LO

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Kitos reikšmės – Lo.

Vokiečių ordino Livonijos kraštas (LO, lot. Domus Theutonicorum in Livonia, vok. Meistertum Livland) – Vokiečių ordino šaka, 1237–1561 m. gyvavusi Livonijoje, bei to paties pavadinimo valstybė, viena iš 5, sudariusių Livonijos regioną. Įkurta 1237 m. kaip Vokiečių ordino šaka dabartinės Latvijos ir Estijos žemėse, Kalavijuočių ordinui pralaimėjus Saulės mūšį (1236 m.) ir nebesugebant toliau veikti savarankiškai, susijungė su Kryžiuočių ordinu. Iš pradžių buvo glaudžiai susijęs su savo centru Prūsijoje, tačiau nusilpus Vokiečių ordinui, nuo XV a. vidurio iki pat išformavimo (1561 m.) tvarkėsi savarankiškai.

lot. Domus Theutonicorum in Livonia Vokiečių ordino Livonijos kraštas
Vokiečių ordino dalis (1237-1435) Livonijos konfederacijos dalis (1435-1561)
← 1237 – 1561 →   →   →
Vėliava Herbas
Location of Ordino žemės (melsva) 1260 m.
Sostinė	Vendenas, Felinis
Kalbos	Vokiečių kalba
Valdymo forma
Krašto magistras
1237–1238	Hermann Balk
1559–1561	Godert Kettler
Istorija
- Įkūrimas	1237 m., 1237
- Panaikinimas	1561 m.

Valdymas

Vokiečių ordino Livonijos žemei vadovavo krašto magistras, renkamas iki gyvos galvos ir tvirtinamas Vokiečių ordino didžiojo magistro. Rezidavo Rygoje ir Cėsyse. Magistro pavaduotojas buvo krašto maršalas (landmaršalas), atsakingas už Ordino kariuomenę. Krašto maršalo rezidencija buvo Siguldoje. Pilnateisiai Ordino nariai (kariai ir dvasininkai) vadinosi broliais. Jų skaičius svyravo nuo 400–500 (XIV-XVI a.) iki 120–150 (XVI a. vidurys). Nepilnateisiais nariais buvo amatininkai ir tarnai. Ordino kariuomenę sudarė nariai su ginklanešiais (knechtais) ir vasalais. XV a. pradžioje kariuomenės dydis siekė 4000 žmonių.

Ordinui priklausė apie 60 % Livonijos žemių (likusi dalis priklausė Rygos arkivyskupui ir vyskupams). Ordino valdos buvo suskirstytos į mažesnes sritis, kurias valdė komtūrai, o komtūrijų pilis valdė fogtai. Iki XVI a. Livonijoje buvo 30-40 komtūrijų ir fogtijų, XVI a. viduryje – 120–150. Dukart per metus Cėsyse komtūrai ir fogtai turėjo atsiskaityti kapituloje, kurią sudarė magistras ir šeši svarbiausiųjų pilių komtūrai.

Ordino politika

Vidaus politika

Vidaus politikoje Ordinas siekė centralizuoti valdžią, t. y. paversti vasalais arkivyskupą ir jam pavaldžius pareigūnus, taip pat perimti bažnyčiai pavaldžių žemių administravimą. Tokia vidinė trintis Livonijoje išliko iki pat jos žlugimo (1561 m.) (Lietuva šiuose konfliktuose paprastai palaikydavo arkivyskupo pusę.) Reformacijos sąjūdis (nuo 1517 m.) irgi padalijo šias dvi jėgas: Livonijos bažnyčia pasirinko Liuterio reformas, tuo tarpu Ordinas liko katalikiškas.

Užsienio politika

Užsienio politikoje Vokiečių ordino Livonijos šaka tęsė savo pirmtako Kalavijuočių ordino pastangas įsigalėti visame regione, t. y. baigti užkariauti Kuršą ir Žiemgalą, veržtis toliau į Lietuvą ir Rusią (Rusija). Pralaimėjimas rusams Ledo mūšyje (1242 m.) atšaldė Ordino norą tęsti atkaklią ekspansiją rytų kryptimi, todėl visas dėmesys buvo sutelktas į Lietuvą, ypač į Žemaitiją, trukdžiusią geografiškai suvienyti Vokiečių ordino valdas Prūsijoje ir Livonijoje. 1252 m. Vokiečių ordino livoniškoji šaka užėmė Klaipėdą, kurią 1328 m., nepajėgdama jos išlaikyti, perleido prūsiškajai Vokiečių ordino šakai.

