VepriaiMiestelio centro vaizdas iš ežeroVepriai55 09 04 š pl 24 34 23 r ilg 55 151 š pl 24 573 r ilg 55 151 24 573 Vepri

Vepriai

Vepriai

55°09′04″š. pl. 24°34′23″r. ilg. / 55.151°š. pl. 24.573°r. ilg.

Apskritis

Vilniaus apskritis

Savivaldybė

Ukmergės rajono savivaldybė

Seniūnija

Veprių seniūnija

Gyventojų

458

Vikiteka

Vepriai

Vietovardžio kirčiavimas (2 kirčiuotė)
Vardininkas:	Vẽpriai
Kilmininkas:	Vẽprių
Naudininkas:	Vẽpriams
Galininkas:	Vepriùs
Įnagininkas:	Vẽpriais
Vietininkas:	Vẽpriuose

Istoriniai pavadinimai

rus. Вепре, rus. Вепрже, rus. Вепры,lenk. Wieprze, jid. ‏Veper‏‎

Vepriai – miestelis Ukmergės rajono savivaldybės pietvakariuose, netoli kelio Ukmergė–Jonava. Seniūnijos centras, Veprių seniūnaitija. Stovi Kalvarijomis garsėjanti Veprių Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčia (pastatyta 1910 m.), veikia Veprių pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas (LT-20036), išlikęs dvaras ir parkas, saugomas Veprių ąžuolas, stovi koplytstulpis Baro konfederacijai atminti (XVIII a. pab.). Miestelį iš pietvakarių supa Veprių ežeras, toliau teka Šventoji, per kurią nutiestas Veprių tiltas.

Etimologija

Veprių pavadinimas kildinamas iš baltiško žodžio veprys, reiškiančio šerną. Šis žodis buvo gyvas ne tik lietuvių, bet ir latvių bei prūsų kalbose, tačiau dabar išlikęs tik pavieniuose latvių kalbos žodžiuose. Gerokai daugiau panašių žodių išlikę slavų kalbose. Veikiausiai gyvenvietės ir pilies pavadinimas kilo nuo greta esančio ežero vardo, kurio pirmykštė lytis galėjo būti Veprys (taigi, vandenvardinis vietovardis). Pasak žmonių pasakojimų, miesteliui pavadinimą galėjęs suteikti ir į kiaulę panašus akmuo, riogsojęs prie Riešės upelio.

Geografija

Vepriai įsikūrę didžiausio Baltijos šalių teritorijoje 8 km skersmens Veprių meteoritinio kraterio (astroblemos) viduryje, meteorito kritimo vietoje susiformavusiame Veprių grabene. Šiaurės vakarų kryptimi nusidriekęs (80–105 m virš jūros lygio) Geležės (Riešės), Ūdroklio ir Šventosios slėnių. Didžiausias vandens telkinys – Veprių ežeras, plačiai naudojamas rekreacijai ir žūklei. Drėgnesnių vietų miškuose vyrauja lapuočiai, o kalvos apaugusios šilais. Į vakarus nuo ežero plytėjo rezervatas, kuriame buvo stebimos miško bendrijos savo natūralioje būklėje, nevykdyta jokia ūkinė veikla. Į rytus nuo Geležės (Riešės) upės žemupio (Cedrono) plyti rekreacinės paskirties miškas, smarkiai nukentėjęs nuo eglynų džiūties Lietuvoje 1995 m. ir dalinai atsodintas sibiriniais kėniais.

Istorija

Veprių apylinkės gyvenamos nuo seniausių laikų. Pirmasis piliakalnis-slėptuvė ant Cedrono upelio kranto galėjo būti naudojamas prieš 1,5 tūkstančio metų, o į rytus nuo miestelio esantys Kazlaučiznos pilkapiai siekia IX–XII amžių.

