Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus Publicistinis stilius Jei galite sutvarkykite Džona

Šį puslapį ar jo dalį reikia pagal – Publicistinis stilius
Jei galite, sutvarkykite.

Džonas Herbertas Dilindžeris (angl. John Herbert Dillinger, 1903 m. birželio 22 d. Indianapolio, Indianos valstija – 1934 m. liepos 22 d. Čikagoje, Ilinojaus valstijoje, JAV) – bankų plėšikas, siautėjęs JAV vidurio vakaruose XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje.

Džonas Herbertas Dilindžeris


Gimė	1903 m. birželio 22 d.(1903-06-22) Indianapolyje, Indianos valstijoje, JAV
Mirė	1934 m. liepos 22 d. Čikagoje, Ilinojaus valstijoje, JAV
Apkaltintas	Apiplėšimu
Bausmė	Įkalinimas nuo 1924 iki 1933 m.
Žmona	Beryl Hovious (išsiskyręs)

Šis pavojingas nusikaltėlis atsakingas dėl keleto policininkų nužudymo, daugiau nei dvidešimties bankų ir keturių policijos nuovadų apiplėšimo, bei dviejų pabėgimų iš kalėjimo. Nepaisant šių nusikaltimų kai kurie žmonės jį laikė moderniųjų laikų Robinu Hudu. Dėl savo grakščių judesių apiplėšimų metu, tokių kaip šuoliai ant prekystalių, ir sugebėjimo pabėgti nuo policijos, D. Dilindžeris įgijo „Kiškio“ (angl. „Jackrabbit“) pravardę.

Didžiosios depresijos metais D. Dilindžerio ir jo gaujos žygiai, taip pat kaip ir Boni ir Klaido ar nusikaltimai, buvo plačiai nušviečiami JAV žiniasklaidos. Šių nusikaltėlių siautėjimo periodas (1931–1935 m.) dažnai vadinamas „Valstybės priešų era“ (angl. „Public Enemy Era“). Tuometiniai įvykiai padėjo išaugti Federalinių Tyrimų Biuro (FTB) įtakai.

Persekiojamas policijos D. Dilindžeris daugiau nei metus slapstėsi Floridoje, Arizonoje, Mičigane bei Viskonsine. Visgi per eilinį pabėgimą nuo policijos jis buvo sužeistas, todėl slapta grįžo gydytis į savo tėvo namus. Netrukus, 1934 m. liepą, jis grįžo į Čikagą – miestą, kuriame buvo itin aktyviai ieškomas. Netrukus jį aptiko policija, kuri informaciją apie D. Dilindžerio buvimo vietą gavo iš vienos prostitutės. Liepos 22 d. policija apsupo kino teatrą, kuriame nusikaltėlis žiūrėjo filmą. D. Dilindžeris buvo ginkluotas ir bandė pabėgti iš apgulties, tačiau trys policininkų kulkos perskrodė jo kūną, o viena iš jų, pataikiusi į veidą, sužalojo D. Dilindžerį mirtinai.

Jaunystė

Šeima

Džonas Herbertas Dilindžeris gimė 1903 m. birželio 22 d. Indianapolio (Indianos valstija) Oak Hill kvartale. Jo tėvai Džonas Vilsonas Dilindžeris (1864 m. liepos 2 d. – 1943 m. lapkričio 3 d.) ir Mary Ellen „Mollie“ Lancaster (1860–1907) susituokė 1887 m. rugpjūčio 23 d. Marion apygardoje (Indianos valstija). D. Dilindžerio tėvas buvo bakalėjininkas, o namuose – griežtas žmogus. Viename interviu jis yra sakęs, jog tikėjo, kad „rykštė vaiką taiso“. D. Dilindžeris turėjo vyresnę seserį Audrey, kuri gimė 1889 m. kovo 6 d. Jo mama mirė 1907 m., kuomet D. Dilindžeriui dar tebuvo treji.

