Zootechnika

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Zootechnika - žemės ūkio gyvulių ir paukščių veisimo, šėrimo, laikymo ir naudojimo mokslas. Remiasi žemės ūkio gyvulių ir paukščių biologiją tiriančiais mokslais (bendrąja biologija, anatomija, histologija, embriologija, fiziologija, biochemija, genetika), taip pat veterinarija, agronomija, žemės ūkio gamybos organizacija.

Skiriama:

• bendroji zootechnika - nagrinėja zootechninius klausimus, bendrus visiems žemės ūkio gyvuliams ir paukščiams;
• specialioji zootechnika - nagrinėja konkrečių gyvulių ar paukščių rūšių zootechninius klausimus, šių rūšių ypatumus.

Ji nagrinėja , , ir kitų gyvulininkystės šakų vystymo praktinius ir teorinius metodus.

Specialistai

Praktikoje zootechnikos žinias taiko zootechnikai - žemės ūkio specialistai su zootechniniu išsilavinimu. Zootechnikai turi aukštąjį (moksliniai zootechnikai, gyvulininkystes technologai arba zooinžinieriai) arba vidurinį išsilavinimą (jaunesnieji arba tiesiog zootechnikai).

Zootechnikai rūpinasi gyvulininkystės produktų gamyba, rengia ir diegia racionalias gyvulių auginimo sistemas. Daro zootechninę apskaitą. Sudaro gyvulininkystės vystymo metinius ir perspektyvinius planus, planuoja bandos apimtį ir reprodukciją, organizuoja pašarų bazę, prieauglio auginimą, atlieka veislininkystės darbą, kontroliuoja gyvulininkystės produkcijos išeigą ir kokybę.

Istorija

Paprasčiausių zootechninių rekomendacijų atsirado primityviosios gyvulininkystės epochoje. Antikos laikais buvo rašoma apie gyvulių auginimą ir vystymąsi, konstituciją, įvertinimą ir atrinkimą veislei pagal išorines formas, atranką pagal kilmę ir palikuonis.

XVII a. prasidėjo gyvulininkystės specializacija, imta sudarinėti gyvulių šėrimo normas (A. Tėras, J. Lybigas, Vokietija), tobulinti veislininkystės metodus. XVIII a. pab. - XIX a. pr. D. Britanijoje ir kitose V. Europos šalyse išvesta avių, mėsinių galvijų, kiaulių veislių. Prie to prisidėjo Prancūzijos mokslininkų Ž. Biufono, K. Buržela sukurtos kryžminimo, , veislių pastovumo teorijos.

Terminą zootechnika 1848 m. sukūrė Ž. Bodemanas (Prancūzija). Č. Darvino mokslas apie rūšių kintamumą, paveldimumą ir atranką tapo teoriniu gyvulių kultūrinių veislių kūrimo pagrindu. XIX a. pab. - XX a. pr. gyvulininkystės teorija ir praktika pradėjo remtis Mendelio klasikine genetika. Paskelbta darbų ir bendrosios gyvulininkystės, apie galvijų auginimą, veisimą ir šėrimą.

XX a. II pusėje svarbiausi zootechnikos tyrimai daromi Rusijoje (buvusioje TSRS), JAV, Švedijoje, D. Britanijoje, Japonijoje. Čia plačiai pradėta tirti gyvulių kraujo grupių imunogenetinius ypatumus, pagal kuriuos galima nustatyti gyvulių genetinę kilmę, principų pagrindu apibrėžtos selekcinio diferencialo, selekcinio indekso sąvokos, tiriama aminorūgščių, vitaminų, antibiotikų, mikroelementų reikšmė gyvulių produktyvumui. Tiriamas gyvulių laikymas ir šėrimas.

Lietuvoje

Lietuvoje pirmosios lietuviškos knygelės zootechnikos klausimais (I. Ambraziejaus, M. Veito, P. Vitkausko) pasirodė XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje V. Zubovas rašė gyvulininkystės, klausimais, kiti autoriai - apie vietinių arklių ir gyvulių biologines ūkines savybes, veršiukų auginimą. J. Aleksa parengė instrukciją, kaip nustatyti karvių produktyvumą kontroliniais melžimais.

Zootechnikos žinias populiarino žemės ūkio draugijos (, , , ).

1919 - 1940 zootechnikos tiriamąjį darbą dirbo J. Petraitis, Zubovas, J. Grumšlys.

Tarybiniais metais Lietuvoje zootechnikos problemas tyrė Gyvulininkystės institutas, Žemės ūkio akademija, , Veterinarijos akademija, . L. Žebenka, L. Tymukas parengė didelių bandų laikymo, veisimo ir šėrimo pagrindus. Z. Vagonis, P. Pakėnas sukūrė imunogenetinį kilmės patikrinimo metodą, spermos užšaldymo technologiją. R. Makoveckas, Petraitis, J. Kuosa ir kiti išvedė baltųjų kiaulių, juodgalvių avių veisles, Pagerino Lietuvos juodmargių ir žalųjų galvijų veisles. , V. Petruševičius, A. Kairys sukūrė pašarų konservavimo ir paruošimo technologijų.