Kinijos kinas

Šis straipsnis – apie žemyninės Kinijos kiną. Dar skaitykite: , .

Kinijos regiono kine istoriškai susiklostė trys skirtingos kinematografinės kryptys, todėl paprastai yra skiriamas Kinijos kinas (turima omenyje dabartinė Kinijos Liaudies Respublika be Honkongo, Makao ir Taivano), Taivano kinas bei Honkongo kinas. Dar vartojamas terminas „kinas kinų kalbomis“ (华语电影 huáyǔ diànyǐng), be minėtųjų trijų regionų aprėpiantis ir kinų išeivijos kuriamą kiną.

Kadras iš pirmojo kinų filmo „Dingdziuno kalnas“

Kinijos kino raidą smarkiai veikė XX amžiaus politinės ir socialinės permainos. Dauguma žemyninėje Kinijoje kuriamų filmų yra bendrine kinų (mandarinų) kalba (Honkonge – Kantono tarme).

Vienas dažnai vartojamų Kinijos kino istorijos periodizavimo būdų – pagal vadinamąsias „režisierių kartas“. Dabartiniai, jauniausi kūrėjai priskiriami Šeštajai kartai. Jų pirmtakai, kuriantys iki šiol, – Penktoji karta – pirmoji kinų režisierių karta, pagarsėjusi Vakaruose.

Pradžia

Pirmasis kino seansas Kinijoje įvyko 1896 m. rugpjūčio 11 d., Šanchajuje. Iš užsienio atgabenta pramoga buvo pavadinta 西洋影戏 (pinyin: xīyángyǐngxì) – „Vakarietišku šešėlių teatru“. (灯影戏 dēngyǐngxì arba 皮影戏 píyǐngxì) Kinijoje buvo populiarus dar nuo Han dinastijos laikų. Vėliau kinui prigijo „elektrinių šešėlių“ (电影 diànyǐng) pavadinimas.

Kaip ir visame pasaulyje, iš pradžių užsieniečių atvežti trumpi gyvenimiško siužeto filmukai būdavo demonstruojami įvairiose pasilinksminimų vietose. Kinijoje „kino teatrais“ dažnai tapdavo arbatinės. Pirmąjį tikrą kino teatrą Šanchajuje atidarė ispanas A. Ramosas 1908 m. Į Pekiną kinas atvežtas 1902 m. 1903 m. kino rodymu ėmė užsiimti ir patys kinai.

1905 m. fotografijos salono savininkas Žen Dzingfengas (任景丰 Rèn Jǐngfēng), iš vokiečio prekybininko nusipirkęs kino kamerą, nufilmavo pirmąjį kinišką filmą – „Dingdziuno kalną“ (定军山 Dìngjūn shān). Tai buvo garsaus dainininko atliekamas numeris. Taigi kitaip nei Vakaruose, kur pirmieji filmai buvo nufilmuoti kasdienybės vaizdai, kiniškuose filmuose nuo pat pradžių buvo sujungta tradicinė meno forma ir naujoji užsienietiška technologija. 1905 m. laikomi kinų kino pradžia.

Kino kompanijų kūrimasis

Pirmąją kino kompaniją (studiją) „Asia Film Company“ (亚细亚影戏公司 Yàxìyà yǐngxì gōngsī) 1909 m. Šanchajuje įkūrė amerikietis Bendžaminas Brodskis (Benjamin Brodsky) (veikė iki 1914 m.) Pamažu ėmė atsidarinėti kitos studijos.

Trečiajame dešimtmetyje prasidėjo kino kompanijų klestėjimo metai. Iškilo trys didžiosios kino studijos: „Mingsing“ („Žvaigždžių“, 明星影片公司 Míngxīng yǐngpiàn gōngsī), „Tian – i“ (天一影片公司 Tiānyī yǐngpiàn gōngsī) ir „Lianhua“ („Vieningoji Kinija“, 联华影业公司 Liánhuá yǐngyè gōngsī).