Audrey ištekėjo tais pat metais, kuriais ir mirė jos mama. Kartu su vyru Emetu „Fredu“ Henkoku ji susilaukė septynių vaikų, pirmasis kurių gimė 1908 m. Sesuo rūpinosi D. Dilindžeriu iki 1912 m., kuomet gegužės 23 d. tėvas vedė antrą kartą. Iš pradžių D. Dilindžeris nemėgo savo pamotės Elizabeth „Lizzie“ Fields (1878–1933), tačiau vėliau ją pamilo. Ji pagimdė tris D. Dilindžerio tėvo vaikus – Hubertą Dilindžerį (g. 1913 m.), Doris M. Dilindžer (1917 m. gruodžio 12 d. – 2001 m. kovo 14 d., ištekėjusi gavo Hockman pavardę) ir Francisą Dilindžerį (g. 1922 m.)

Nusikaltėlio karjeros pradžia

D. Dilindžeris lankė valstybinę mokyklą iki septintos klasės. Besimokydamas jis dažnai turėjo nemalonumų, nes įsiveldavo į muštynes, vykdė smulkias vagystes ir buvo laikomas chuliganu. Todėl jis metė mokyklą ir įsidarbino Inadianapolio autoservise. Nors dirbdavo sunkiai ir vakarais būdavo pavargęs, visgi labiau mėgo šėlti vakarėliuose, nei ilsėtis. Jo tėvas nusprendė, kad gyvenimas didmiestyje gadina sūnų, todėl apie 1920 m. šeima persikėlė į nedidelį Muresvilio miestelį (Indianos valstija). Maištinga D. Dilindžerio asmenybė šiame miestelyje buvo laikinai prislopinta, tačiau neilgam. 1922 m. jis buvo suimtas už automobilio vagystę ir santykiai su tėvu pašlijo.

D. Dilindžeris įstojo į JAV karo laivyną, tačiau po kelių mėnesių laivui prisišvartavus Bostone jis dezertyravo, todėl buvo gėdingai atleistas iš laivyno. Jis grįžo į Muresvilį, kur sutiko Beryl Ethel Hovious (g. 1906 m. rugpjūčio 6 d.) Jie susituokė 1924 m. balandžio 12 d. Martinsvilyje (Indianos valstija). D. Dilindžeris bandė įsikurti, tačiau jam sunkiai sekėsi ieškoti darbo ir rūpintis šeima. 1929 m. birželio 20 d. santuoka iširo, D. Dilindžeriui jau sėdint kalėjime.

D. Dilindžeriui ir toliau sunkiai sekėsi ieškoti darbo, tad jis, kartu su savo draugu Edu Singletonu, ėmė planuoti apiplėšimą. Jie apiplėšė bakalėjos krautuvę, iš kurios pagrobė 120 dolerių. Bėgančius iš nusikaltimo vietos juos pastebėjo ir atpažino pro šalį ėjęs pastorius, kuris ir pranešė policijai. Sekančią dieną abu vyrai buvo suimti. E. Singltonas neigė savo kaltę, o D. Dilindžerio tėvas įkalbėjo sūnų prisipažinti. Jis buvo nuteistas už užpuolimą su tikslu apiplėšti. Už šį nusikaltimą D. Dilindžeriui buvo paskirta bausmė kalėti nuo dešimties iki dvidešimties metų. Jo tėvas pasakė žurnalistams, kad gailisi dėl savo patarimo sūnui, nes teisėjo paskirta bausmė yra per griežta. Jis prašė teisėjo sutrumpinti bausmę, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Pakeliui į kalėjimą D. Dilindžeriui pavyko pasprukti, tačiau vos už kelių minučių jis ir vėl buvo sulaikytas.