Vepriai XVI a. Livonijos žemėlapyje (*Wiepri*)

Veprių vardas (Weperen) pirmą kartą paminėtas 1384 m. Vygando Marburgiečio kronikose, Kryžiuočių karo kelių aprašyme. Tuo metu ant stovėjusi medinė lietuvių pilis, kurią 1384 m., tarpusavio kovų dėl valdžios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje metu, užėmė Vytautas, padedamas Kryžiuočių ordino. Piliai praradus savo gynybinę reikšmę, ant kalvos šalia ežero iškilo rezidencinio dvaro pastatai. Ryškų radialinį planą turinti gyvenvietė kūrėsi įvairių kilmingų giminių valdomo dvaro žemėje, palei Ukmergės-Kauno kelią ir jo atšaką į Vilnių. 1836 m. nutiesus Veprius aplenkiantį Kauno-Daugpilio plentą, kelio reikšmė sumažėjo.

Per Švedų tvaną, 1656 m. rugpjūčio 12 d. pro Veprius Kėdainių link nuo rusų ir kazokų kariuomenės traukėsi Jonušo Radvilos daliniai. Ant piliakalnio buvę XVII a. Šemetų pastatyti renesansiniai dvaro rūmai buvo nuniokoti švedų per Šiaurės karą, 1704 m., todėl dvaro centras perkeltas į dabartinę vietą. XIX a. pastatytas klasicistinis vieno aukšto rūmų pastatas, prie kurio vakarinės pusės pristatytas dviaukštis klasicistinis, stačiakampio formos priestatas, papuoštas keturių kolonų portiku.

Veprių dvaro valdytojais yra buvę Kęsgailos, Oginskiai, Šemetos. Oginskių valdymo laikais Vepriuose veikė popieriaus dirbtuvė. XVIII a. kraičio keliu perėjo Tyzenhauzams. Po Podolės seniūno Mykolo Tyzenhauzo mirties dvaras atiteko jo našlei Livonijos bajorei Barborai von Syberg-Tyzenhauzienei, kuri apie 1768 m. ištekėjo už Vitebsko vaivados Mykolo Kosakovskio (1733–1798). Brolio vaikų globą, tuo pačiu ir dvarą, siekė perimti LDK iždininkas Antanas Tyzenhauzas. Iki 1779 m., dėl dvaro vyko aršūs teisminiai ginčai tarp jo ir Mykolo Kosakovskio. 1808 m. Rokiškio dvaro statytojas pardavė dvarą Barboros ir jos antrojo vyro sūnui, ATR kariuomenės pulkininkui, Targovicos konfederatui Juozapui Dominykui Kosakovskiui (Józef Dominik Kossakowski). 1831 m. sukilimo metu jam priklausančiame dvare su savo kariuomene buvo apsistojusi Emilija Pliaterytė. Po Juozapo mirties 1840 m. dvarą paveldėjo jo duktė Pelagija, 1833 m. ištekėjusi už savo antrojo vyro škotų kilmės buvusio Indijos jūrų laivyno tarnautojo, Meathie ir Kincaldrum’o (Anguse) eskvairo Aleksandro Bower St. Clair (vietinių vadinto Sánkleru); čia susilaukė sūnų Stanislovo (g. 1835 m.), Aleksandro (g. 1836 m.) ir Roberto Felikso (g. 1839 m.). Sutuoktiniai buvę dailininkai mėgėjai, savo tapytais darbais puošdavę Veprių dvaro rūmų interjerą. Iš jų 1855 m. dvarą nusipirko dailininkės mėgėjos Onos Römerytės (Anna Römerówna-Podbereska, 1805–1890) ir Ksavero Podbereskio (Ksawery Drucki-Podbereski, 1806–1899) šeima, persikėlusi gyventi iš Musninkų, o apie 1883 m., po gaisro, jį įsigijo grafas Adomas Alfredas Pliateris, tačiau pats, kaip manoma, čia negyveno. Jo sūnus Marijonas Vandalinas Pliateris (Marian Stefan Wandalin Plater) valdė dvarą nuo tėvo mirties (1909 m.) iki 1923 metų. Jo valdymo laiku pastatyti ar rekonstruoti dauguma dvarui priklausiusių statinių miestelyje. Marijonas Pliateris 1910 m. į Veprių dvarą iš Švėkšnos perkėlė Jurgio Pliaterio biblioteką, kurioje tarp 2500 tomų knygų 1919 m. buvo aptiktas pirmojo Simono Daukanto istorinio veikalo „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ rankraštis.