„Mingsing“ įkurta 1922 m. Jos filmas „Darbininko meilė“ (劳工之爱情 Láogōng zhī àiqing) yra ankstyviausias iki šių dienų ištisas išlikęs kiniškas filmas. 1923 m. Džang Šičuano (张石川 Zhang Shichuan) režisuota pilnametražė drama „Našlaitis – senelio gelbėtojas“ (孤儿救祖记 Gū'ér jiù zū jì) išpopuliarėjo, ir „Mingsing“ toliau kūrė daugiausiai socialines, šeimos problemas nagrinėjančius filmus.

„Tian-i“ atsirado 1925 m. Iš pradžių, paskatinti „Našlaičio“ sėkmės, „Tian – i“ kūrėjai filmavo dramas, propaguojančias tradicines vertybes. 1926 m. nufilmuota „Liango ir Džu graudžioji istorija“ (梁祝痛史 Liáng Zhù tòngshǐ) – filmas pagal populiarią kinišką legendą apie Liang Šanbo ir Džu Ingtai meilę. Šiuo filmu prasidėjo „kostiuminių filmų apie senovę“ – 古装片 gǔ zhuāng piàn – bumas. „Tian – i“ studijos kostiuminiai filmai taip išpopuliarėjo, kad viena po kitos juos ėmė sukti ir kitos mažesnės studijos. Kostiuminiai filmai buvo statomi pagal klasikinius romanus, legendas, pasakas.

1927 m. kostiuminių filmų bangą pakeitė fantastinių (usia) filmų banga (神怪武侠片 shén guài wǔxiá piàn), pradėta „Mingsing“ kompanijos. Usia – tai veiksmo filmai su kovos menų elementais. Buvo kuriami ir kino serialai, vienas garsiausių – „Raudonojo Lotoso šventyklos gaisras“ (火烧红莲寺 Huǒshāo hónglián sì). Jau tada ėmė rastis tolimesniam usia vystymuisi pagrindus padėjusios filmavimo technikos. Kūrėsi specialios usia kino studijos. Šių filmų bumas baigėsi trečiojo dešimtmečio pradžioje, tačiau pats žanras nenunyko.

„Lianhua“ 1930 m. įkūrė verslininkas Luo Mingjou (罗明佑 Luó Míngyòu). Naujoji kino studija buvo sukurta kelių mažesnių kompanijų bei įkūrėjo kino teatrų tinklo pagrindu, todėl skyrėsi nuo kitų dviejų svarbiausių kompanijų savo organizacija, struktūra ir pakraipa. „Lianhua“ vadovai ėmėsi patys ruošti aukštos kvalifikacijos kino aktorius, valdyboje buvo ir su kinu nesusijusių, tačiau rinkos dėsnius gerai išmanančių žmonių. „Lianhua“ režisieriai buvo surinkti iš įvairių kino kompanijų, todėl filmai buvo pakankamai įvairūs, tačiau „Lianhua“, priešingai nei „Mingsing“ ir „Tian – i“, nepasidavė usia bangai ir daugiau kūrė socialinės tematikos filmus.

Garsinio kino atsiradimas

Pirmasis filmas Kinijoje pademonstruotas 1926 m. Kaip ir kitur, garsinis kinas sukėlė diskusijų: ar apsimoka pirkti naują įrangą, ar ši naujovė nebus laikina. 1930 m. sukurtas pirmasis garsinis kiniškas filmas „Dainininkė Hong Mudan“ (歌女红牡丹 Gē nǚ Hóng Mǔdan). Jis buvo komerciškai gan sėkmingas, todėl garsinio kino gamyba nenutrūko. Tačiau, priešingai nei Vakarų šalyse, Kinijos kine garsas nebuvo perimtas greitai. „Tian – i“ kino studija nuo 1932 m. kūrė vien garsinius filmus, tačiau „Mingsing“ ir „Lianhua“ vis dar suko nemažai nebyliųjų.

