Vonia

Šis straipsnis apie indą vandeniui, skysčiui. Apie patalpą skaitykite straipsnyje .

Vonia (vok. Wanne) – buityje įprastas, įvairaus dydžio indas vandeniui laikyti, kuriame gali maudytis žmogus ar gyvūnas. Šiuolaikinės vonios yra pagamintos iš termiškai suformuoto , emaliuoto plieno ar ketaus, keramikos, stiklaplasčiu armuoto poliesterio.

Vonia

Senovinė vonia (Kipras, 1650-1050 pr. m. e.)

Medicinos praktikoje, balneologijoje taikomos dumblo, , druskos, mineralinio vandens vonios. Pramonėje vonios gali būti naudojamos laikyti technologiniams skysčiams arba kitoms medžiagoms, į kurias merkiami gaminiai ar pusgaminiai, vyksta tam tikri technologiniai procesai: kaitinimas, šaldymas, grūdinimas, dažymas ir kt.

Šiuolaikinės vonios turi vandens pertekliaus ir nuotekų išleidimo kanalizaciją, sumontuotus vandens tiekimo . Dar visai neseniai dauguma vonių buvo maždaug stačiakampio formos, tačiau iš šiuolaikinių plastiko medžiagų pagaminama jų didelė įvairovė. Ketaus vonių emaliavimo procesą išrado škotų kilmės amerikietis , kompanijos „Buick“ įkūrėjas.

Skirtingose kultūrose paplitę du pagrindiniai vonios tipai:

• Vakarietiško stiliaus vonios, kuriose maudomasi gulomis. Šios vonios paprastai yra seklios ir ilgos.
• Rytietiško stiliaus vonios, kurios tinka maudytis sėdint. Pvz., Japonijoje jos žinomos kaip furo – yra trumpos ir gilios.

Istorija

Vakarietiško tipo maudynės atėjo iš Senovės Graikijos. Asmeninei švarai buvo panaudojamos mažos vonios ir praustuvės. Ankstyviausi tokie radiniai yra iš Knoso rūmų (Kreta), o prabangios alebastro vonios buvo atkastos Akrotiryje (Santorinas). Jos buvo labai panašios į šiuolaikines.

• Medinė vonia
• Kampinė vonia
• Sūkurinė vonia
• Vonia laboratorijoje
• Medicininės paskirties vonia

Šaltiniai

Vikiteka: Vonia – vaizdinė ir garsinė medžiaga

1. Lietuvių kalbos žodynas. Vonia
2. Vonia. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014