Kremavimas kremacija lot crematio sudeginimas mirusio žmogaus palaikų sudeginimas krematoriume arba specialiai paruoštoj

Kremavimas, kremacija (lot. crematio 'sudeginimas') – mirusio žmogaus palaikų sudeginimas krematoriume arba specialiai paruoštoje ugniavietėje. Prieškario laikais Lietuvoje palaikų deginimui įvardyti buvo pasiūlyti terminai incineracija (pavertimas pelenais, deginimas) ir pelenėjimas, tačiau nei vienas šių siūlomų terminų kalboje neprigijo.

Istorija

Kremacija žinoma nuo neolito. Paprotys laidoti sudegintus mirusiuosius atsirado 3 tūkstantmetyje iki m.e. Iki tol mirusieji laidoti nedeginti, suriesti ant šono, vadinamojoje miego pozoje. Kremacijos pradininkais laikomi Mesopotamijos šumerų dvasininkai. Tikėta, kad mirusiojo siela per ugnį išsilaisvina iš kūno, apsivalo ir tampa nemirtinga. Iš Mesopotamijos kremacija paplito kitose Azijos šalyse, Afrikoje. Daugelis senovės tautų, asirai, babiloniečiai, žydai mirusiuosius degino ant laužo su apeigomis.

Iškilmingas palaikų deginimas ant laužo buvo paplitęs ir Senovės Graikijoje, Romoje, slavų gentyse, Japonijoje, Indijoje ir kitose Pietryčių Azijos šalyse. Vidurio Europoje palaikų deginimas atsirado XIII a. iki m. e., vėliau paplito Vakarų Europoje. 1886–1964 m. Katalikų bažnyčia kremaciją draudė dėl prieštaravimo tikėjimui apie pomirtinį gyvenimą ir mirusiųjų prisikėlimą. Už tai buvo grasinama ekskomunika.

Baltų kraštuose ir Lietuvoje palaikų deginimas paplito I tūkstantmečio iki m.e. viduryje. Lietuvoje V a. iki m. e. – I a. pradžios vyravo paprotys mirusiuosius laidoti sudegintus. Vakarų Lietuvoje – kapus įrengiant krūsnyse, molinėse urnose ar duobutėse, kitoje Lietuvos dalyje mirusieji laidoti kapinynuose. I–II a. mirusiuosius imta laidoti nedegintus. V–IX a. vėl plito mirusiųjų deginimo paprotys. Tik žiemgaliai ir žemaičiai mirusiuosius laidojo nedegintus. Bet X–XII a. palaikų deginimo paprotys įsigalėjo ir iki XIII–XIV a. gyvavo visoje dabartinės Lietuvos teritorijoje. Rytų, Pietryčių Lietuvoje gyvenę lietuviai ir jotvingiai sudegintus mirusiuosius laidojo pilkapiuose, kitoje Lietuvos dalyje – kapinynuose. Palaikai buvo suberiami į duobutę arba išbarstomi kapo duobėje. Greta sudegintų mirusiųjų kapų aptinkama apeiginių laužaviečių.

Tarpukario Lietuvoje mirusiųjų palaikų kremavimas buvo įteisintas 1932 m. 1936 m. Kauno medicinos universitete pradėjo veikti pirmasis ir vienintelis šalies krematoriumas, kuris buvo uždarytas 2003 m. kaip neatitinkantis šiuolaikinių reikalavimų. Medicinos fakulteto studentas medikas, 1937 m. miręs po operacijos nuo embolijos, tapo pirmuoju žmogumi, kurio palaikai buvo kremuoti šiame krematoriume, ir pelenai buvo mechaniškai susmulkinti. 1938 m. čia buvo kremuoti SSRS ambasadoriaus Lietuvoje Nikolajaus Pozdniakovo žmonos Marijos palaikai, o urna su pelenais išvežta į Maskvą.

