Neogotika

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Neogotika – architektūros ir taikomosios dailės kryptis. Neogotikai būdingas grįžimas prie gotikos. Vienas iš romantizmo ir istorizmo estetinių pagrindų.

Veprių bažnyčia (1910 m.), Lietuvos neogotikos stiliaus pavyzdys

XIX a. viduryje perstatytas neogotikinio stiliaus Vaitkuškio dvaras, Napoleono Ordos paveikslas

Būdingos dvi neogotikos raidos fazės:

• Dekoratyvinė (XVIII a. vidurys – XIX a. vidurys) – būdingas gotikos formų kartojimas, grindžiamas susižavėjimu viduramžių kultūra. Daugiausia pastebima to laikotarpio architektūroje (užmiesčio, parkų statiniai).

• Konstrukcinė (XIX a. vidurys – XX a. pradžia) – dėl meno istorijos ir paminklosaugos plėtros gotikos principai diegti tiksliau. Paplitusi taikomojoje dailėje, grafikoje, tapyboje, ryški bažnyčių architektūroje. Visuomeninės paskirties pastatuose gotikos elementai derinti su modernią išvaizdą turinčiomis metalinėmis konstrukcijomis.

Buvo paplitusi XVIII a. vid.- XX a. pradžioje Anglijoje, Austrijoje-Vengrijoje, Australijoje, JAV, Prancūzijoje, Rytų Europoje, Vokietijoje. Lietuvoje pasireiškė paskutiniais XIX a. – pirmais XX a. dešimtmečiais Lentvario dvaro architektūroje, Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia (su Šv. Juozapo koplyčia), Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčių architektūroje.

Vikiteka: Neogotika – vaizdinė ir garsinė medžiaga