Pirtis

Pirtis – apsišvarinimo vieta, skirta kaitintis, pertis ir praustis.

Tradicinė lietuviška pirtis Zervynose, Dzūkijoje

Be įprastų higienos procedūrų pirtyse atliekamos ir papildomos, skirtos stiprinti odai ir organizmui, tokios kaip kaitinimasis, pėrimasis vanta, šaltu vandeniu. Be to, jose atliekami masažai, odos įtrynimas moliu, medumi, maltais kaštonais ar kitais tepalais, ar aliejais bei šveitimas druska. Daugelio pirties procedūrų terapinis poveikis kol kas moksliškai neįrodytas, įskaitant aromaterapijos. Daugiausia mokslinių tyrimų atlikta su saunoje besilankančiais Suomijos gyventojais.

Lietuvoje tradicinė laikoma garinė pirtis, kurioje garas išgaunamas arba pilant vandenį ar augalų nuovirą ant įkaitusių akmenų, arba milint, t. y., ant įkaitintus akmenis dedant į kubilą su vandeniu.

Etimologija

Sąvokas liet. pirtis, latv. pirts dauguma kalbininkų sieja su pagrindiniu veiksmu pirtyje, pėrimusi balt. *per- 'perti, mušti, plakti'.

Istorija

Lietuviška pirties lankymo tradicija, manoma, siekia akmens amžių. Seniausios pirtys kūrentos kaitinant akmenų krūsnis ir atliko ne tik švarinimosi, bet ir socialinę ar apeiginę paskirtį. Čia buvo gydoma, gimdoma, apiprausiami ir išlydimi mirusieji, atliekamos iniciacijos. Bendruomenės pirtyse kviestos sueigos ir pasitarimai. Pirtys viena ar kita forma gyvavo visoje Šiaurės ir Rytų Europoje. Dūminės pirtys laikomos archaiškiausios regione.

Manoma, pirmosios pirtys senovės Grakijoje ėmė rastis XIV–XII a. pr. m. e., tikėta jų gydomuoju poveikiu. Romėnų pirtys buvo labiau panašios į sporto klubus: čia būdavo susitinkama su pažįstamais, aptariami svarbūs reikalai, sportuojama, net puotaujama. Pirčių taip būta Osmanų imperijoje, senovės Babilone, Persijoje, Kinijoje, Indijoje, Japonijoje.

Pirčių tipai

Pirtys, su įvairiais vietiniais variantais, nuo gana senų laikų yra žinomos įvairiuose pasaulio regionuose:

• Romėniška pirtis () garsiausia iš visų senovinių pirčių variantų. Jos plačiai garsino Romos imperiją ir pasižymėjo puikiais architektūriniais bei technologiniais pasiekimais, taip pat specifine savo kultūra. Garas termoje buvo išgaunamas pilant vandenį ant įkaitusių grindų (po grindų danga buvo karšto oro kanalai). Modernioje termoje yra trys gretimos patalpos, kurių palubėje pučiamas 90–100 °C oras. Patalpų temperatūra didėja: pirmosios būna 45–50 °C (joje po vonios apšylama), antrosios – 55–60 °C (čia kaitinamasi ir geriama daug vandens), trečiosios – 65–80 °C (joje toliau kaitinamasi, išprakaituojama). Po to prausiamasi šiltu dušu, maudomasi baseine, prausiamasi vėsiu dušu.
• Turkiška pirtis () yra antikinė terma, kuri buvo perimta iš senųjų graikiškų, vėliau romėniškų, kolonijų, kurių buvo gausu visoje vakarinėje dabartinės Turkijos (Mažosios Azijos) pakrantėje. Paplitusi islamo kraštuose, kur labai svarbų vaidmenį atlieka masažo ir įtrynimo aliejais procedūros. Modernioje hammam pirtyje iš apačios kylantis karštas oras grindis ir suolus įkaitina iki 40–60 °C. Priepirtyje palyginti vėsu (28–34 °C), iš jo pereinama į vis karštenes patalpas (iki 70–100 °C). Galiausiai gulima ant šiltų akmeninių gultų, ilsimasi, atsipalaiduojama.
• Garinė pirtis (paplitusi Rytų Europoje ir laikoma tradicine Lietuvoje, Latvijoje ir kituose gretimuose slavų kraštuose) – pasižymi itin aukštos drėgmės karštu oru, kuris išgaunamas pilant vandenį ant įkaitintų akmenų. Garinėje pirtyje šalia pėrimosi patalpos (temperatūra 55–70 °C, santykinis oro drėgnis 80–100 %) yra garinė (ant įkaitintų iki 70 °C akmenų pilant vandenį oro temperatūra pakyla iki 75 °C, oro drėgnis – iki 100 %). Kaitinamasi du–tris kartus (pirmą kartą 10–15 minučių). Dažnai vanojamasi beržinėmis, ąžuolinėmis vantomis. Užėjus į garinę pirmąjį kartą, patariama tik apšilti, bet ne lipti ant aukščiausios pakopos. Išėjus iš pirties, reikia atvėsti vėsesnėje patalpoje, o tik po to antrą kartą eiti į garinę. Antrąjį kartą užėjus, jau periamasi vanta. Paskutinį kartą išėjus iš garinės atsivėsinama šaltame vandenyje, einama į priepirtį, kūną nuprausiama išmuiluota kempine, sausai nusišluostoma ir 20–30 minučių ramiai pailsima.
• Sauna – finougriško tipo pirtis. Atsiradusi Suomijos, Estijos teritorijoje. Saunoje oras įkaista pučiamas pro įkaitintus akmenis arba elektra šildomus vamzdelius. Oro temperatūra prie grindų būna 40–45 °C, ties patalpų viduriu – 70–80 °C, palubėje – 90–120 °C; santykinis oro drėgnis – 5–25 %. Kaitinamasi du–tris kartus.
• Furo – japoniško tipo pirtis. Nuo kitų pirčių tipų jis skiriasi tuo, kad čia kaitinamasi ne karštu oru ar garais, o karštu vandeniu. Kaitinamasi 45–50 °C vandenyje sėdint pusiau gulomis ant specialių suolų mediniame kubile; vanduo kaitinamas kubilo viduje įrengta krosnele. Sento komplekso dalis.

Taip pat skaitykite

• Vanta

Šaltiniai

1. Pirtis. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-02-19.
2. „Lietuviška pirtis“. pirtis.lt. Nuoroda tikrinta 2024-02-19.
3. Hussain, Joy; Cohen, Marc (2018-04-24). „Clinical Effects of Regular Dry Sauna Bathing: A Systematic Review“. Evidence-based Complementary and Alternative Medicine. 2018: 1857413. doi:10.1155/2018/1857413. ISSN 1741-427X. PMC 5941775. PMID 29849692.{{}}: CS1 priežiūra: unflagged free DOI ()
4. „Saunos terapinis poveikis“. Emedicina. 2018-09-18. Nuoroda tikrinta 2024-02-19.
5. „Paprotinės pirties soteriologiniai aspektai“. pirtis.lt. Nuoroda tikrinta 2024-02-19.
6. Baltiškieji pirties pavadinimai. Onomasiology Online, t. 5, 2004.
7. „Dūminė pirtis“. pirtis.lt. Nuoroda tikrinta 2024-02-19.
8. „Furo“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2024-02-19.

Nuorodos

• Viskas apie pirtis