Kriminalinė karjera

Kalėjimas

D. Dilindžeris nusikaltėlio gyvenimo būdą pasirinko kalėdamas kalėjime Mičigan Sityje (Indianos valstija). Dar prieš atvykdamas į kalėjimą jis yra sakęs, jog išėjęs iš čia bus pačiu didžiausiu niekšu, kokį tik galima įsivaizduoti. Prieš D. Dilindžeriui sėdant į kalėjimą buvo patikrinta jo sveikata ir nustatyta, jog jis serga gonorėja. Šios ligos gydymas buvo itin skausmingas. Jis ėmė nekęsti visos visuomenės, nes būsimieji metai kalėjime atrodė be galo ilgi. Tad D. Dilindžeris susidraugavo su kitais kaliniais, tokiais kaip Haris Pierpontas iš Mansio miestelio ar Ruselas „Bobi“ Klarkas iš Tere Hauto. Jie ir išmokė D. Dilindžerį, kaip sėkmingai atlikti nusikaltimus. Be to, vyrai planavo apiplėšimus iškart po to, kai tik bus paleisti į laisvę.

Tuo tarpu jo tėvas nenuleido rankų ir surengė kampaniją, kurios metu surinko 188 žmonių parašus, kurie pritarė D. Dilindžerio paleidimui į laisvę. Jis buvo paleistas lygtinai 1933 m. gegužės 10 d., kalėjime prasedėjęs aštuonis su puse metų. Jo pamotė susirgo dar prieš paleidžiant jį iš kalėjimo, o mirė šiam nespėjus grįžti aplankyti jos. Įšėjęs į laisvę Didžiosios depresijos apogėjuje, D. Dilindžeris neturėjo daug vilčių rasti darbą. Tad jis iškart grįžo į nusikaltimų pasaulį. Jau rugsėjo 22 d. jis apiplėšė banką Bluftone (Ohajo valstija). Visgi Deitono policijai pavyko jį sučiupti ir jis buvo uždarytas į Limos kalėjimą. Patikrinę asmeninius jo daiktus pareigūnai rado dokumentus, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, buvo pabėgimo iš kalėjimo planas. Jie pareikalavo, jog D. Dilindžeris atskleistų, kas čia per popieriai, tačiau šis atsisakė.

D. Dilindžeris sugalvojo planą, kaip aštuoniems kaliniams, su kuriais jis buvo pažįstamas dar nuo kalėjimo dienų, pabėgti iš Mičigan Sičio. Dauguma šių vyrų dirbo kalėjimo skalbykloje. D. Dilindžeris turėjo draugų, kuriems pavyko į kalėjimą atgabenti kelis šaunamuosius ginklus. Nužudę du sargybinius, jie pabėgo, prabėgus vos keturioms dienoms po D. Dilindžerio atvykimo į Limą. Šią grupuotę, žinomą pavadinimu „Pirmoji Dilindžerio gauja“, sudarė H. Pierpontas, R. Klarkas, Čarlzas Maklėjus, Edvardas H. Šouzas jaun., Haris Koplandas, „Oklahomos Džekas“ Klarkas, Volteris Dietrichas ir Džonas „Raudonasis“ Hamiltonas. Trys iš šių vyrų spalio 12 d. atvažiavo į Limą ir, apsimetę Indianos valstijos policininkais, pareikalavo išduoti D. Dilindžerį pagal ekstradicijos sutartį. Šerifui paprašius dokumentų, nusikaltėliai nušovė jį ir paleido D. Dilindžerį iš kameros. Keturiese jie grįžo atgal į Indianą, kur prisijungė prie likusių gaujos narių.

Bankų apiplėšimai

Nepaisant to, kad gauja nebuvo pažeidusi federalinių įstatymų, į tyrimą įsijungė FTB. Tai buvo vienas pirmųjų atvejų, kuomet FTB įsijungė į tyrimą viršydama savo jurisdikciją. Panaudodama tobulesnę pirštų antspaudų atpažinimo sistemą, FTB sėkmingai nustatė visų gaujos narių tapatybę ir paskelbė premiją už jų galvas.

Tuo tarpu D. Dilindžeris su gauja pradėjo seriją bankų apiplėšimų Indianoje. Kartais D. Dilindžeris apsimesdavo firmos, prekiaujančios bankų signalizacijomis, atstovu. Tokiu būdu jis netrukdomas galėdavo apžiūrėti bankų apsaugos sistemas bei saugyklas, o sukauptą informaciją panaudodavo apiplėšimų metu. Retsykiais gauja apsimesdavo kino kompanijos, ieškančios banko apiplėšimo scenai nufilmuoti, darbuotojais. Aplinkiniai stovėdavo ir šypsodavosi, stebėdami tikrą apiplėšimą ir D. Dilindžeris su sėbrais sėkmingai pasprukdavo su grobiu.

