Kėbliai if 270px Kėbliai 56 00 18 š pl 23 22 19 r ilg 56 005 š pl 23 372 r ilg 56 005 23 372 Kėbliai Apskritis Šiaulių a

Kėbliai

Kėbliai

56°00′18″š. pl. 23°22′19″r. ilg. / 56.005°š. pl. 23.372°r. ilg.

Apskritis

Šiaulių apskritis

Savivaldybė

Šiaulių rajono savivaldybė

Seniūnija

Šiaulių kaimiškoji seniūnija

Gyventojų

7

Vietovardžio kirčiavimas (4 kirčiuotė)
Vardininkas:	Kėbliaĩ
Kilmininkas:	Kėblių̃
Naudininkas:	Kėbliáms
Galininkas:	Kėbliùs
Įnagininkas:	Kėbliaĩs
Vietininkas:	Kėbliuosè

Kėbliai – kaimas Šiaulių rajono savivaldybės rytinėje dalyje, 7 km į šiaurę nuo Šiaulių, prie kelio 154 Šiauliai–Gruzdžiai–Naujoji Akmenė , prie Kulpės upės.

Geografija

Kėblių kaimo žemės yra į rytus nuo Bridų ir tęsiasi iki plento į Joniškį. 1916 m. Vokietijos kariuomenė nutiesė geležinkelį Šiauliai–Mintauja, kuris eina per Kėblių kaimą ir padalija jį į dvi dalis. Nuo geležinkelio į rytus nuo seno yra dirbamų laukų plotai. Po 1922 m. žemės reformos čia susikūrė 15 naujų sodybų.

Senoji kaimo dalis liko į vakarus nuo geležinkelio. Senąjį kaimą sudarė viena ilga gatvė nuo Šilų miškelio iki geležinkelio pervažos netoli Domantų kaimo. Centrinę gatvę sudarė kelias iš Šiaulių į Joniškį ir Rygą. Kelias prarado savo reikšmę 1858 m. nutiesus plentą į Šiaulius per Ginkūnus. Po žemės reformos vakarinėje dalyje liko 18 sodybų. Ne visoms reikėjo keltis į naujas vietas, nes žemės buvo šalia namų. Gatvė išliko.

Kolūkių laikais kaimo padalinimas dar labiau įsitvirtino. Vakarinė dalis atiteko kolūkiui „Pirmyn“ ir melioracijos vajaus metu buvo sunaikinta. Visus sodybų pastatus nugriovė. Žmonės išsikėlė gyventi į Bridus ar kitur. Rytinė dalis atiteko Ginkūnų tarybiniam ūkiui. Melioracijos metu kelios sodybos liko nenugriautos.

Istorija

Tai senas kaimas. Jo amžius siejamas su šalia esančiais senkapiais. Kaimo gale, netoli buvusio ūkininko Gendvilo sodybos, šalia dabartinio Šilų tvenkinio esanti laidojimo vieta datuojama XIII a. palaidojimais. Kaimo šiaurės vakarų dalyje, 40 m į šiaurės vakarus nuo geležinkelio Ryga–Šiauliai, Kėblių senkapio teritorijoje yra Kėblių senosios kapinės (kultūros paminklo MC kodas 4668), 1,15 km į šiaurės vakarus nuo kelio Šiauliai–Joniškis, 0,75 km į pietus, pietvakarius nuo Kėblių kapinyno (kultūros paminklo MC kodas 17232), 0,45 km į šiaurės rytus nuo geležinkelio Šiauliai–Joniškis tilto per Kulpę, 0,25 km į rytus nuo Kulpės kairiojo intako tvenkinio, 0,2 km į vakarus nuo Kulpės ir Švedės santakos, 0,1 km į šiaurės vakarus nuo Kulpės kairiojo kranto ir į pietus nuo geležinkelio yra Kėblių senovės gyvenvietė (kultūros paminklo MC kodas 25182).

Šiaulių „Aušros“ muziejuje 2007 m. rodyta iš Paryžiaus muziejų atvežta Napoleono laikų karinio žemėlapio kopija. Patį žemėlapį sudarė kariniai topografai, kurie 1799 m., persirengę pirklių rūbais, karieta važiavo iš Tilžės į Rygą. Pašto stotyse sustodavo „pailsėti“ visai dienai. Tuo laiku jie braižė žemėlapį, pažymėdami įvairius objektus, kurie galėtų būti naudingi kariuomenei. Šiame žemėlapyje tarp Šiaulių ir Meškuičių yra pažymėtas tik Kėblių kaimas. Kitų kaimų nežymėta. Galima spėti, kad 1799 m. Kėblių kaimas buvo didesnis už kitus.

