimų, nuo gerai įrodytų iki abejotinų, nes atskirti nuo paprastojo čimčiako dažnai būna problemiška, rūšys morfologiškai labai panašios. Tačiau, nepaisant identifikavimo problemų, neabejotina, kad mažieji čimčiakai Latvijoje reguliariai aptinkami bent jau rudeninės paukščių migracijos metu, taip pat žiemą, pavasarį ir net vasarą. Pirmasis ir kol kas vienintelis lizdas (pašalintas) rastas 2014 m. rugpjūčio mėn. vakarinėje Papės ežero pakrantėje .

Paplitimas Lietuvoje

Mažieji čimčiakai pirmą kartą Lietuvoje pastebėti 2002 m. spalio 25 d. ir 27 d. Tai buvo jauni paukščiai sugauti Ventės rage. Dar keli mažieji čimčiakai tais pačiais metais buvo stebėti Baltojoje Vokėje.

2004 m. vasaros antroje pusėje Kuršių nerijoje ties Nida buvo stebėtas iki 50 paukštelių būrys, kuriame buvo daug jauniklių . Galbūt tai rodo, kad paukščiai plečiasi į rytus palei pietinę Baltijos jūros pakrantę?

Jų stebėjimų ypač pagausėjo 2017 m. – virš 50 stebėjimų. 2017 m. šaltiniais, dažniausiai stebimi spalio, lapkričio mėnesiais ir šalies pajūryje.

Lietuvos ornitologų draugijos interneto svetainės www.birdlife.lt sudarytame ‘Lietuvos paukščiai’ 2024 m. pradžios sąraše, jie pažymėti kaip – ‘šalyje stebėti po 1951 m. sausio 1 d., lokaliai arba atsitiktinai perinti ir nereguliariai užskrendanti paukščių rūšis’.

Introdukavimo regionai

Mažieji čimčiakai 1862 m. buvo įvežti Į Naująją Zelandiją, ir nuo to laiko tapo plačiai paplitusia rūšimi šalyje.

Buveinės

Mėgstamiausios mažųjų čimčiakų perėjimo buveinės yra lapuočių ir spygliuočių miškai, daugiausia beržynai ir maumedynai. Taip pat mėgstami atviri viržynai, spygliuočių , smėlio kopos, , laukų gyvatvorės, parkai ir sodai, kiti miškai, per kuriuos teka upeliai ir upės.

Alpių kalnų regione mažieji čimčiakai dažniausiai aptinkami spygliuočių miškuose, alpinėse pievose ir ganyklose 1400 m ir didesniame aukštyje. Žiemą laikosi būreliais, lankosi įrengtose paukščių lesyklose.

Migracija

Dar prieš pasaulinį klimato atšilimą, XX a. septintajame dešimtmetyje Anglijos Nortumberlando grafystėje buvo atlikti tyrimai kurie parodė, kad rudeninė mažųjų čimčiakų migracija vyksta keliais skirtingais etapais. Po pasibaigusio perėjimo laikotarpio daugiausia vietinės įvairaus amžiaus mažųjų čimčiakų populiacijos liepos ir rugpjūčio mėnesiais šiaurinėse Anglijos dalyse susirenka į maitinimosi vietas netoli buvusių veisimosi vietų, kur po perėjimo laikotarpio suaugę paukščiai ima šertis, o jaunikliai dalinai šeriasi prieš palikdami savo perimvietes, rugsėjo mėn. prieš rudeninę migraciją į pietus į jų žiemojimo vietas esančias pietinėje ir rytinėje Didžiosios Britanijos dalyje arba žemyninėje Europoje. Pagal šį modelį rugsėjo pradžioje pirmiausia išskrenda jaunikliai, rugsėjo pabaigoje išskrenda suaugę paukščiai, greičiausiai suaugę patinai, o spalio pirmosiomis dienomis visi paukščiai jau būna išskridę.