Manoma, kad D. Dilindžeris kartu su gauja iš bankų pagrobė daugiau nei 300 000 dolerių. Detalesnė pagrobimų istorija pateikta lentelėje.

Data	Bankas	Vieta	Pagrobta
1933 m. liepos 17 d.	Komercinis bankas	Deilvilas, Indiana	3 500 USD
1933 m. rugpjūčio 4 d.	Montpeljė nacionalinis bankas	Montpeljė, Indiana	6 700 USD
1933 m. rugpjūčio 14 d.	Blaftono bankas	Bluftonas, Ohajas	6 000 USD
1933 m. rugsėjo 6 d.	Masačiusetso aveniu valstybinis bankas	Indianapolis, Indiana	21 000 USD
1933 m. spalio 23 d.	Centrinis nacionalinis bankas	Grynkastlas, Indiana	76 000 USD
1933 m. lakričio 20 d.	Amerikos bankas	Racinas, Viskonsinas	28 000 USD
1933 m. gruodžio 13 d.	Kredito ir santaupų bankas	Čikaga, Ilinojus	8 700 USD
1934 m. sausio 15 d.	Pirmasis nacionalinis bankas	Rytų Čikaga, Indiana	20 000 USD
1934 m. kovo 6 d.	Vertybinių popierių nacionalinis bankas	Sui Folsas, Pietų Dakota	49 500 USD
1934 m. kovo 13 d.	Pirmasis nacionalinis bankas	Meison Sitis, Ajova	52 000 USD
1934 m. birželio 30 d.	Prekybininkų nacionalinis bankas	Pietų Bendas, Indiana	29 890 USD

Gaujai reikėjo ginklų bei šaudmenų, tad ji apiplėšė Auburno bei Peru (abu Indianos valstijoje) policijos nuovadas, iš kurių pagrobė kulkosvaidžių, šautuvų, pistoletų, šovinių bei neperšaunamų liemenių. Tuomet nusikaltėliai nuvyko į Čikagą. Gruodžio 14 d. vienas iš gaujos narių nužudė policijos detektyvą. Po mėnesio apiplėšimo Rytų Čikagoje metu buvo nužudytas vienas policijos pareigūnas. Dėl to gauja pasitraukė iš Čikagos ir persikėlė į el Pasą (Floridos valstija), tačiau toje valstijoje buvo sukauptos gausios policijos pajėgos, tad D. Dilindžeriui teko kirsti Meksikos sieną ir išvykti į Siudad Chuaresą, o iš ten į Tuksoną (Arizonos valstija).

Besislapstant

Tuksonoje esančiame „Kongreso“ viešbutyje, kuriame buvo apsistojusi gauja, kilo gaisras. Gaisrininkai išgelbėjo vyrus, iškeldami juos pro kambarių langus, prie kurių buvo ištiesę kopėčias. Visgi nusikaltėlių bagažas liko numeriuose, tad Č. Maklėjus sumokėjo keliems gaisrininkams 12 dolerių už tai, kad šie grįžtų į kambarius ir paimtų jų asmeninius daiktus. Dėl to gaisrininkai gerai įsidėmėjo gaujos narius ir vėliau, pamatę žurnale „Tikras detektyvas“ (angl. „True Detective“) jų nuotraukas, apie tai informavo policiją. Penki gaujos nariai, įskaitant ir patį D. Dilindžerį, buvo suimti. Iš nusikaltėlių policija konfiskavo daugiau nei 25 000 dolerių, 3 automatus bei 5 kulkosvaidžius. Ši diena Tuksonoje minima ir dabar, atšvenčiant „Dilindžerio dienų“ festivalį.

