Bantustanas oficialiai bantų tėviškė angl bantu homeland afrikaniškai bantu tuisland savavaldės gentinės teritorijos kur

Bantustanas (oficialiai bantų tėviškė, angl. bantu homeland, afrikaniškai bantu tuisland) – savavaldės gentinės teritorijos, kurias juodiesiems gyventojams buvo išskyrusi Pietų Afrikos Respublikos baltųjų valdžia apartheido laikotarpiu. Bantustanus Pietų Afrikos valdžia buvo įkūrusi ir Namibijoje. Bantustanai buvo kuriami siekiant tam tikros tautybės juoduosius gyventojus sutelkti tam tikroje teritorijoje, kad šios teritorijos taptų tautiškai vienalytės ir taptų pagrindu nepriklausomoms juodųjų valstybėms sukurti.


Pietinės Afrikos istorija
PAR, Namibijos, , Lesoto, Svazilendo
Choisanai, Bantu migracija
Kapo kolonija
Mfekanė
, Anglų-zulų karas:
, , Transvalis, , Bečuanalendas, Basutolendas, Vokietijos Pietvakarių Afrika

Pietų Afrikos Sąjunga
Nepriklausomybė:
PAR, (Bantustanai), Svazilendas, Lesotas, Namibija, Botsvana

4 bantustantai buvo paskelbti nepriklausomomis valstybėmis – (1977 m.), (arba Siskėjus) (1981 m.), (1976 m.) ir (1979 m.). Jų suvereniteto jokia kita valstybė (išskyrus Pietų Afriką) nepripažino. Namibijos teritorijoje 3 bantustanams (Ovambolendui, Kavangolendui ir Rytų Kapryviui) taip pat buvo pripažinta apsisprendimo teisė. Kiti bantustanai turėjo dalinę autonomiją, tačiau nepriklausomais paskelbti nebuvo.

1994 m., PAR panaikinus apartheido politiką, bantustanai vėl prijungti prie PAR. Namibijos bantustanai visiškai panaikinti 1989 m.

Bantustanų sąrašas

Pietų Afrikos Respublikos teritorijoje buvo įkurta 10 bantustanų (skliausteliuose – kokiai tautybei buvo skiriamas bantustanas):

(tsvanai),
(),
(tsongai)
(svaziai)
(basotai)
()
(zulai)
(šiaurės sotai)
(),
(vendai).

Namibijos teritorijoje buvo įkurta 10 bantustanų:

(arba , )
(bušmėnai)
(damarai)
(hererai)
()
(kavangai)
(nama)
(ovambai)
(nuo 1976 m. pervadintas į Lozi)
(tsvanai)

Sukūrimo istorija

Pietų Afrikos vyriausybė „rezervacijas“ čiabuviams pradėjo kurti 1913 ir 1936 m. aktais, siekdama atskirti juoduosius nuo baltųjų. Nuo 1948 m. Nacionalinei partijai pradėjus vykdyti apartheido politiką, šioms teritorijoms teko ypatingas statusas.

1951 m. Daniel Francois Malan vyriausybė priėmė Bantų valdžios aktą (Bantu Authorities Act), kuriuo buvo įkurtos atskiros „tėviškės“, priskirtos kiekvienai juodųjų tautinei grupei. Bantustanams buvo paskirta 13 % Pietų Afrikos teritorijos, o likusi dalis rezervuota baltiesiems. Baltustanams valdyti buvo pasitelkti vietiniai genčių vadai; nenorintys bendradarbiauti vadai buvo nušalinami. Pamažu formavosi valdantysis juodųjų elitas, asmeniškai ir finansiškai suinteresuotas bantustanų egzistavimu.

1959 m. Bantų savivaldos aktu (Bantu Self-Government Act) bantustanų vaidmuo buvo išplėstas, pradėjus įgyvendinti naują „atskiro vystymosi“ politiką. Šios politikos tikslas – juoduosius Pietų Afrikos gyventojus paversti bantustanų piliečiais, šitaip likusioje Pietų Afrikos dalyje sudarant baltųjų daugumą. Bantustanai įgavo pusiau nepriklausomos savivaldos statusą. Pietų Afrikos valdžia skatino bantustanus siekti nepriklausomybės, nes šitaip mažėjo juodųjų Pietų Afrikos piliečių skaičius.

1970 m. Juodųjų tėviškių pilietybės aktas (Black Homelands Citizenship Act) suteikė visiems juodiesiems kurio nors bantustano pilietybę (net jei jie gyveno ne bantustano teritorijoje, o baltojoje Pietų Afrikoje), ir tuo pačiu atėmė iš jų Pietų Afrikos Respublikos pilietybę.

Greta šių teisinių sprendimų, buvo vykdoma juodųjų gyventojų perkėlimo į bantustanus programa (XX a. 7-9 dešimtmečiuose priverstinai perkelta buvo ~3,5 mln. žmonių). Tačiau tik 55 % juodųjų gyveno bantustanų teritorijose, likusieji – didžiųjų PAR miestų priemiesčiuose ir lūšnynuose.

PAR valdžia oficialiai skelbė, kad šios politikos tikslas – visus juoduosius afrikiečius paversti kurios nors nepriklausomos valstybės (bantustano) gyventojais, tokiu būdu nebeliktų juodųjų, turinčių PAR pilietybę (taigi Pietų Afrikoje visi juodieji taptų užsieniečiais).

Nuo 1976 m. bantustanus imta skelbti nepriklausomomis valstybėmis (pirmasis nepriklausomu paskelbtas Transkėjus). Nei viena valstybė jų nepriklausomybės nepripažino.

Namibijos teritorijoje (kurią kontroliavo PAR) bantustanai sukurti 1968 m. Nuo 1980 m. sistema pakeista – juodiesiems gyventojams suteikta savivalda tik etniniu, o ne teritoriniu principu.

Socialinė ir ekonominė padėtis

Bantustanai buvo ekonomiškai skurdžios teritorijos, turinčios mažai darbo vietų. Dauguma bantustanų teritorija buvo išskaidyta (pvz., Bofutatsvaną sudarė 7 anklavai), jie įkurti nederlingose žemėse. Dauguma bantustanų neturėjo gamtinių išteklių. Daugelis gyventojų dirbo už bantustano ribų (pvz., Bofutatsvanoje ~65 % gyventojų dirbo pačioje Pietų Afrikoje). Pietų Afrikoje dirbantys bantustanų gyventojai buvo laikomi užsieniečiais, todėl jiems Pietų Afrikos teisė suteikė labai menką apsaugą. Dėl visų šių priežasčių bantustantai buvo itin nepopuliarūs tarp juodųjų afrikiečių, ypač gyvenančių miestuose.

Svarbią bantustanų nuosavų pajamų dalį sudarė kazino ir striptizo barai, kurie PAR buvo draudžiami. Didžiausią bantustanų biudžetų dalį sudarė PAR teikiamos subsidijos (pvz., 1985 m. 85 % Transkėjaus pajamų sudarė tiesioginė PAR vyriausybės subsidija). Bantustanų valdžia buvo smarkiai įtakojama korupcijos.

Nuorodos

Ciskėjaus istorijos datos