Napoleonas III

Napoleonas III (pranc. Napoléon III, 1808 m. balandžio 20 d. – 1873 m. sausio 9 d.) – pirmasis Prancūzijos prezidentas 1848–1852 m. ir paskutinis Prancūzijos imperatorius nuo 1852 m. iki nuvertimo in absentia 1870 m. rugsėjo 4 d.

Napoleonas III
Prancūzijos imperatorius
Hipolito Flandreno portretas, 1861 m.
Bonapartai
Gimė	1808 m. balandžio 20 d. Paryžius
Mirė	1873 m. sausio 9 d. (64 metai)
Tėvas
Motina	Hortenzija de Boarnė
Sutuoktinis (-ė)	Eugenija Monticho
Vaikai	Eugène Bure
Prancūzijos prezidentas
Valdė	1848 m. gruodžio 20 d. – 1852 m. gruodžio 2 d. (3 metai)
Pirmtakas	Louis-Eugène Cavaignac (Susirinkimo pirmininkas)
Įpėdinis	Napoleonas III
Prancūzijos imperatorius
Valdė	1852 m. gruodžio 2 d. – 1870 m. rugsėjo 4 d. (17 metų)
Pirmtakas	Napoleonas II
Įpėdinis	Louis-Jules Trochu (Nacionalinės gynybos vadovybės vadas)
Žymūs apdovanojimai
Vikiteka	Napoleonas III

Iki karūnavimo buvo vadinamas Liudviku Napoleonu Bonapartu (pranc. Louis-Napoléon Bonaparte). Trečiasis Liudviko Napoleono Bonaparto, vadinamo , ir Hortenzijos de Boarnė (de Beauharnais), sūnus. Pirmojo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I sūnėnas.

Biografija

Napoleonas III su žmona Eugenija Monticho

1815 m. Prancūzijoje žlugus imperijai su motina apsigyveno , kur motina nusipirko Arenenbergo pilį. Namuose ir karo mokykloje įgijo gerą išsilavinimą. Motina įkvėpė gilią pagarbą Napoleonui I, tikėjimą, kad jam lemta atkurti imperiją. 1827 m. jis išvyko į Italiją pas vyresnįjį brolį Napoleoną Liudviką, abu įsijungė į karbonarų judėjimą, 1831 m. Romanijoje dalyvavo nesėkmingame sukilime prieš popiežiaus valdžią.

Mirus broliui ir Napoleono I sūnui Napoleonui II l liko vieninteliu Bonapartų giminės pretendentu į valdžią. Siekdamas šio tikslo publikavo propagandinius straipsnius, traktatus istorijos ir karybos tematika, domėjosi socialistinėmis teorijomis. Veikale „Keletas Napoleono idėjų“ (Des idées napoléoniennes, 1839) formulavo tvirtos valdžios, turinčios tautos mandatą, ūkio modernizavimo ir racionalių socialinių reformų politinę programą. 1836 m. Strasbūre ir 1840 m. Bulonėje organizavo nesėkmingus kariuomenės maištus prieš . 1840 m. nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

Kalėjime parašė knygą „Skurdo panaikinimas“ (L’extinction du paupérisme, 1844), įgydamas žemųjų miesto sluoksnių simpatiją. Jo avantiūrizmas ir įkalinimas jį padarė žinomą ir platesnei Prancūzijos visuomenei. 1846 m. gegužės 25 d. pabėgo iš kalėjimo ir apsigyveno Londone. Per žlugus Liepos monarchijai grįžo į Paryžių.

Išrinkimas prezidentu ir karūnavimas

1848 m. gruodžio mėnesį, remiamas legitimistų, orleanistų, dalies buržuazijos ir Katalikų bažnyčios, triuškinamai laimėjo respublikos prezidento rinkimus, gaudamas 5,5 ir 7,5 mln. balsų. Orleanistų sugrąžinimo į sostą šalininkams laimėjus 1849 m. gegužės mėnesio rinkimus į Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą, išliko jam nepalanki konstitucijos norma, numatanti ketverių metų trukmės prezidento kadenciją be teisės perrinkti. Legaliais metodais nepavykus šios normos pakeisti, 1851 m. gruodžio 2 d. įvykdė valstybės perversmą, paleido Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą, suėmė monarchistų ir respublikonų opozicijos lyderius. Nauja konstitucija buvo papildyta 1852 m. lapkričio 20 d. plebiscite patvirtintu įstatymu apie imperijos atkūrimą (Antroji imperija), o 1852 m. gruodžio 2 d. pasiskelbė imperatoriumi Napoleonu III.

Imperatoriaus valdžia ir perversmas

Napoleono III įvestas režimas per visą jo valdymo laikotarpį buvo tvirtas, jį rėmė kariuomenė, valstiečiai, buržuazija ir bažnyčia. Parlamentas įstatymus tik tvirtindavo, negalėjo jų siūlyti. Tokiomis sąlygomis Prancūzijoje sparčiai plėtojosi pramonė, bankininkystė, smulkūs ir stambūs žemvaldžiai gavo solidžią finansinę paramą, išplėtota valstybinė labdara, legalizuoti streikai ir profsąjungos. 1853–1856 m. jo iniciatyva įgyvendinta plataus masto Paryžiaus rekonstrukcija.

Aktyvi buvo ir Antrosios imperijos užsienio politika. Krymo kare (1854–1856) pergalingai kariauta su Rusijos imperija. Paskelbė tautų teisės turėti savo valstybę principą, jo 1859 m. karas su Austrija pagreitino Italijos susivienijimą. Kartu vyko plėšikiški karai su Kinija, plėstos Prancūzijos kolonijinės valdos. Nesėkme baigėsi 1861–1867 m. intervencija Meksikoje, pastangos sutrukdyti susivienyti Vokietijai.

Šeštame dešimtmetyje įvestas Napoleono III diktatoriškas režimas palaipsniui švelnėjo, septintasis dešimtmetis jau vadintas „liberaliąja imperija“ (pranc. Empire libéral). Susidarė sąlygos stiprėti respublikoniškai opozicijai. Tačiau dėl Napoleono III diplomatijos klaidų kilo Prancūzijos–Prūsijos karas (1870–1871). Prie Sedano apsupta Prancūzijos kariuomenė 1870 m. rugsėjo 2 d. kapituliavo, imperatorius pateko į nelaisvę. 1870 m. rugsėjo 4 d. Paryžiuje įvyko revoliucija, Prancūzija paskelbta respublika.

Paleistas iš nelaisvės, sunkiai sirgdamas, išvyko į Didžiąją Britaniją, kur ir mirė.

Šaltiniai

1. Algis Kasperavičius. Napoleonas III. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 46-47 psl.

Nuorodos