Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Ignacy Jan Paderewski
Lenkijos ministras pirmininkas

Gimė	1860 m. lapkričio 18 d. Kurilivka, Podolės gubernija, Rusijos imperija
Mirė	1941 m. birželio 29 d. (80 metų) Niujorkas, JAV
Palaidotas (-a)	perlaidotas Varšuvos Šv. Jono Krikštytojo arkikatedra bazilika
Tautybė	Lenkija
Sutuoktinis (-ė)	Antonina Korsakówna Helena Górska
Lenkijos ministras pirmininkas

Veikla	pianistas, kompozitorius, visuomeninis veikėjas, politikas
Sritis	neoromantizmas

Žymūs apdovanojimai
Baltojo erelio ordinas ordinas ordinas Britanijos imperijos ordinas Karolio III ordinas

Vikiteka	Ignacy Jan Paderewski
Parašas

Ignacas Janas Paderevskis (Ignacy Jan Paderewski, 1860 m. lapkričio 18 d. – 1941 m. birželio 29 d.) – lenkų pianistas ir kompozitorius, politikas, ministras pirmininkas, diplomatas. Jo koncertai buvo populiarūs visame pasaulyje, o muzikinė šlovė leido patraukti Vakarų šalių politikos atstovų ir žiniasklaidos dėmesį, ką jis naudojo skleisdamas žinią apie Lenkijos nepriklausomybę.

Biografija

Būsimas muzikantas gimė Kurilovkos kaime Podolėje (dabartinė Ukrainos teritorija), Jano Paderevskio ir Poliksenos Novickos, mirusios netrukus po sūnaus gimimo, šeimoje. Pirmuosius savo gyvenimo metus Paderewski praleido su savo tėvu ir seserimi dvare prie Žytomyro. Kai tėvą areštavo įtarus, kad šis dalyvavo 1863 m. sukilime, vaikus pas save pasiėmė Ignaco teta. Janas Paderevskis buvo netrukus paleistas, susituokė antrą kartą, o naujai sukurta šeima persikėlė gyventi į Sudilkovo kaimą (prie Šepetivkos), kur buvo galima lengviau surasti nuolatinį darbą.

Jaunas Ignacas čia pradėjo mokytis muzikos. Skambinti fortepijonu jį mokė Piotras Sovinskis, tačiau daugiausia laiko mokėsi pats. Įgimto talento ir didelio darbštumo dėka 1872 m. vasarą jis įstojo į Varšuvos muzikos institutą (šiuo metu tai Varšuvos Frederiko Šopeno muzikos universitetas), kurį baigė 1878 m. Kelis ateinančius metus Paderevskis praleido Varšuvoje, pragyvenimui užsidirbdamas mokydamas kitus bei komponuodamas. 1880 m. vedė Antoniną Korsak, kurį po metų mirė, palikdama jį su neįgaliu sūnumi. Išgyvenęs žmonos mirtį, Paderevskis nusprendė visiškai atsiduoti muzikai ir 1881 m. pabaigoje išvyko į Berlyną, kur mokėsi kompozicijos bei susipažino su Richardu Štrausu ir . Rubinšteinas, susižavėjęs jaunojo pianisto talentu, patarė jam tęsti muzikinę karjerą, todėl 1884 m. Paderevskis persikėlė į Vieną, kur studijavo pas Teodorą Lešetickį. Kurį laiką pianistas dėstė Strasbūro konservatorijoje ir vėliau grįžo į Vieną, kur 1887 m. įvyko jo pirmasis solinis koncertas.

Netrukus muzikantas tapo plačiai žinomas. 1889 m. jis koncertavo Paryžiuje, viename iš koncertų publika visą valandą vis kviesdavo bisams. Po metų jis sėkmingai koncertavo Londone, po dar metų – JAV. Jo nepaprasto meistriškumo dėka Paderevskis tapo kultine muzikinės visuomenės figūra, jį visur priimdavo labai šiltai. Žiūrovus ir klausytojus traukė ne tik muzikinė Paderevskio pasirodymo dalis, bet ir jo ryški, iššaukianti, bene hipnotizuojanti išvaizda. Kritikai pripažino jį vienu geriausių savo laikų muzikos atlikėju nepaisant to, kad jo muzikinių kūrinių interpretavimas ir požiūriu buvo gana drąsus.