Laikinojoje sostinėje krematoriumas tapo sensacija, ypač inteligentijos tarpe. Daugelis to meto garsių Lietuvos menininkų ir mokslininkų viešai bei savo testamentuose skelbė pageidujantys, jog po mirties jų kūnus sudegintų. Iki 1940 m. šiame krematoriume buvo sudeginti VDU rektoriaus Vinco Čepinskio, aktoriaus ir režisieriaus Konstantino Glinskio, teisininko Petro Leono, profesoriaus Petro Avižonio, visuomenės veikėjo Liudo Vaineikio, kitų žinomų žmonių palaikai.

To meto kalbininkai siūlė įvairius terminus palaikų deginimui įvardinti, tokius kaip incineracija (pavertimas pelenais, deginimas) ir pelenėjimas. Tačiau nė vienas iš jų bendrinėje kalboje neprigijo.

Sovietmečiu Kauno krematoriumo paslaugomis dažniausiai naudodavosi užsienio piliečiai, nes palaikus vežti iš Sovietų Sąjungos būdavę labai brangu, be to, reikėdavę atlikti sudėtingų formalumų. Ten taip pat būdavo sudeginamos per anatomijos pratybas medicinos studentų panaudotos biomedžiagos – žmogaus organai.

Šiuolaikinis kremavimas

Vienintelis Lietuvoje veikiantis krematoriumas Kėdainiuose

Kremacija atliekama krematoriume, kurį sudaro viena ar daugiau krosnių. Temperatūra jose būna 870–980 °C. Pasaulyje krematoriumai būna tiek prie laidojimo paslaugas teikiančių įmonių, tiek kaip atskiros įmonės, arba kapinių teikiama paslauga. Krematoriumuose naudojamas įvairus kuras, pvz., gamtinės dujos ar propanas. Iki 7-ojo dešimtmečio buvo naudojama anglis, koksas. Šiuolaikinės krematoriumų krosnys kompiuterizuotos arba turi kitas kontrolės sistemas, reguliuojančias kremacijos procesą, kurių nustatymus proceso eigoje gali pakeisti krematoriumo darbuotojai.

Kūnui patalpinti skirtos kameros sienelės padengtos ugniai atspariomis ir karštį sulaikančiomis plytomis, kurios keičiamos kas maždaug 5 metus. Karstas, naudojant specialų vežimėlį arba keltuvą, įstumiamas kuo greičiau, vengiant šilumos iššvaistymo. Paprastai šį procesą leidžiama stebėti artimiesiems, neretai dėl religinių priežasčių, nors pats procesas traktuojamas kaip pramoninis.

Krematoriumo krosnis pritaikyta tik vieno kūno kremacijai, kelių kūnų deginimas vienu metu daugelyje šalių yra nelegalus. Krematoriumų priimamų kūnų dydis standartinis, išskyrus didesniuose miestuose, kur priimami kūnai iki 200 ir daugiau kilogramų. Didesni krematoriumai turi mažas papildomas kameras vaikų, kūdikių kūnams bei kūno liekanoms sudeginti.

Šaltiniai ir nuorodos

http://ei.libis.lt:8080/arc/2003-5-26/22/ce6e8da9fdb5d6d7e8244edde7f9be65
Kremacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 7 psl.
http://www.krematoriumai.lt/?psl=Kremavimo+istorija 2014-02-01 iš Wayback Machine projekto.
http://www.balsas.lt/naujiena/315866/slaptai-sudegintos-imperijos-paslaptys-i/rubrika:naujienos-lietuva-kriminalai

[1] ttp://ei.libis.lt:8080/arc/2003-5-26/22/ce6e8da9fdb5d6d7e8244edde7f9be65

[2] Kremacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 7 psl.

[3] ttp://www.krematoriumai.lt/?psl=Kremavimo+istorija 2014-02-01 iš Wayback Machine projekto.

[4] ttp://www.balsas.lt/naujiena/315866/slaptai-sudegintos-imperijos-paslaptys-i/rubrika:naujienos-lietuva-kriminalai