Wacław Michniewicz

Vaclovas Michnevičius lenk. Wacław Michniewicz
Herbas „Lis“
Gimė	1866 m. Strebeikiai, Jonavos valsčius
Mirė	1947 m. sausio 14 d. (~81 metai) Strebeikiai, Jonavos valsčius
Palaidotas (-a)	Žeimių Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios
Tėvai	D. Michnevičiaus, A. Svolken
Sutuoktinis (-ė)	K. Feige
Veikla	Lietuvos inžinierius ir architektas
Vikiteka	Vaclovas Michnevičius

Vaclovas Michnevičius (lenk. Wacław Michniewicz, 1866 m. Strebeikiai, Jonavos valsčius – 1947 m. sausio 14 d. ten pat, palaidotas Žeimių Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios šventoriuje) – lietuvių inžinierius ir architektas, daugiau kaip 30 bažnyčių projektų Lietuvoje ir Gudijoje autorius.

Biografija

Gimė herbo Lis Lietuvos bajorų Aleksandros Svolken ir Dominyko Michnevičiaus šeimoje. Tėvai Strebeikiuose valdė apie 180 ha ūkį. Tėvas anksti mirė, o jo motina antrąkart ištekėjo už jo brolio. Baigė Žeimių mokyklą, 1893 m. – architektūrą bei tiltų ir kelių statybą Sankt Peterburgo civilinių inžinierių institute.

Peterburge vedė Bavarijos vokietę kalbininkę K. Feige, kuri dėstė prancūzų, anglų, vokiečių kalbas. Bankininko Juozapo Montvilos, kuris nuo 1895 m. vadovavo Vilniaus žemės bankui ir organizavo įvairias statybos akcijas, pastangomis 1893 m. atvyko kurti į Vilnių, dirbo miesto architekto ir inžinieriaus padėjėju. Vien per pirmuosius metus dirbo vandentiekio tvarkymo, gatvių tiesimo, Neries pakrančių tvirtinimo, bažnyčių remonto darbus, pastatė 6 privačius namus, keleta vilų, koplyčių, antkapių. J. Montvilos užsakymu suprojektavo keletą prašmatnių (Vilniuje), visoje Lietuvoje – nemažai sakralinių pastatų, prisidėjo prie atnaujinimo darbų. J. Montvilos kuruojama vaikų globos organizacija į Druskininkus ir Lentvarį vasarai siųsdavo silpnos sveikatos globotinius, todėl dauguma projektų susieti su šiais miestais.

1904 m. paskirtas Vilniaus miesto architektu ir ėjo šias pareigas iki 1912 m. Tuos metus galima laikyti produktyviausiais ir įdomiausiais jo kūryboje. 1904 – 1906 m. projektavo ir statė Vilniuje turgaus halę, kurios pertvarai naudojo metalo santvaras. Tai vienintelis tokio tipo amžiaus konstrukcijų pavyzdys Lietuvoje. 1907-1912 m. po gaisro buvo rekonstruojama miesto salė (dab. Filharmonija). V. Michnevičius buvo parengęs kelis projekto variantus, pritaikydamas salę teatrui. Pasirinktas pigiausias variantas, pagal kurį architekto K. Korojedovo 1899-1902 m. sukurtas fasadas liko beveik nepakeistas.

Aktyviai įsijungė į Vilniaus namų statybos ir įrengimo draugijos veiklą, dalyvavo parodose, konkursuose. Ši draugija 1911 m. organizavo individualių namų projektų parodą, pagal kuriuos 1911-1912 m. statė vadinamąją „Montvilos koloniją“ – namų kompleksą prie dabartinės Lukiškių aikštės, parodoje eksponavo savo darbus ir prižiūrėjo statybas. 1911 m. su įkūrė projektavimo ir statybos biurą „Architekt“, dab. Lukiškių g. 4-1, Vilnius architektas

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1915 m. kaip karininkas pašauktas į tarnybą tiesti karinius kelius. 1919 m. pavasarį grįžo į Lietuvą ir įsidarbino Kaune, 1919–1925 m. Lietuvos susisiekimo ministerijos Plentų valdybos vyr. inžinierius. Tiesė labai svarbų Lietuvai Žemaičių plentą. 1925 m. apsigyveno tėviškėje – Strebeikiuose, bet netrukus kreipėsi į Kauno savivaldybę ir paprašė jį paskirti miesto architektu. Tačiau į šį postą nebuvo paskirtas, greičiausiai todėl, kad Nepriklausomybės laikais reikėjo tiesti naujus kelius, o tuo metu jis buvo geriausias šios srities specialistas. Dirbdamas kelių valdyboje Kaune, E. Ožeškienės gatvėje nuomojo butą ir į Strebeikius grįždavo tik savaitgaliais.