Livonijos krašto vėliava.

Norėdamas teisiškai užvaldyti Lietuvą, Livonijos magistras rėmė Mindaugo oponentų Tautvilo ir Vykinto siekį krikštytis. Siekdamas įveikti varžovus, krikštijosi pats Mindaugas (1251 m.). Tačiau dėl Mindaugo karūnavimosi (1253 m.) Lietuva netapo nei Livonijos provincija, nei vasalė.

Karinė Ordino livoniškosios šakos politika Lietuvoje irgi nebuvo sėkminga. XIII a. jo pralaimėti Skuodo (1259 m.), Durbės (1260 m.), Karusės (1270 m.), Aizkrauklės (1279 m.), Jersikos (1281 m.), Turaidos (1298 m.) mūšiai neleido Ordinui tikėtis įsigalėti net pietinėse kuršių, žiemgalių ir sėlių žemėse, nekalbant jau apie pačią etninę Lietuvą ar Žemaitiją. Kita vertus, XIII a. antrojoje pusėje Ordinui pavyko nustumti sieną su Žemaitija gerokai į pietus, ypač ties Telšiais ir pajūriu, o Žiemgaloje nusistumta net iki Pasvalio (siena, artima dabartinei, tapo tik Vytauto laikais). Dėl XIII a. gale prasidėjusios trinties su Rygos arkivyskupu Ordinas užsiėmė vidaus problemomis ir Lietuvos nepuolė iki pat Gedimino valdymo antrosios pusės (iki 1331 m.) Be to, daug lėmė ir Gedimino (1316–1341 m.) diplomatinė taiki politika su Livonija. Intensyviausi žygiai į Lietuvą buvo rengiami XIV a. 6-8-ajame dešimtmečiuose, kai Vokiečių ordino Livonijos šaka puldinėjo Lietuvą kasmet, niokodama tas jos sritis, kurių nepasiekdavo Vokiečių ordino Prūsijos šaka, t. y. dabartinę Vidurio ir Rytų Lietuvą. Per 1345–1377 m. laikotarpį Vokiečių ordinas iš Livonijos surengė apie 30 žygių į Lietuvą, dalį jų sinchronizuodami su Vokiečių ordino Prūsijos žeme, kad išskaidytų lietuvių pajėgas. Lietuva kariniu požiūriu irgi nebuvo pasyvi Livonijos atžvilgiu – į ten žygius surengė Gediminas (1329 m.), Algirdas (1345, 1369 m.), Kęstutis (1375, 1376, 1377 m.), Švitrigaila (1373 m.), Andrius Algirdaitis (1375 m.). (Lietuvai rūpėjo ir Ryga, ir Daugpilis, nes turint juos, buvo galima turėti ir svarbiausią šiaurinį prekybos kelią – Dauguvos upę.) Po Žalgirio (1410 m.) ir ypač po Pabaisko mūšio (1435 m.), kuriame Vokiečių ordino Livonijos kraštas kovėsi Švitrigailos pusėje, Ordinas Lietuvai grėsmės ne tik nebekėlė, bet ir tapo vienu iš Lietuvos sąjungininku kovoje prieš Rusiją.

Ordino žlugimas

1561 m., vykstant , didžioji Livonijos dalis (išskyrus Šiaurės Estiją) pasidavė LDK. Iš jos pietinių žemių (į pietus nuo Dauguvos) buvo sukurta Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė (1561–1795 m.), kurios pirmuoju kunigaikščiu LDK vasalo teisėmis tapo liuteronų tikėjimą priėmęs paskutinis Livonijos magistras Gotardas Ketleris. Likusios ordino teritorijos sujungtos su Rygos arkivyskupijos ir žemėmis, suformuojant Livonijos kunigaikštystę. Šiaurinės ordino teritorijos atiteko Švedijos imperijai, kuri čia įkūrė Estijos kunigaikštystę.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.