Vincas Nacevičius

Vincas Nacevičius (1875 m. balandžio 24 d. Jurbarke – 1943 m. sausio 24 d. Kaune) – vargonininkas, chorvedys, visuomenininkas.

Biografija

1889 m. baigęs Raseinių mokyklą, 1890–1892 m. muzikos mokėsi pas Veliuonos vargonininką Joną Kumetį. 1892 m. Jurbarke suorganizavo nedidelį bažnytinį ir kartu pasaulietinį chorą, kuris 1893 m. dalyvavo „Birutės“ draugijos dainų šventėje Tilžėje.

1896–1900 m. mokėsi Juozo Naujalio vargonininkų kursuose Kaune, kuriuos baigęs, 1900–1903 m. vargonininkavo, vadovavo vyrų ir vaikų chorams Kauno Švč. Trejybės bažnyčioje. Platino lietuvišką spaudą, iš Vydūno gaudavo dainų, kurių mokė savo chorus, vaidino dramos spektakliuose. Už lietuviškų dainų mokymą ir lietuvybės skleidimą sulenkėjęs prelatas P. Barauskas atleido iš Kauno Švč. Trejybės bažnyčios vargonininko pareigų.

1903–1914 m. vargonininkavo ir vadovavo mišriajam chorui Kauno karmelitų bažnyčioje. 1899–1914 m. buvo „Dainos“ mišriojo choro (50 dalyvių) dirigentas, rengė solistus, ansamblius ir instrumentalistus, akompanavo koncertuose. Choras slaptai repetuodavo butuose ir Veršvų miške, dalyvaudavo kultūros renginiuose. Iki 1915 m. vadovavo dviem chorams – vyrų ir mišriajam (60 dalyvių), dirbo choro vadovu Kauno Šv. Juozapo darbininkų ir Moterų draugijose. Su gerai parengtais chorais koncertavo Kauno mieste.

Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukęs iš Lietuvos, 1915 m. nuvyko į Charkovą (Ukraina). Dirbo Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti sekretoriumi, vargonininkavo bažnyčioje. 1916–1918 m. gyveno Voroneže (Rusija) – buvo lietuvių karo pabėgėlių ir evakuotų gimnazijų bei mokytojų kursų muzikos ir dainavimo mokytojas, suorganizavo 120 moksleivių mišrųjį chorą, su kuriuo pasirodydavo reprezentaciniuose koncertuose.

Grįžęs į Lietuvą, 1918 m. apsigyveno Šeduvoje, kur per pusmetį subūrė nemažą chorą ir surengė keletą vakarų – koncertų su dainomis ir vaidinimais. 1918–1919 m. dėstė muziką Kauno „Saulės“ mokytojų seminarijoje. Su moksleivių choru buvo nuvykęs į Palangą, Klaipėdą ir Karaliaučių. 1919–1920 m. buvo Kauno miesto karo nuostoliams apskaičiuoti komisijos sekretorius, vėliau – Kauno miesto ir apskrities socialinės apsaugos inspektorius.

Nuo 1926 m. Kauno Švč. Trejybės bažnyčios vargonininkas ir choro vadovas. Kurį laiką vadovavo 80 dalyvių Šv. Zitos draugijos merginų chorui. Chorus parengdavo Lietuvos dainų šventėms ir kitiems kultūros renginiams. Surinko ir lietuvių liaudies dainų, kurių dalį harmonizavo. Įvairiais muzikos klausimais rašė spaudoje.

1932 m. apako ir muzikiniame gyvenime nebedalyvavo. 1933 m. paskirta 150 litų Lietuvos vyriausybės pensija, kuri 1936 m. padidinta iki 200 litų. Už ilgametę kultūrinę – muzikinę veiklą ir tautinės sąmonės ugdymą apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu.

Šaltiniai

• Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.