Moorfologija

Smulkus paukštelis, tik šiek tiek didesnis už mėlynąją zylę (Cyanistes caeruleus). Mažiausia ir tamsiausio plunksninio apdaro čimčiakų grupės rūšis.

Patinas

Patelė Nortumberlando grafystėje (š.r. Anglija)

Matmenys

• Kūno ilgis: 11,5–12,5 cm. Patinai ir patelės panašaus dydžio

• Sparno išmatavimai:
  • Abiejų lyčių suaugusių sparno ilgis apie 70,4 mm, arba tarp 67–74 mm.
  • Patinų sparno ilgis apie 71,4 mm, arba tarp 69–74 mm.
  • Patelių sparno ilgis apie 69,7 mm, arba tarp 67–73 mm.
  • Jauniklių sparno ilgis apie 70,3 mm, arba tarp 67–73 mm.

• Atstumas atrp išskleistų apiejų sparnų galų: 20–22,5 cm.

• Kūno svoris:
  • Abiejų lyčių suaugusių vidutinis kūno svoris apie 11,0 mm, arba 9,80–12,4 g.
  • Patinų vidutinis kūno svoris apie 11,2 g, arba 10,0–12,5 g.
  • Patelių vidutinis kūno svoris apie 10,9 g, arba 9,60–12,2 g.
  • Jauniklių vidutinis kūno svoris apie 10,8 g, arba 9,80–12,1 g.

Išvaizda

Patinai, veisimosi sezono metu turi aiškiai matomą raudoną viršugalvio plunksnų lopinėlį ir rausvai rožinę krūtinę. Kitos išskirtinės veido žymės – juoda apatinė kaktos dalis ir nedidelė juoda plunksnų dėmė po snapu. Galva ir pakaušis yra tamsiai rudi, išmarginti šviesiai gelsvai rudais dryželiais.

Patinėlių šviesiai gelsvai rudos spalvos su rausvais atspalviais. Uodega šakota, cinamono spalvos su tamsesniais kraštais. Sparnai taip pat tamsesnės rudos spalvos, su kreminės gelsvai rudos spalvos sparnų juostomis, matomomis skrydžio metu. Apatinė kūno dalis šviesi: baltas pilvas, išmargintas tamsesnėmis žymėmis, ir ryškesni oranžiškai rudi šonai.

Neperintys patinai nėra tokio ryškaus plunksninio apdaro kaip veisimosi metu, bet išlaiko silpnai raudoną viršugalvį ir labiau dryžuotą rausvą spalvą ant krūtinės.

Patelių plunksninis panašus į neperinčių patinėlių plunksninį apdarą, tačiau jų raudona viršugalvio dėmė yra mažesnė ir ne tokia ryški kaip pas patinėlius, o kai kuriais atvejais raudonos dėmės visai nėra, arba rudai oranžinė. Jų krūtinėlė šviesesnio gelsvai rudo atspalvio, su tamsesnėmis žymėmis, nei pernelyg rausva.

Jaunikliai iš išvaizdos panašūs į suaugusias pateles, tačiau ant jų viršugalvio nėra raudonos dėmės, jie ryškiau dryžuoti, ant smakro mažiau juodos spalvos, o ant krūtinės matomos šviesiai rausvos dėmelės.

Balsas

Ant aukštų medžių šakų arba skrydžio metu galima išgirsti skraidančių mažųjų čimčiakų patinų čiulbesį, kuriuos paįvairina ‘čjut-čut-čut-čut-čut’ skambesys. Skrendant taip pat galima išgirsti ištisai pasikartojantį, beveik metalinį ‘čžiii-čžiii-čžiii-čžiii’ garsą, o aštrus ‘zyzi-zyzi-zyzi’ garsas naudojamas kaip įspėjamasis arba pavojaus signalas.