Kraštotyrininkas savo „Vinkšnėnų kaimo istorijose“ rašo, kad iki Pirmojo pasaulinio karo Kėblių kaime buvo lentpjūvė ir parduotuvė. Po karo atsirado pradinė mokykla ir Kėblių geležinkelio stotelė.

Kėblių pradinė mokykla įsteigta 1922 m. Žinoma mokytojo Sakalausko pavardė, kitų mokytojų pavardės nežinomos. 1945 m. Mokykla perkelta į išvežto ūkininko sodybą už plento ir pavadinta Domantų pradine mokykla. 1970 m. Mokykla uždaryta.

1949 m. įsteigtas Kėblių kolūkis, kuris 1954 m. su Bridų, Vinkšnėnų, Jurgeliškių, Kėblių ir Sutkūnų kolūkiais sujungtas į Šiaulių apylinkės . 1991 m. kolūkis išardytas į 7 žemės ūkio bendroves, kurios per 10 metų žlugo.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1902 m. ir 2021 m.

1902 m.

1923 m.^sur.

1959 m.^sur.

1970 m.^sur.

1979 m.^sur.

1989 m.^sur.

2001 m.^sur.

2011 m.^sur.

2021 m.^sur.

234

182

134

11

6

0

7

Žymūs žmonės

Kėbliuose gimė:

, Šiaulių rajono politinė ir visuomenės veikėja

Hipotezės

Filme „Saulės mūšis“ (scenarijų parašė Gintaras Songaila, režisierius Saulius Bartkus, konsultantai istorikai Tomas Baranauskas ir Romas Batūra) po vaizdų Romoje, kur popiežius duoda bulę su leidimu rengti žygį į Saulės žemę, rodomas žemėlapis. Jame ryški raudona rodyklė rodo žygio kelią iš Mintaujos iki Saulės žemės. Rodyklė baigiasi ties ta vieta, kur žemėlapis atitinka Kėblių laukus. Kaimo pavadinimas neminimas, bet rodyklės galas aiškiai rodo, kad kalavijuočių stovykla įrengta Kėblių laukuose.

Kalavijuočių kariuomenę sudarė nedidelė dalis karių iš Livonijos, daug jų buvo iš Pskovo, kitų Rusijos sričių bei Vokietijos. Visą kariuomenę sudarė apie 2000 karių, iš jų 50 riterių. Kėblių laukuose kariuomenė įsirengė bazinę stovyklą ir čia išbuvo 4 dienas. Iš čia puldinėjo žemaičių pilis. Žygiams į Seilos (dabar Salduvės), Šaulio pilis užteko 1 dienos. Į tolesnes Dubysos (dabar Bubių piliakalnis), Busikės (dabar Normančių piliakalnis), Pašiaušės pilis žygiai truko 2 dienas. Vieną dieną gaišo nuvykimui, kitą – grįžimui. Plėšė šalia pilių esančias kaimų sodybas.

Per tą laiką Šiaulių kunigaikščiai broliai ir žemaičių kunigaikštis Vykintas iš Tverų rinko žemaičių kariuomenę priešui išvyti. Rašytojas K. Alminas apysakoje „Šiaulių mūšis“ detaliau išvardija lietuvių karių išsidėstymą prieš mūšį. Kalavijuočių bazės užimtą plotą jis vadina laukais netoli Meškuičių. Lietuvių kariai išsidėstė keliose vietose. Paskutinę naktį prieš mūšį Ariogalos ir Raseinių kariai praleido Vinkšnėnų miškuose. Tauragės, Viekšnių ir Skuodo kariai susirinko miške kairiojo Tautinio upelio pusėje. Už Kulpės stovėjo Tverų ir Vaiguvos kariai, vadovaujami Vykinto. Bulionių vadovaujami Šiaulių kariai iš vakaro persikėlė per Mūšos upę ir ruošėsi užstoti priešui kelią iš priekio. Penktą dieną priešai pajudėjo iš stovyklos. Slinko lėtai. Žirgams teko labai didelis krūvis: slėgė šarvai ir užimtasis grobis. Vykintas su savo kariais sekė besitraukiančius priešus ir laukė, kad jie nueis į tinkamą mūšiui vietą. Sulaukę reikiamo momento, žemaičiai užpuolė priešus anksti rytą pelkėtoje vietoje. Įvyko mūšis. Daug priešų žuvo, dalis pabėgo. Buvo išvaduoti belaisviai, atsiimtas priplėštas grobis.

Šaltiniai

Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. . // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. .
. Brydė Saulės žemėje. Šiauliai, Saulės delta, 2010 m., 78-79 psl.
Šiaulių rajono gamtos, istorijos ir kultūros paminklų žemėlapis. Lietuvos TSR žemės ūkio ministerija, Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas, 1982
Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
Šiaulių apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
Brydė Saulės žemėje., 79-80 psl.