Šis straipsnis apie kaimą Šiaulių rajono savivaldybėje Apie kaimą Jurbarko rajono savivaldybėje skaitykite straipsnyje A

Šis straipsnis apie kaimą Šiaulių rajono savivaldybėje. Apie kaimą Jurbarko rajono savivaldybėje skaitykite straipsnyje Aukštrakiai.

Aukštrakiai

Gyvenvietė panaikinta XXI a. 2-ajame dešimtmetyje

Aukštrakiai

56°00′29″š. pl. 23°17′38″r. ilg. / 56.008°š. pl. 23.294°r. ilg.

Apskritis

Šiaulių apskritis

Savivaldybė

Šiaulių rajono savivaldybė

Seniūnija

Šiaulių kaimiškoji seniūnija

Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė)
Vardininkas:	Áukštrakiai
Kilmininkas:	Áukštrakių
Naudininkas:	Áukštrakiams
Galininkas:	Áukštrakius
Įnagininkas:	Áukštrakiais
Vietininkas:	Áukštrakiuose

Aukštrakiai – buvęs kaimas Šiaulių rajono savivaldybės centrinėje dalyje, 9 km į šiaurę nuo Šiaulių, 2 km į rytus kelio 154 Šiauliai–Gruzdžiai–Naujoji Akmenė , Gubernijos miške ir jo šiauriniame pakraštyje.

Geografija

Aukštrakiai – tai tarp miškų buvę du kaimai ir apie juos esančios aukštapelkės į rytus nuo Gubernijos miško. Aukštapelkė yra Mūšos ir Ventos upių baseinų takoskyroje. Miško centre yra didelis aukštesnio paviršiaus iškirsto miško plotas. Šią aukštumėlę visu perimetru juosia pelkės. Į šias pelkes vanduo iš niekur neatbėga, jos maitinasi krituliais. Iš pelkių pakraščių išteka du upeliai. Pietryčiuose neilgas upelis teka Pakarčiūnų ir Vinkšnėnų kaimų palaukėmis ir vadinasi Katarė. Upelis įteka į Kulpę. Dabar tai melioracijos griovys, kuris vasarą išdžiūsta. Vakaruose pelkių vanduo nubėga į Ringuvos upelį. Tai vandeningesnis ir ilgesnis upelis, kuris į vakarus nuo Kuršėnų įteka į Ventą. Šiuo metu pelkės yra gerokai apsausintos, iškasta keletas melioracijos griovių. Tačiau pelkių išnaikinti nepavyko.

Istorija

Aukštrakiai yra vienas jauniausių ir trumpiausiai egzistavusių kaimų. Aukštrakių pavadinimas atsirado XX a. pačioje pradžioje, kai Gubernijos dvaro savininkas Vladimiras Zubovas pradėjo masiškai kirsti mišką. Aukštumėlėje plynai iškirsto miško plotus (biržes) vadino lietuvišku žodžiu trakas. Kad atskirtų nuo šalia esančių pelkėtų kirtaviečių, aukštumėlės kirtavietes vadino Aukštrakiais. Iškirsto miško plote grafas kaimiečiams leido nemokamai išsirauti kelmus kurui. Susidarė plotai, kuriuose nebeaugo miškas, jie virto dirbama žeme. Šią žemę dvaras siūlė pirkti kaimiečiams. Už 100 rublių duodavo 6 ha naujos žemės. Tačiau beveik niekas nepirko. Laukai ilgokai buvo neapgyventi.

Rytinė aukštumėlės dalis buvo iškirsta dar A.Tyzenhauzo laikais. Joje įsikūrė Stirvaičių kaimas. Čia buvo nedidelis laukas geresnės žemės, todėl dvaras čia įkūrė palivarką. Greta dar buvo pora valstiečių sodybų. 1928 m. šis palivarkas išparceliuotas. Lietuviškos žemės reformos metais Aukštrakių ir Stirvaičių kaimuose labai pigiai žemės gavo keletas šeimų. Gyventojų padaugėjo.

Po Antrojo pasaulinio karo čia kolūkis nesusikūrė. Kaimyniniai kolūkiai tų žemių nenorėjo. Abu kaimai atiteko Šiaulių miškų ūkiui, tačiau kaimiečiams žemės buvo palikta tik po 0,5 ha, kita pavadinta fondine valstybine žeme, todėl niekas jos neapdirbo. Žmonės pradėjo iš kaimų bėgti. Galutinai gyventojus iškėlė melioracija.

Keletą metų laukais niekas nesirūpino. Apie 1985 m. šia teritorija susidomėjo „Elnio“ odų apdirbimo kombinatas. Jis čia įrengė keletą dumblo nusodinimo rezervuarų. Į juos automašinomis atveždavo skystas fabriko atliekas.

TSRS okupacijos metais kaimo apylinkėse stovėjo TSRS kariuomenės karinis dalinys, kurio statinius 1992 m. perėmė atsikūrusios Lietuvos kariuomenės Kunigaikščio Vaidoto atskirasis motorizuotasis desantinis batalionas. 1991 m. kaimo teritorijoje pradėta kurti pavojingų pramoninių atliekų saugykla, dab. , vėliau pradėti statyti nauji Šiaulių miesto nuotekų valymo įrenginiai, 2007 m. įrengtas naujas Šiaulių miesto sąvartynas. 2009 m. pradėti statyti nuotekų dumblo utilizavimo įrenginiai, iš nuotekų dumblo išgaunamos dujos bus panaudotos elektros energijai gaminti. Aukštrakiai padeda švarintis Šiaulių miestui. Tačiau greta esantiems Vinkšnėnų ir Bridų kaimams tai papildoma tarša.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1897–1915 m.	Meškuičių seniūnija, Gruzdžių valsčius, Kauno gubernija
1915–1918 m.	Šiaulių apskritis
1919–1932 m.	Račių seniūnija, Gruzdžių valsčius, Šiaulių apskritis
1932–1945 m.	Valdomų seniūnija, Gruzdžių valsčius, Šiaulių apskritis
1950–1995 m.	Gruzdžių apylinkė, Šiaulių rajonas
nuo 1995 m.	Gruzdžių seniūnija, Šiaulių rajono savivaldybė

Gyventojai

1923 m. surašymo metu Aukštrakių viensėdyje buvo 1 ūkis su 8 gyventojais. Kaimas išnyko melioracijos metais, apie 1975 m.

Demografinė raida tarp 1923 m. ir 2011 m.

1923 m.^sur.

1959 m.^sur.

1970 m.^sur.

1979 m.^sur.

1989 m.^sur.

2001 m.^sur.

2011 m.^sur.

-

8

31

34

5

0

-

Šaltiniai

Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. . // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. .
Katarė yra senovės indoeuropiečių kilmės žodis ir reiškia „upelis“. Tai įrodymas, kad žmonės čia gyvena nuo seno.
Steponas Bačiūnas. Brydė Saulės žemėje. Šiauliai, Saulės delta, 2010 m., 57-58 psl.
Vidmantas Daugirdas. Gruzdžių valsčiaus ir jo gyventojų raida. Lietuvos valsčiai. Gruzdžiai, iš Lietuvos lokaliniai tyrimai. www.llt.lt
Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
Šiaulių apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.