Lizdo įsirengimas

Lizdus suka mažųjų čimčiakų patelės medžių ar krūmų šakose iki 5 m aukštyje virš žemės. Lizdui susisukti dažniausiai pasirenkamos beržų, pušų, maumedžių, eglių ir kadagių rūšys, o jį suka netoli medžio kamieno. Patinai gali padėti rinkti medžiagą lizdui, pavyzdžiui, lapus, samanas, šakeles, viržių stiebelius, žievę, šaknis ir gyvūnų šerius. Naujame lizde galimai panaudoja seno lizdo medžiagą.

Perėjimas

Mažojo čimčiako kiaušiniai

Mažųjų čimčiakų poros paprastai būna monogamiškos vieną veisimosi sezoną, bet ne ilgiau. Per šiltą metų sezoną Britanijoje išveda dvi vadas, bet jeigu prastas sėklų derlius, išveda tik vieną vadą.

Pietinėje Britanijoje pirmoji kiaušinių dėtis sudedama apie gegužės 29 d. arba laikotarpiu nuo gegužės 9 d. iki liepos 14 d., bet šiaurinėje salos dalyje gali būti sudedama dviem ar trimis savaitėmis vėliau . Vidutiniškai deda 4-6 kiaušinius, bet jų gali būti nuo 2 iki 7 vienetų. Kiaušinio ilgis ir skersmuo: 17×13 mm, svoris 1,4 g. Peri tik patelė 12 dienų, bet perėjimo laikotarpis gali tęstis nuo 10 iki 13,5 dienos. Per šį laiką patelei maistą atneša patinėlis. Išsiritusius jauniklius maitina abu poros nariai. Jaunikliai lizde išbūna nuo 12 iki 16,5 dienų, bet vidutiniškai apie 13,5–15 dienas.

Mityba

Mažieji čimčiakai daugiausia maitinasi medžiuose, bet nevengia maitintis ir ant žemės, bei tiek veisimosi laikotarpiu, tiek žiemą lanko sodo lesyklėles, ypač dėl (Guizotia abyssinica) sėklų.

Sėklos sudaro didžiausią mažųjų čimčiakų mitybos raciono dalį, ypač lesa beržų (Betula), alksnių (Alnus), maumedžių (Larix), eglių (Picea), bukų (Fagus) sėklas, taip pat lesa tokius augalus kaip ožkarožė (Epilobium), valgomoji rūgštynė (Rumex acetosa).

Tuo metu, kai sėklų trūksta, minta dalies augalų pumpurais, vaisiais ir bestuburiais, kuriuos renka nuo žemės ar nuo žemaūgės augmenijos lapų. Veisimosi sezono įkarštyje, jiems svarbesni yra vabzdžiai ir vikšrai.

Britanijos saloje gyvenantys mažieji čimčiakai, tais metais, kai jų mėgstamų beržų, alksnių ir maumedžių sėklų derlius būna prastas, pradeda gausiai keliauti ir ieškodami medžių, kuriuose yra daug sėklų, net palieka Jungtinę Karalystę. O gero derliaus metais, jie keliauja tik nedideliais atstumais.

Išsiritę mažųjų čimčiakų jaunikliai išpradžių maitinami vabalų lervomis, mažais skraidančiais vabzdžiais ir vikšrais. Po išsiritimo prabėgus 26 dienoms, dažnai prieš jiems pradedant skraidyti, tampa visiškai savarankiškais ir išmoksta patys susirasti sėklų bei vabzdžių.

Elgsena

Mažieji čimčiakai socialiai yra gana draugiška rūšis, net veisimosi metu kartais sudaro nedideles, netoli vieni kitų išsibarščiusias mažas grupeles, kai net šešios perinčios poros dažnai būna netoli viena kitos. Į žiemavietes migruoja nedidelėmis grupelėmis. Žiemą besimaitinančių mažųjų čimčiakų būriai kartais gali siekti iki 100 individų.

Mažieji čimčiakai yra maži, paslaptingi paukščiai, juos gana sunku pastebėti net dieną, tad apie jų įprastas nakvynės vietas žinoma nedaug. Tikėtina, kad jie nakvoja medžiuose, esančiuose netoli jų maitinimosi vietų.