Kairiosios pakraipos kinas

Tragiško likimo kino žvaigždė

1931–1937 m. buvo kairiosios pakraipos kino judėjimo (左翼电影运动 zuǒyì diànyǐng yùndòng) metai. Per šį laiką sukurta nemažai kinų kino klasika laikomų filmų: „Pavasario šilkverpiai“ (1933, rež. Čeng Bugao), „“ (1934, rež. ), „“ (1934, rež. ), „Naujosios moterys“ (1934, rež. Cai Čušengas), „“ (1937, rež. Šen Silingas), „Gatvės angelas“ (1937, rež. ), „Didysis kelias“ (1935, rež. Sun Ju). Kairiosios pakraipos filmuose buvo pabrėžiama klasių kova, Japonijos keliamas pavojus, taip pat iškeliamos įvairios socialinės problemos, kalbama apie paprastus žmones.

Kairieji kino kūrėjai buvo glaudžiai susiję su kitais kairiosios pakraipos menininkais: rašytojais, teatralais. Kūrėsi grupės, draugijos. Guomindanas ir komunistai varžėsi dėl įtakos kino studijose, kurį laiką kairiesiems buvo tekę atsitraukti į pogrindį.

Ketvirtajame dešimtmetyje taip pat iškilo pirmosios : (蝴蝶), (阮玲玉, Ruan Lingyu), (周璇, Zhou Xuan), Džao Dan (趙丹, Zhao Dan).

Kinas karo su japonais metais

1937 m. Japonija pradėjo karo veiksmus prieš Kiniją. Kai japonų armija įžengė į Šanchajų, visos kino kompanijos (išskyrus „Sinhua“) sustabdė gamybą, daug kino kūrėjų pabėgo į Honkongą, Čongčingą, Uhaną. Šanchajuje liko tik vadinamoji „vieniša sala“ (孤岛): teritorija, priklausiusi užsieniečiams, kurios japonai kurį laiką nelietė. Čia dirbę kino kūrėjai turėjo stengtis įtikti japonams, todėl, iš Šanchajaus pabėgusiems režisieriams atvirai kuriant antijaponiškus filmus, likę buvo priversti apsiriboti neutraliais žanrais, tokiais kaip kostiuminiai filmai. Antijaponiškiems sentimentams reikšti buvo naudojamasi perkeltinėmis prasmėmis, metaforos, alegorijos. „Vienišosios salos“ periodas baigėsi 1941 m. pab., japonams perėmus ir užsienietiškosios teritorijos kontrolę.

Kinas KLR gyvavimo pradžioje

Laikotarpis nuo 1949 m., kai buvo įkurta Kinijos Liaudies Respublika, iki 1966 m. (Kultūrinės revoliucijos pradžia) vadinamas „Septyniolika kino metų“. Per šį laikotarpį valstybė ėmėsi įvairiomis priemonėmis kontroliuoti kiną. Uždrausti rodyti ikirevoliuciniai kiniški ir visi Holivudo bei Honkongo filmai. Kinematografininkams buvo iškelta „revoliucinė užduotis“: tarnauti darbininkams, valstietijai ir kariuomenei. To meto filmams būdingas „naujosios visuomenės“ šlovinimas, herojinės revoliucijos istorijos. Kinematografininkai siunčiami mokytis į SSRS, nemažą įtaką padarė ir italų neorealizmas. 1956 m. įkurta Pekino kino akademija.

1956–1957 m. per Šimto gėlių judėjimą pralaisvėja ir kino atmosfera, tačiau po to kilusi represinė kampanija prieš „dešiniuosius“ greitai nuslopino naująsias tendencijas, nemažai kino kūrėjų nukentėjo.

Šiuo laikotarpiu buvo daug laikų literatūros ekranizacijų, karinių – revoliucinių, „netinkamą“ gyvenimą pašiepiančių satyrinių filmų, biografijų, atgimsta kinų operos ekranizacijos. Didžiojo šuolio, vėliau – KLR įkūrimo dešimtmečio proga plūstelėjo propagandinių filmų banga. Tarp garsiausių kūrinių – „Mergina baltais plaukais“ (1950, rež. Vang Binas), „Trečioji sesuo Liu“ (1960, rež. Li Su), „Raudonasis moterų divizionas“ (1961, rež. ).

