Vincas Mamaitis

Vincas Mamaitis (g. 1907 m. liepos 21 d. Žemojoje Panemunėje, Šakių raj.) – vargonininkas, chorvedys, kultūros veikėjas.

Biografija

Lietuvoje

Muzikos mokėsi Juozo Naujalio vargonininkų kursuose Kaune, kiek laiko talkino vargonininkui Vincui Nacevičiui, mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 1925–1928 m. vargonininkavo Ilguvoje (Šakių raj.).

Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje (gavo vyresniojo puskarininkio laipsnį), 1929–1934 m. vadovavo Kauno karo policijos mokyklos vyrų chorui, surengė keletą koncertų, dainavo Kauno radiofone, suorganizavo apie 40 dalyvių skudutininkų orkestrą.

1932–1934 m. lankė Kauno konservatoriją (vargonuoti mokėsi pas Juozą Naujalį ir Vincą Nacevičių), vadovavo Žemės ūkio ministerijos, „Dainos“ ir Šaulių sąjungos chorams, 1937–1940 m. buvo šios sąjungos Centrinio choro dirigentas ir chormeisteris, meno vadovo ir dirigento Nikodemo Martinonio pavaduotojas. Subūrė vyrų vokalinį oktetą, su kuriuo nemažai koncertavo. 1939–1940 m. – Vilniaus filharmonijos dainų ir šokių liaudies ansamblio meno vadovo Jono Švedo asistentas.

Emigracijoje

1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, anglų okupacinėje zonoje Merbeko stovykloje suorganizavo lietuvių chorą ir kurį laiką jam vadovavo. 1947 m. išvyko į Angliją, kur laikinojoje W. Bytheto stovykloje suorganizavo vyrų chorą ir surengė 12 koncertų. Su chorvedžiu V. Untuliu surengė dainų šventę Nottinghame.

1948 m. pradėjo vargonininkauti ir vadovauti chorui lietuvių parapijoje Londone. 1950 m. meno mėgėjai susitelkė į Lietuvių meno sambūrį „Vaidila“, kuris turėjo mišrųjį ir vyrų chorus, vokalinius ansamblius, dramos, šokių ir muzikantų kolektyvus. Iš viso šiuose kolektyvuose dalyvavo iki 100 žmonių ir jiems vadovavo atskiri meno vadovai. Ansamblis rengė koncertus, statė operetes, dalyvavo įvairiuose tautiniuose renginiuose. Chorai išmoko daug giesmių ir dainų. Ansamblis turėjo apie 150 viešų pasirodymų.

1962 m. rudenį persikėlęs į JAV, vargonininkavo Šv. Petro ir Povilo lietuvių parapijoje Elizabethe, NJ, ir vadovavo chorui. Apie 30 dalyvių mišrusis choras atliko ir sudėtingų polifoninių kūrinių: mišių, motetų, mišparų, giesmių ir dainų. Kolektyvas nemažai koncertavo, dalyvavo tautiniuose renginiuose ir dainų šventėse: 1964 m. Pasaulinės parodos Niujorke Lietuvių dienos programoje, 1966, 1971 ir 1978 m. JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse Čikagoje ir Toronte, 1977 m. atliko giesmę filmo įrašui „Sorcerer“.

V. Mamaitis atliko didelį visuomeninį ir kultūrinį darbą. Aktyviai įsijungęs į New Yorko-New Jersio lietuvių muzikinį gyvenimą, įstojo į ALRK Vargonininkų ir kitų muzikų sąjungą, 1964 m. išrinktas šios sąjungos Centro valdybos vicepirmininku, 1966–1974 m. buvo renkamas sąjungos pirmininku, nuo 1974 m. – garbės narys. Buvo 1964 m. Pasaulinės parodos Niujorke Lietuvių dienos muzikos redaktorius, 1971 m. – 4-osios JAV ir Kanados lietuvių dainų šventės garbės komiteto ir repertuarinės komisijos narys, jungtinio choro dirigentas.

1967–1974 m. redagavo ir administravo žurnalą „Muzikos žinios“, pagyvino jo leidybą. Rengė dainų švenčių programas, organizavo muzikos konkursus, rūpinosi natų ir knygų leidyba – 1971 m. išleido Juozo Žilevičiaus knygą „Lietuvis vargonininkas išeivijoje“. Sukūrė 10 giesmių, 1995 m. išleido „Šv. Mišių giesmes“.

1979 m. išėjęs į pensiją, V. Mamaitis apsigyveno Sunny Hülse, FL. Čia subūrė pensininkų mišrųjį chorą „Antroji jaunystė“, kuris iki 1993 m. giedojo Šv. Teresės bažnyčioje, atlikdavo meninę programą tautinėse šventėse. Apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu ir medaliais.

Šaltiniai

• Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.