Ignaco Paderevskio dvaras Lenkijoje, nupirktas 1897 m.

1897 m. Paderevskis nusipirko vilą prie Ženevos ežero Šveicarijoje, kur leisdavo laiką tarp koncertų. Po dvejų metų jis vedė Heleną Gurską. Koncertinės veiklos dėka pianistas uždirbdavo nemažai pinigų, todėl nusipirko dvarą ir Lenkijoje, didelę savo uždarbio dalį skirdavo labdarai. Tęsė koncertus visame pasaulyje (1904 m. jis lankėsi net Naujojoje Zelandijoje).

Darydamas pertraukas tarp koncertinių turų, komponuodavo. Vienas didžiausių kūrinių – opera Manru. 1907 m., eilinės pertraukos metu, baigė keletą žymiausių kūrinių, tame tarpe ir Simfoniją h-moll, tačiau grįžęs koncertuoti 1909 m. išgyveno kūrybinę krizę, apie kurią vėliau savo prisiminimuose rašė: „Nenorėjau skambinti… man tai buvo didelė kančia“.

Prasidėjus antrajam XX a. dešimtmečiui, Paderevskis pradėjo dalyvauti politiniame Lenkijos gyvenime, palaikydamas šalies nepriklausomybės idėją. 1913 m. apsigyveno JAV, tačiau Pirmojo pasaulinio karo pradžioje sugrįžo į Europą, kur Paryžiuje tapo Lenkijos nacionalinio komiteto nariu, o netrukus tapo Lenkijos atstovu Antantėje. Dalyvavo steigiant panašias visuomenines ir politines organizacijas kituose miestuose, įskaitant Londono pagalbos fondą. Retorikos menas ir ryški charizma padėjo Paderevskiui įtikinti JAV prezidentą Vudrau Vilsoną kaip vieną iš punktų jo ultimatume įtraukti ir nepriklausomos Lenkijos valstybės sukūrimą. Tuo laikotarpiu Paderevskis turėjo tapti tarpininku tarp Lenkijos vyriausybės išeivijoje, kurią palaikė Antantė, ir naujojo valstybės vadovo Juzefo Pilsudskio. 1919 m. sausio mėn. Pilsudskis paskyrė kompozitorių ministru pirmininku. Šiame poste Paderevskis prabuvo mažiau nei metus, tačiau jam pavyko sudalyvauti ir Paryžiaus taikos konferencijoje.

Po to Paderevskio politinė karjera tęsėsi neilgai: sutarties sąlygos nebuvo Lenkijai palankiausios. Muzikantas, suvokdamas, kad negali suprasti visų politinių subtilybių ir pavojų, 1919 m. gruodį atsistatydino. Kitų metų vasarą, kai Raudonoji armija judėjo Varšuvos link, Paderevskis dalyvavo ambasadorių konferencijoje, kuri iš esmės tapo Paryžiaus taikos konferencijos tęsiniu, tačiau nusivylęs sąjungininkų siūlomomis Lenkijos vystymosi galimybėmis, galiausiai paliko politiką ir 1922 m. pasinėrė į koncertinę veiklą.

Pirmasis pianisto pasirodymas, po ilgosios pertraukos, įvyko salėje Niujorke ir turėjo milžinišką pasisekimą. Koncertinio turo po JAV metu surengė daug koncertų, kur jį sutikdavo pilnos salės klausytojų. Vėliau sugrįžo į savo vilą į Šveicariją. 1926 m., sužinojęs apie Lenkijoje įvykusį perversmą, pasisakė prieš Sanaciją. Paderevskio viloje buvo pasirašyta opozicijos deklaracija, pavadinta Front Morges.