Kultūrinės revoliucijos metai

Kultūrinė revoliucija drastiškai pakeitė kino padėtį. Nuo 1964 m. vienas po kito uždraudžiama daug 6–7 deš. kurtų filmų. Prasidėjus Kultūrinei revoliucijai, daug kino kūrėjų vežami į kaimo vietoves dirbti ar įkalinami. 1967–1972 m. kino gamyba praktiškai visiškai sustojo. Vėliau vadinamoji „“ inicijavo „pavyzdinių revoliucinių filmų“ (革命样板戏) kūrimą: tai buvo modifikuotos kinų operų ekranizacijos revoliucine tematika. Mao žmona nustatė griežtus kriterijus šiems filmams: buvo reikalavimai kadruotei, apšvietimui, charakterių plėtotei ir kt. Buvo pasinaudota ir ankstesniais populiariais filmais – „“, „“. Jie perkurti pagal naujuosius reikalavimus. Keturių gauja kino kūrimą kontroliavo iki 1976 m.

Po Kultūrinės revoliucijos

8 deš. viduryje, kino kūrėjams grįžus iš darbo stovyklų, kinas vėl ėmė pamažu atsigauti. Vėl imta rodyti uždraustuosius filmus. Iki 1984 m. sukurta nemažai filmų apie skaudžią Kultūrinės revoliucijos patirtį, kuriuose didaktiką pakeitė melodramos ir poetiškumas. Tarp tokių revoliucijos „randus“ primenančių kūrinių – U Jonggango „Lietus vakare“ (1981), Sie Dzino „Kinrožių miestas“ (1986). Kino situacija vis dar buvo gan sudėtinga, nes reikėjo išlaviruoti tarp atsiradusio poreikio kurti auditorijai patrauklius filmus ir išlikusio stipraus valstybės noro kontroliuoti kūrybos procesą.

Kino kūrėjų kartos ir Penktoji karta

1982 m. Pekino kino akademiją baigė pirmoji laida po Kultūrinės revoliucijos. Jie buvo pavadinti „Penktąja karta“, vyresnius kino kūrėjus retrospektyviai priskiriant prie Pirmosios-Ketvirtosios kartų.

• Pirmąja karta įvardyti kino pionieriai (nuo 1905 m. iki 3 deš. pabaigos): Džang Šičuanas (张石川), Dženg Džengčiu (郑正秋), Žen Pengnianas (任彭年), Hou Jao (侯曜), Šen Fu (沈浮) ir kt.
• Antroji karta – 3–4 deš. aktyviai kūrę režisieriai, pirmosios kartos mokiniai: (蔡楚生), (孙瑜), (费穆), (吴永刚).
• Trečiąja karta pavadinti 5–6 deš. režisieriai: (谢晋), Ling Dzifengas (凌子风), Sie Tieli (谢铁骊) ir kt.
• Ketvirtoji karta – tai režisieriai, kino mokslus išėję prieš Kultūrinę revoliuciją, bet dirbti galėję pradėti tik jai pasibaigus. Ketvirtoji karta buvo pagrindiniai Penktosios kartos mokytojai: (吴天明), (谢飞), 黄蜀芹. Ketvirtoji karta kino meno galėjo mokytis tik iš sovietinių filmų, todėl jaučiama stipri sovietų kino įtaka. Nuo Ketvirtosios kartos prasideda istorinė refleksija. Ypač mėgstama vaizduoti kaimą.

Prie Penktosios kartos priskiriami šie režisieriai: Čen Kaige (陈凯歌), Džang Imou (张艺谋), (田壮壮), (黄建新), (吴子牛), Li Šaohongas (李少红), Sun Džou (孙周).