Pagal ekstradicijos sutartį vyrai buvo išduoti Indianos valstijai, kurioje stojo prieš teismą. D. Dilindžeris buvo apkaltintas policijos pareigūno nužudymu Rytų Čikagoje. Policijos atstovai informavo žiniasklaidą, jog iš Kraun Pointo kalėjimo, kuriame buvo laikomi nusikaltėliai, pabėgti neįmanoma. Be to, naujųjų kalinių priežiūrai buvo paskirti papildomi sargybinių daliniai. Visgi D. Dilindžeris sugebėjo slapta išsidrožti iš medžio pistoleto imitaciją, kuria grasindamas privertė sargybinius atrakinti kameros duris. Du sargybinius paėmęs įkaitais, jis privertė visą kalėjimo personalą įeiti į jo kamerą, kurią užrakinęs pabėgo. D. Dilindžeris pavogė šerifo Liliano Holėjaus automobilį Ford, kuriuo išvyko į Čikagą. Šitaip keliaudamas jis kirto valstijos sieną vogtame automobilyje, tokiu būdu pažeisdamas JAV federalinius įstatymus. Dėl tos priežasties D. Dilindžerio bylą į savo rankas perėmė FTB, pradėjęs nusikaltėlio paiešką valstybės mastu.

Čikagoje D. Dilindžeris apsigyveno pas savo merginą Eveliną „Bili“ Frečet. Jie nuvyko į Sent Polą (Minesotos valstija), kur susitiko su keliais gaujos nariais. Jų nuomojamo buto savininkas pažino D. Dilindžerį ir 1934 m. kovo 30 d. apie tai informavo FTB agentus. Pastatą ėmė sekti federaliniai agentai, kurie netrukus įsitikino, jog D. Dilindžeris jame gyvena. Vieną iš gaujos narių, mėginusių užeiti į pastatą, agentai bandė sulaikyti, tačiau jis ėmė šaudyti ir įbėgo į namo vidų. Tuomet ugnį į FTB pareigūnus atidengė visa gauja, kuri po to sėkmingai pasišalino per atsarginį išėjimą anksčiau, nei atvyko pastiprinimas. Jie pagrobė automobilį ir pasislėpė vieno iš gaujos narių namuose. D. Dilindžeris buvo sužeistas, todėl jam reikėjo medicininės priežiūros. Tad jis su E. Frečet nuvyko į tėvo namus Muresvilyje, kur slėpėsi tol, kol žaizda sugijo. E. Frečet trumpam grįžo į Čikagą aplankyti draugės, tačiau buvo suimta. Visgi ji atsisakė atskleisti, kur slapstosi D. Dilindžeris.

D. Dilindžeris dar sykį grįžo į kriminalinį pasaulį. Su vienu iš gaujos narių jis apiplėšė policijos nuovadą Varšuvoje (Indianos valstija), iš kurios pagrobė ginklų ir neperšaunamų liemenių. Jie išvyko į Mičigano valstiją, kurioje kurį laiką slapstėsi. D. Dilindžeris gavo įspėjimą, jog FTB nutuokia apie jo buvimo vietą, ir spėjo pasišalinti prieš pat atvykstant agentams.

Paskutinieji mėnesiai

Mažosios Bohemijos trobelė

Balandį gauja apsistojo slėptuvėje, pavadintoje Mažosios Bohemijos trobele. Manitovišo Vandenų (Viskonsino valstija) miestelyje stovėjęs namelis priklausė Emiliui Vanatkai. Gauja užtikrino šeimininkus, jog nekels didelių rūpesčių, tačiau tikrindavo, kai šie sumanydavo paskambinti telefonu ar kur nors išeiti. Emilio žmona Nan ir jos brolis nusprendė atsikratyti „Kūdikio veido“ Nelsonu, kuris nuolat juos tikrino, ir parašė laišką Čikagos teisėtvarkai, kuri apie tai pranešė FTB. Po kelių dienų anksti ryte trobelę apsupo dvi dešimtys FTB agentų, kuriems vadovavo Hju Klegas bei Melvinas Purvis. Prie pastato buvę du sarginiai šunys savo lojimu pranešė apie agentų atvykimą, bet gauja buvo pripratusi prie šių šunų lojimo, todėl neatkreipė į jį dėmesio. Gauja suprato, kad jie apsupti tik tuomet, kuomet FTB agentai per klaidą ėmė šaudyti į pro šalį automobiliu važiavusius darbininkus, kurių automobilis buvo panašus į D. Dilindžerio. Tarp nusikaltėlių ir agentų įsiplieskė trumpas susišaudymas, tačiau visi gaujos nariai sugebėjo pasprukti, nors agentai ir stengėsi apsupti trobelę. Per susišaudymą „Kūdikio veido“ Nelsonas nukovė agentą V. Karterį Baumą.