1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui aštuoniasdešimties metų kompozitorius nusprendė grįžti į aktyvią visuomeninę veiklą. 1940 m. jis tapo Lenkijos Respublikos nacionalinės tarybos Londone, kuri tapo išeivijos Seimo atitikmeniu, pirmininku, atgaivino savo įkurtą fondą. Naciai jo pavardę buvo įtraukę į Trečiojo Reicho priešų sąrašą. Vėl nusprendė koncertuoti JAV, taip norėdamas padėti Lenkijai ir surinkti lėšų. Koncertinio turo metu susirgo plaučių uždegimu ir 1941 m. birželio 29 d. mirė Niujorke.

Buvo palaidotas , tačiau 1992 m. liepos 5 d. jo palaikai buvo perkelti į Varšuvą ir perlaidoti Šv. Jono Krikštytojo katedroje.

Paderevskio sarkofagas Šv. Jono Krikštytojo katedroje

Kūryba

Paderevskis pradėjo kurti mažus kūrinius dar jaunystėje. Jau 1870-ųjų pabaigoje pasireiškia jo individualus kompozitoriaus stilius (sonata smuikui, „Keliautojo dainos“), pasižymintis vėlyvojo romantizmo charakteristikomis. Pirmieji du dideli Paderevskio kūriniai – koncertas fortepijonui, sukurtas ir pirmą kartą atliktas 1889 m., taip pat fantazija lenkiškomis temomis, irgi fortepijonui, sukurta ketveriais metais vėliau. Šie kūriniai buvo sėkmingi visų pirma dėl to, kad pats Paderevskis juos puikiai atlikinėjo, tačiau jau 1930-aisiais jie tapo beveik visiškai pamiršti. Vėliau kompozitoriaus kūrybiniai polėkiai tapo labiau periodiniai, kuomet jo intensyvi koncertinė veikla buvo laikinai sustabdoma. Vienas iš tokių laikotarpių – 1903 m., kai kompozitorius baigę savo Sonatą fortepijonui, Dvylika romansų Katulo Mendė poezijai, Variacijas ir fugą – vieną iš geriausių jo žinomų kūrinių.

Didžiausias jo kūrinys orkestrui – Simfonija h-moll – irgi buvo pradėta 1903 m., tačiau ją baigė tik 1907–1908 m., kai vėl padarė pertrauką ir nekoncertavo. Simfonija nebuvo labai populiari: jos nacionalinė romantiškoji dvasia ir tam tikras stilistinis netolygumas buvo savotišku anachronizmu laikotarpyje, kai Europos muzikinė kultūra XX a. pradžioje sparčiai vystėsi kiek kita linkme. Kūrinys tęsiasi apie 70 minučių, jame atvaizduojami įvairūs Lenkijos istorijos epizodai. Kadangi Paderevskis buvo labai gerbiamas visoje Europoje, ši simfonija kurį laiką išliko orkestrų repertuare, kritikų atsiliepimai buvo teigiami.

Pats Paderevskis manė, kad svarbiausias jo kūrinys – tai opera „Manru“. Pradėjęs ją rašyti 1893 m., baigė tik 1901 m. Kūrinio premjera įvyko tų pačių metų gegužės 29 d. Dresdene. Libretą, pagal Juzefo Kraševskio romaną „Namas už kaimo“, parašė Alfredas Nosigas. Opera pasakoja jaunojo čigono meilės lenkų valstietei istoriją. Kiek vėliau opera buvo pastatyta Lvove, o 1092 m. vasario 14 d. įvyko jos prapremjera Metropolitano operoje Niujorke. Tą patį sezoną opera buvo parodyta dar 9 kartus, tačiau kitais sezonais atnaujinta nebuvo. Manru išlieka vienintele lenko sukurta opera, kuri buvo parodyta Metropolitano scenoje.