Pietinės Afrikos istorija

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Pietinės Afrikos istorija – Pietinėje Afrikoje klestėjusi daugiatautė istorija. Šis straipsnis apima istoriją teritorijos, kur dabar yra Pietų Afrikos Respublika, Namibija, Botsvana, Lesotas, Svazilandas ir pietinis Mozambikas.

Pietinės Afrikos istorija
PAR, Namibijos, , Lesoto, Svazilendo
Choisanai, Bantu migracija
Kapo kolonija
Mfekanė
, Anglų-zulų karas:
, , Transvalis, , Bečuanalendas, Basutolendas, Vokietijos Pietvakarių Afrika
Pietų Afrikos Sąjunga
Nepriklausomybė:
PAR, (Bantustanai), Svazilendas, Lesotas, Namibija, Botsvana

Geografija

Senieji gyventojai

Pietų Afrika yra viena iš seniausiai žmonių apgyvendintų pasaulio teritorijų. Senaisiais laikais Pietų Afrikos teritorija buvo apgyvendinta choisanų rasės atstovų, kalbančių choisanų kalbomis, o nuo I tūkst. vidurio pradėjo skverbtis ir bantų gentys, kurios atnešė į kraštą žemdirbystės, geležies lydymo, gyvulininkystės tradicijas. Bantai beveik visiškai asimiliavo vietos gyventojus rytinėje Pietų Afrikos dalyje, tuo tarpu vakarinėje, dykumingoje ir mažiau tinkamoje žemdirbystei, jie išliko. Dalis choisanų (pietiniai) perėmė iš bantų civilizacijos pasiekimus (gyvulininkystę, žemdirbystę) ir yra vadinami chojais (hotentotais), tuo tarpu likusioji dalis (šiaurinė) išlaikė tradicinį medžiotojų-rinkėjų gyvenimo būdą, ir yra vadinami sanais (bušmėnais). Patys bantai irgi dalinasi į dvi kultūrines grupes: rytinėse pajūrio lygumose gyvenantieji yra vadinami , o krašto gilumos aukštikalnių bantai įvardinami kaip soto-tsvana.

Nors 1487 m. Bartolomėjas Diazas atrado Gerosios vilties kyšulį, europiečių kolonizacija regione vėlavo. Portugalų nedomino palyginus neturtingas regionas, kur nebuvo nei vertingų iškasenų, nei vietinių valstybių. Tik XVII a. Olandų kolonistai, vadinami būrais (tiesiogiai išvertus – valstiečiais), ėmė kurtis chojų gyvenamose teritorijose aplink Gerosios vilties kyšulį, ir vėliau plėsti teritorijas į krašto gilumą. Tarp Kapo kolonistų formavosi atskira etninė grupė - afrikaneriai.

Mfekanė

Zulų karalius Šaka, vienas svarbiausių Mfekanės lyderių

Pagrindinis straipsnis – Mfekane.

Rytinėje regiono dalyje, t. y. ngunių tarpe, XVIII a. pabaigoje -XIX a. pirmoje pusėje prasidėjo gentinės konsolidacijos procesai, žinomi kaip mfekane. Svarbiausia ngunių valstybė buvo sukarinta , iš kurios karo vadai vedė savo karius į šiaurę ir vakarus. Mfekanės metu ngunių gentys nukariavo Rozvių imperiją toliau šiaurėje, manjikų, ndau teritorijas, o vėliau įsiveržė į savanų valstybes.

Mfekanės procesai ir nuolatinė ngunių grėsmė skatino konsoliduotis ir soto-tsvanus, kurie sukūrė savo gentines konfederacijas. Tarp jų buvo basotų valstybė Lesote, bapedi valstybė šiaurės PAR ir bamangvatų valstybė Botsvanoje.

XIX a. kolonizacija

Kuomet rytinėje Pietų Afrikoje vyko mfekanės procesai, vakarinėje dalyje iš afrikanerių valdžią paveržė Britų imperija, kuri perėmė kontrolę Kapo kolonijoje. Kapo kolonijos būrai, nepatenkinti jiems primesta valdžia, sukilo į „didįjį žygį“ ir ėmė migruoti į žemyno gilumą šiaurės rytų kryptimi, t. y. į juodaodžių gyvenamas vietoves. To žygio dalyviai vadinami vūrtrekeriais. Čia būrai ėmė steigti valstybes, kurios ilgainiui konsolidavosi į bei Transvalį. Dar būrai bandė steigti rytiniame pajūryje, bet iš ten anglai juos išvijo (įsteigė Natalio koloniją) ir taip būrai neteko išėjimo į jūrą, anglai apsupo juos kolonijų žiedu iš visų pusių.