Iki 1934 m. vasaros FTB agentai visiškai pametė D. Dilindžerio pėdsakus. Tuo tarpu jis nuvyko į Čikagą, kur prisidengė Džimio Lorenco – nereikšmingo nusikaltėlio iš Viskonsino, kuris buvo panašus į bankų plėšiką – slapyvardžiu. Įsidarbinęs kontoros tarnautoju, D. Dilindžeris susirado naują merginą – Poli Hamilton, kuri net nenutuokė apie tikrąją naujojo draugo tapatybę. Tokiame dideliame mieste kaip Čikaga, D. Dilindžeris kurį laiką galėjo pagyventi neatkreipdamas į save dėmesio. Visgi jis nežinojo, jog FTB, radę jo Čikagos pakelėje paliktą automobilį, žino, kad jis mieste, ir yra sutelkę dideles pajėgas paieškoms.

Raudonoji dama

FTB direktorius Džonas Edgaras Huveris sukūrė specialųjį ginkluotą būrį, kuris turėjo aptikti D. Dilindžerį Čikagoje. Liepos 21 d. prostitutė iš Gario (Indianos valstija) bordelio Ana „Raudonoji dama“ Kumpanaš susisiekė su policija. Ji buvo imigrantė iš Rumunijos, kuriai buvo grasinama deportacija, todėl ji pasiūlė FTB informacijos apie D. Dilindžerį mainais į leidimą gyventi JAV. FTB patenkino šį prašymą. Kumpanaš atskleidė, jog D. Dilindžeris leidžia laiką su ja ir P. Hamilton, ir jog kitą dieną jie visi eis į kino teatrą. Ji sutiko dėvėti ryškiai raudoną suknelę tam, kad policija galėtų lengvai juos atpažinti. Ji nebuvo tikra, į kurį kino teatrą jie eis, bet spėjo, jog į vieną iš dviejų, kurių pavadinimus pateikė FTB.

Kino teatras, kuriame buvo nušautas D. Dilindžeris (fotografuota po kelių dienų nuo jo mirties)

Smogiamasis būrys buvo suformuotas iš FTB agentų ir policininkų, nedirbusių Čikagoje. Manyta, jog Čikagos pareigūnai yra susikompromitavę ir jais negalima pasitikėti. Nenorėdamas ir vėl gėdingai išleisti nusikaltėlio iš savo rankų, būrys buvo padalintas į dvi komandas. Liepos 22 d. viena komanda buvo išsiųsta į kino teatrą miesto centre, o kita laukė prie Biografo kino teatro. Kino teatro vadovas, pamatęs netoliese besibūriuojančius agentus, pamanė, jog tai nusikaltėliai, rengiantys apiplėšimą. Jis iškvietė Čikagos policiją, kuri nedelsiant atvyko, tačiau FTB agentai jai pranešė, jog vykdoma svarbi operacija ir policininkai privalo nesikišti.