Penktosios kartos kūrėjų vaikystę paženklino Kultūrinė revoliucija, o kino mokslus jie ėjo jau pasikeitusiais laikais. Įtaką jiems darė viso pasaulio kinematografija. Penktoji karta savo kūryboje ėmė laužyti kinų kine nusistovėjusias pasakojimo formas, ieškoti naujovių. Pirmieji „kartos“ gimimą pažymėję filmai – Džang Dziundžao „“ (1983), ir Čen Kaige „“ (1984). Kinų filmai, savo tėvynėje neretai valdžios uždrausti, ėmė pelnyti prizus tarptautiniuose festivaliuose: „“ ir „“ gavo Auksinius lokius, „“ – Auksinę palmės šakelę.

Pagrečiui su kylančia Penktąja karta, darbą tęsė Ketvirtoji. Ypač išgarsėjo U Tianmingas, sukūręs filmus „“ ir „Kaukininkas“.

Šeštoji karta

8 deš. viduryje į kino mokyklas įstoję, 9 deš. pradėję kurti kino žmonės skyrėsi nuo Penktosios kartos savo nagrinėjama tematika bei kūrybos stilistika. Nors tarp jų yra labai įvairaus profilio kūrėjų, jiems taip pat buvo pritaikyta „kartos“ etiketė. Šeštoji, arba Naujoji (新生代 xīnshēng dài) karta apima ir pogrindinį, pačioje Kinijoje dažnai nežinomą kiną, ir grynai komercinių produktų kūrėjus. Šeštoji karta atsigręžia į miestą, pateikia nepagražintą Kinijos vaizdą, dažnai naudojasi dar kitokiomis nei Penktoji karta priemonėmis – pusiau dokumentiniu realybės fiksavimu ir kt.

Prie Šeštosios kartos priskiriami (娄烨), (贾樟柯), (王小帅), (张扬), (姜文), (冯小刚), (张元). Žymiausi filmai – „“, „“, „“, „“, „“ ir kt.

Kinijos kinas pasaulyje

Nors kinų filmai dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose dar iki komunistų atėjimo į valdžią, labiausiai Kinijos kinas paplito pradedant 9 dešimtmečiu. 2000 m. kinų kartu su JAV kurtas filmas „“ sulaukė didžiulės sėkmės Vakaruose, nors Kinijoje kritikuotas už pataikavimą vakariečių skoniui. Panašūs filmai ir toliau susilaukia komercinės sėkmės kitose šalyse („“, „“). Tokie filmai kaip „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“ jau nebegali būti priskirti vien „žemyninės Kinijos kinui“. Tai buvo bendras KLR, Taivano, Honkongo produktas, kurio tikslas – konkuruoti su Holivudo filmais. Todėl tokiems tarptautiniams projektams tinka įvardijimas „kinas kinų kalba“.

Šaltiniai

1. Martin Geiselmann (2006). „Chinese Film History - A Short Introduction“ (PDF). The University of Vienna- Sinologie Program. Nuoroda tikrinta 2007-07-25.
2. Kraicer, Shelly (2005-12-06). „Timeline“. Hollywood Reporter. iš originalo 2010-08-02. Nuoroda tikrinta 2006-05-08.
3. Zhang, Yingjin & Xiao, Zhiwei. „Breaking with Old Ideas“ in Encyclopedia of Chinese Film. Taylor & Francis (1998), p. 101. .

• Jeff Yang, Once Upon a Time in China. A Guide to Hon Kong, Taiwanese, and Mainland Chinese Cinema, Atria Books, 2003.
• The Oxford History of World Cinema, ed. Geoffrey Nowell-Smith, Oxford University Press, 1999.
• Wang Xiaoyu, Zhongguo dianying shigang, Shanghai guji chubanshe, 2006.

Nuorodos

• Kiniškų filmų duomenų bazė 2006-12-18 iš Wayback Machine projekto. (kinų, anglų k.)
• Dianying.com naujienos 2007-08-27 iš Wayback Machine projekto. (anglų k.)
• Išsami bibliografija
• Nuorodos į interneto puslapius 2015-07-15 iš Wayback Machine projekto.
• Kinijos kino istorijos santrauka