Grėsmės

Mažųjų čimčiakų lizdams gresia gana didelė grėsmės rizika iš plėšykaujančių varnų (Corvus), paprastųjų šarkų (Pica pica), voverių (Sciurus) ir naminių kačių (Felis catus).

Amžius

Pirmą kartą perėti pradeda sulaukę vienerių metų, o vidutinė gyvenimo trūkmė kaip manoma, apie dveji metai. 2016 m. šaltiniais, pagal sužieduotą šios rūšies paukštį, ilgiausiai išgyvenęs individas gyveno 6 metus 10 mėnesių ir 11 dienų, tačiau konkreti mirties priežastis nenurodyta.

Galerija

• Patinas (Anglijos Nortumberlando grafystė)
• Besimaitinantis patinas prie paukščių lesyklos (Anglijos Nortumberlando grafystė)
• Patelė (Horšamas, Vakarų Saseksas)
• Besimaitinantis beržo (Betula) sėklomis (šiaurinė Italija)

Taip pat skaitykite

• Morfologiškai labai panaši, genetiškai labai artima rūšis – paprastasis čimčiakas (Acanthis flammea)

Šaltiniai

1. researchgate.net / The taxonomic status of lesser Redpoll | January 2001
2. birdlife.lt / MAŽASIS ČIMČIAKAS (Acanthis cabaret); Paukščiai, ISSN 2029–2503, Nr.: 36 | 2017/4
3. worldbirdnames.org / Finches, euphonias, longspurs, Thrush-tanager – IOC World Bird List Version v14.1; (Pasaulio paukščiai: rekomenduojami angliški pavadinimai)
4. birdfact.com / Lesser Redpoll / Acanthis cabaret
5. (Knox et al. 1997; Ernst 1998)
6. (Knox et al. 1997)
7. (pvz., Götmark 1978; Lindström et al. 1984; Ottvall & Råberg 1998)
8. (pvz., Grimsby & Røer 1992)
9. (Götmark 1982)
10. (Götmark 1978)
11. (Grimsby & Røer 1992)
12. (Celmiņš et al. 1993; Celmiņš, Baumanis 1997, 1998, 2000; OFK nepublikuota medžiaga)
13. (V. Ādamsons)
14. web.archive.org / ornitofaunistika.com /
15. (V.Jusys)
16. (C.Castren)
17. (K. Castren laiškas)
18. birdlife.lt / SISTEMATINIS LIETUVOS PAUKŠČIŲ SĄRAŠAS – Atnaujintas 2024-01-12 | Paskutinis atnaujinimas 2024-01-13
19. (Evans Citation1966, Citation1969)
20. tandfonline.com / Lesser Redpolls Acanthis cabaret undertake post-breeding and post-juvenile moult during autumn movements; By Clive Walton. Pages 107–110. https://doi.org/10.1080/03078698.2016.1260860 | Received 11 Aug 2015, Accepted 12 Oct 2016, Published online: 15 Dec 2016
21. bto.org / Lesser Redpoll | (britų ornitologijos fondas)
22. (Joys & Crick 2004)
23. rspb.org.uk / Lesser Redpoll Acanthis cabaret

Nuorodos

• birdsoftheworld.org / Lesser Redpoll – Acanthis cabaret
• ebird.org / Lesser Redpoll – Acanthis cabaret
• xeno-canto.org / Lesser Redpoll · Acanthis cabaret · (Müller, PLS, 1776) (mažųjų čimčiakų balso įrašai)
• pond5.com / Lesser Redpoll Acanthis Cabaret Female Perching In Sitka Spruce (mažasis čimčiakas tupintis ant sitkinės eglės (Picea sitchensis) šakelės)
• youtube.com/ REDPOLLS – Guide to the ID of British Garden Birds No.4 (anglų k. pasakojimas apie mažuosius čimčiakus, bei morfologinių skirtumų palyginimas su paprastaisiais čimčiakais)

Vikiteka: Mažasis čimčiakas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.