Biografo kino teatras

D. Dilindžeris kartu su P. Hamilton ir A. Kumpanaš kino teatre žiūrėjo filmą „Manheteno melodrama“. Vos tik agentams nustačius, kad gangsteris yra viduje, vadovaujantis agentas Samuelis A. Kaulis susisiekė su Dž. E. Huveriu aptarti tolimesnių veiksmų. FTB direktorius patarė verčiau palaukti lauke, nei rizikuoti pradėti susišaudymą sausakimšoje kino salėje. Jis taip pat pranešė, jog federaliniams agentams leidžiama atidengti ugnį pastebėjus menkiausius D. Dilindžerio pasipriešinimo veiksmus. Filmui pasibaigus specialusis agentas M. Purvis stovėjo prie kino teatro durų ir laukė D. Dilindžerio. Jis turėjo pranešti kitiems, jog nusikaltėlis išeina, prisidegdamas cigarą. Tačiau D. Dilindžeris pažino agentą ir išsitraukęs ginklą nubėgo artimiausio skersgatvio link.

Trys agentai atidengė ugnį, paleisdami penkis šūvius. D. Dilindžeris buvo sužeistas ir krito veidu į šaligatvį. Dvi liudytojos buvo sužeistos rikošetu atšokusių kulkų į kojas ir sėdmenis. D. Dilindžerį kliudė trys kulkos – dvi į krutinę (viena iš jų kliudė širdį) ir viena mirtina, įėjusi pro kaklą iš nugaros pusės ir išėjusi tiesiai po dešiniąja akimi. Buvo pakviesta greitoji pagalba, tačiau jau buvo aišku, jog D. Dilindžeris mirė išsyk. Jis buvo nuvežtas į ligoninę ir paskelbtas mirusiu liepos 22 d. 22:50 val. Anot FTB agentų, D. Dilindžeris mirė neištaręs nei žodžio. Taip pat pranešta, jog žmonės atminimui mirkė nosinaites į D. Dilindžerio kraujo balą. Nusikaltėlio kūnas vėliau buvo pademonstruotas viešai Kuk apygardos (Ilinojaus valstija) morge.

D. Dilindžeris buvo palaidotas Kraun Hilo kapinių (Indianapolyje) 44 sekcijoje, 94 sklype. Jo antkapis yra keistas kelis kartus, nes žmonės mėgsta atsiskelti po gabalėlį akmens atminimui.

Vaizdavimas kine

Pirmasis filmas, sukurtas apie D. Dilindžerį, buvo 1945 m. pastatytas „Dilindžeris“ (angl. „Dillinger“). Pagrindinį vaidmenį jame atliko Lorencas Tyrnis.
1959 m. pasirodė filmas „FTB istorija“ (angl. „The FBI Story“), kuriame D. Dilindžerį suvaidino aktorius Skotas Petersas.
Režisieriaus Marko Fererio 1969 m. sukurta juosta „Dilindžeris miręs“ (ital. „Dillinger è morto“). Joje užfiksuoti keli realūs D. Dilindžerio gyvenimo kadrai bei laikraščių iškarpos.
1973 m. Džono Miliaus sukurtas filmas „Dilindžeris“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Vorenas Outas, vaizdavo gangsterį gerokai švelniau, nei iki tol.
1979 m. Liujiso Tygo sukurtas filmas „Raudonoji dama“ (angl. „The Lady In Red“). Jame yra šiek tiek netikslumų – kino teatre raudonąją suknią vilki P. Hamilton, kurią vaidino Pamela Sju Martin. D. Dilindžerį šiame filme vaidino Robertas Konradas.
Televizijai 1991 m. buvo sukurtas filmas „Dilindžeris“, kuriame gangsterį vaidino Markas Harmonas.
2009 m. režisierius Maiklas Manas pagal Brajano Borou knygą "Valstybės priešai: didžiausia Amerikos nusikaltimų banga ir FTB iškilimas, 1933–1943 m. " pastatė filmą „Valstybės priešai“ (angl. „Public Enemies“). Jame D. Dilindžerį vaidina aktorius Džonis Depas, o agento M. Purvio vaidmenį atlieka Kristianas Beilas.

Nuorodos

Vikiteka: Džonas Dilindžeris – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Žymiausios FTB bylos: D. Dilindžeris 2009-09-19 iš Wayback Machine projekto.
D. Dilindžerio istorinis nusikaltimų muziejus 2009-04-07 iš Wayback Machine projekto.