Tiek būrų, tiek anglų santykiai su juodaisiais iki „didžiojo žygio“ buvo menki, nes pastarieji prie Gerosios vilties kyšulio negyveno, tuo tarpu hotentotai ir bušmėnai buvo klajokliai, gyveno retai, nebuvo susiorganizavę į valstybes, tad baltiesiems įtakos iš esmės nedarė. Žygio metu būrams atsikrausčius į juodaodžių gyvenamas žemes prasidėjo konfliktai su jais, ypač su zulusais, nors dėl įsikūrimo kai kuriose teritorijose ir buvo sudaryti susitarimai; nepaisant to, būrai, būdami mažumoje, sugebėjo įtvirtinti savo valstybes.

Anglų santykiai su zulais buvo dar įtemptesni. Zulai, nors ir neturėdami jokių modernių ginklų, neretai sugebėdavo laimėti susirėmimus prieš europiečius dėl savo gausumo. Tačiau vis dėlto atsiradus kulkosvaidžiams nedidelėms anglų įguloms tapo lengviau įveikti didžiules zulų armijas. Po 1879 m. Anglų-zulų karo zulai prarado savo nepriklausomą statusą.

Pietų Afrikos Sąjunga

Pietinės Afrikos padalinimas 1905 m.

1884-1885 m. buvo sprendžiamas visos Afrikos padalinimo klausimas. Šiuo metu beveik visą Pietinę Afriką gavo Britų imperija, kuri čia suformavo Pietų Afrikos Sąjungą, sudaryta iš keturių kraštų: Kapo, Transvalio, Oranžijos bei Natalio. Jau seniau britų teritorijoje įkurtos kolonijos - Bečuanalandas, Basutolandas ir į Sąjungos sudėtį integruotos nebuvo, nors buvo numatyta tai padaryti artimiausioje ateityje. Tik dalis regiono buvo pripažinta Vokietijos imperijai, kuri gavo sanų gyvenamą vakarinę pakrantę ir suformavo čia Vokietijos Pietvakarių Afriką (dabartinė Namibija). Tačiau po Pirmojo pasaulinio karo Vokietijai pralaimėjus, ši kolonija irgi atiteko britams: ji inkorporuota į Pietų Afrikos Sąjungą kaip mandatinė teritorija.

Į šalį masiškai vyko anglų kolonistai, taip pat imti vežti darbininkai iš kitų Anglijos kolonijų, ypač Indijos ir Malaizijos. Vietiniai negrai imti priiminėti dirbti į įvairius darbus, ypač kasyklose.

Apartheidas ir jo panaikinimas

Namibijos bantustanai

Pietų Afrikos ir bantustanų žemėlapis

Pagrindinis straipsnis – Apartheidas.

Pietų Afrikos Sąjungoje regiono pagrindinis konfliktas tarp anglų ir būrų pasikeitė į rasinį konfliktą tarp juodaodžių ir baltųjų (anglų bei būrų). Britų kolonijose juodaodžiai jautėsi diskriminuojami: būdami prasto išsimokslinimo jie gaudavo menkus atlyginimus kasyklose ir kitur. Kaip sprendimas suderinti interesus, nuo 1948 m. visame regione pradėta vykdyti apartheido politika. Apartheidas afrikanų kalba reiškia „atskiras gyvenimas“, tai yra, rasės gyveno vienoje valstybėje, bet atskirai, kiekviena turėjo atskiras tik jai skirtas teritorijas, net ir ištisus miestus. Tokia politika buvo naudinga labiau išsimokslinusiems ir turtingesniems baltiesiems, bet nenaudinga juodiesiems, nes daugelis jų skurdo, todėl ir jų miestai bei teritorijos buvo skurdžios.

Apartheido įtakoje buvo steigiami bantustanai, kuriuose juodaodžiai formaliai turėjo visas teises ir visišką laisvę ar autonomiją. Tačiau realybėje šios kvazi-valstybės negalėjo pilnavertiškai vystytis, skurdo ir marginalizavosi. Tai stiprino tarptautinį spaudimą PAS atžvilgiu, ypač iš kaimyninių Afrikos valstybių pusės. Apartheido politika galiausiai lėmė Bečuanalando, Basutolando ir Svazilendo neprijungimą prie Pietų Afrikos Sąjungos. Šiose valstybėse juodaodžiai išlaikė daugiau teisių, ir jos gavo nepriklausomybę iš Britanijos 1966-68 m. Taip gimė Botsvana, Lesotas ir Svazilendas.

Po ilgos juodųjų daugumos kovos, prie kurios prisidėjo ir daug baltųjų, spalvotųjų ir Pietų Afrikos indų, valdant prezidentui de Klerkui (F.W. de Klerk), nuo 1990 m. imtas naikinti apartheidas, jis galutinai panaikintas po referendumo ir per pirmus rinkimus į bendrą, vienų rūmų parlamentą, atėjus Afrikos Nacionalinio Kongreso pagrinde negrų partijai. 1994 m. nepriklausomi bantustanai buvo grąžintos į PAR sudėtį. Tuo pat metu kaip atskira valstybė nepriklausoma tapo Namibija.