Svarbią vietą jo veikloje užima bažnyčios. Pats architektas autobiografijoje rašė, jog pastatė jų keliasdešimt, o įvairiuose atsiminimuose minimi skirtingi skaičiai: 23, 40 ir net 72. Pavyko įrodyti tik nedaugelio jų autorystę. Neogotiškas stilius ypač atsispindi Žeimių bažnyčios statyboje. V. Michnevičius šią bažnyčią projektavo ir statė veltui, o jo motina paaukojo statybai 5000 auksinių rublių. Daugiau nei tris dešimtmečius jis buvo populiariausias Lietuvos bažnyčių statytojas. Jo kūryba turėjo įtakos antro – ketvirto dešimtmečio sakralinių pastatų architektūros raidai.

1936 m. būdamas 74 m. išėjo į pensiją, nes susilpnėjo sveikata, blogai girdėjo. Su šeima apsistojo Strebeikiuose, rekonstravo savo dvarelį, ėmė rūpintis ūkiu. Samdydamas darbininkus, pasak vietinių žmonių, didelės atrankos nedarydavo, bet pirmenybę suteikdavo lenkiškai kalbantiems. 1946 m. Michnevičių namuose įkūrus Strebeikių pradinę mokyklą, gausybė brėžinių, rankraščių, kuriuos architektas kaupė visą savo gyvenimą, buvo sudeginta. Tai visai pakirto ir taip silpną jo sveikatą.

Pastatų projektai

• 1894–1896 m. Mūrinis Druskininkų gydyklos pastatas, vienas pirmųjų Europoje, dabar viešbutis,
• 1897 m. Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, – projektas,
• 1899 m. Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, – projektas,
• 1899 m. – Žeimių Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia, (Jonavos rajonas), – projektas,
• 1900-1906 m. Ašmenos Šv. Mykolo bažnyčia,
• 1902 m. – mineralinio vandens (Druskininkai),
• 1903 m. Ratnyčios Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia,
• 1904 m. – Nemunaičio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia,
• 1904–1906 m. – Halės turgus, Vilnius,
• 1906–1910 m. – bažnyčia, (Želvos rajonas), Gudija,
• 1906 m. – Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia (Žvėrynas, Vilnius), – projektas,
• 1907 m. – Vijos bažnyčia, Vijos rajonas, – projektas, Gudija,
• 1907 m. – nuomojami gyv. namai (Vilniaus g. 4, Vilnius),
• 1909 m. – Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčia,
• 1911–1912 m. – miesto salė (Vilnius, dab. Nacionalinė filharmonija), – rekonstrukcija po 1910 m. gaisro,
• 1912–1913 m. – Lenkų teatras (dab. Rusų dramos teatras, Didžioji Pohulianka, dab. Jono Basanavičiaus g. 13, Vilnius, su Aleksandru Parčevskiu),
• 1913 m. – Felicijos Swolken namas (Kaštonų g. 1, Vilnius),
• 1913 m. – daugiabutis gyvenamasis medinis namas (P. Skorinos g. 5, Vilnius),
• 1913 m. – Vidžių bažnyčia, (Breslaujos rajonas), Gudija,
• 1914 – 1924 m. – Žiežmarių Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, (Kaišiadorių rajonas),
• 1915 m. – Naujųjų Kietaviškių Švč. Trejybės bažnyčia,
• 1928–1930 m. – Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, (Varėnos rajonas),
• 1929 m. – Kauno bernardinų vienuolyno korpusas (Papilės g. 3, Kaunas),
• 1930 m. – totorių mečetė (Totorių g. 3, Kaunas, su Adolfu Netikšu),
• 1931 m. – Vievio Šv. Onos bažnyčia,
• 1931 m. – Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia,
• 1934 m. – Barzdų Kristaus Karaliaus bažnyčia, (Šakių rajonas).
• 1934 m. – Kauno evangelikų reformatų bažnyčia, – projektas,
• 1938 m. – Raudondvario Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia.

Pastatai neogotikos stiliaus, kai kurie neobaroko. Gyvenamieji namai – moderno stiliaus. Pagrindinis V. Michnevičiaus projektuotų neogotikinių bažnyčių bruožas – dantytas frontonas.

Bibliografija

• 1925 m. Knyga „Vieškeliai ir paprastieji keliai, jų taisymas ir laikymas“.

Darbų galerija

• Kernavės bažnyčia
• Kauno mečetė
• Ramygalos bažnyčia
• Vadžgirio bažnyčia
• Vidžių bažnyčia, Gudija
• Vievio bažnyčia
• Žeimių bažnyčia
• Žvėryno bažnyčia, Vilnius
• Vilniaus Halės turgus

Šaltiniai

1. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Vaclovas Michnevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 30 psl.