Senoji Veprių bažnyčia ir Vilniaus gatvė apie 1900 metus

Veronikos koplytėlė per Sekmines prieš nugriovimą

1845 m. įkurta Veprių parapija. 1864 m. Vepriai tapo valsčiaus centru. XIX a. pabaigoje minimi kaip miestelis ir dvaras, Vilkmergės apskrities Veprių valsčiaus centras.

XX a. tarpukariu miestelyje vykdyta intensyvi apdirbimo ir gamybinė veikla. 1924 m. valstybės nusavinto dvaro bazėje įkurta žemesnioji žemės ūkio mokykla. Ant Veprių ežero kranto ties Geležės (Riešės) upelio ištakomis stovėjęs triaukštis Pliaterių vandens malūnas žemės ūkio mokyklos direktoriaus Vlado Paštuko iniciatyva ketvirtajame dešimtmetyje buvo patobulintas užtvankoje greta rato įrengiant modernią turbiną, kuri malūno girnas pajėgė sukti net ir vasarą, kai Riešės debitas sumenkdavo. Ryčiau malūno esančioje aptvertoje paupio teritorijoje veikė lentpjūvė, kurios pjūklus varė dyzelinis generatorius. Privatizuota dvaro spirito varykla visu pajėgumu veikė ir tarpukariu: iš bulvių ir salyklo brogos joje buvo distiliuojamas spiritas. Tai buvo pirmasis pastatas miestelyje, kuriame patalpoms apšviesti buvo naudojama elektra. Tuo metu ją gamino malkomis kūrenamas generatorius.

Sovietmečiu buvo S. Nėries kolūkio gyvenvietė, veikė profesinės technikos mokykla, rengusi kaimo mechanizatorius, daržininkus, sodininkus, vairuotojus. 1962 m. Šventosios slėnio terasoje šalia naikinamų Kalvarijų pradėta statyti 240 vietų pionierių stovykla, kuri 2010 m. modernizuota ir rekonstruota į vaikų poilsio stovyklą. Senasis vandens malūnas ir medinis tiltas nugriauti 7 dešimtmetyje. Devintajame dešimtmetyje šioje vietoje įrengta gelžbetoninė ežero užtvanka su pėsčiųjų tilteliu, o 1999 m. gretimoje pievoje įkurtas „Amžių sandūros“ skulptūrų parkas.

Septintajame dešimtmetyje Vepriuose nutiesta visiškai nauja Šventosios gatvė, sujungusi miestelio centrą su tiltu per Šventąją ir nukreipusi tranzitinį eismą nuo Ežero gatvės. Aštuntojo dešimtmečio viduryje miestelio centras neišvengė didelių pokyčių: buvo nugriauta senoji klebonija, mokykla ir dar keletas medinių sodybų, jų vietoje pastatant sovietinio stiliaus visuomeninių pastatų kompleksą. Šiuo metu jame įsikūrusios 2 parduotuvės, baras ir motelis, o gretimame name veikia ambulatorija.

2014 m. liepos 21 d. patvirtintas Veprių herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1864–1950 m.	Veprių valsčius	Ukmergės apskritis
1950–1995 m.	Veprių apylinkės centras	Ukmergės rajonas
1995–	Veprių seniūnijos centras	Ukmergės rajono savivaldybė

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1863 m. ir 2021 m.

1863 m.

1902 m.

1923 m.^sur.

1959 m.^sur.

1970 m.^sur.

1979 m.^sur.

76

108

140

585

755

912

1983 m.

1987 m.

1989 m.^sur.

2001 m.^sur.

2011 m.^sur.

2021 m.^sur.

1 428

1 297

945

663

549

458

Kultūra

Viena Veprių Kalvarijų koplytėlių šventoriuje

Pirmoji koplyčia Vepriuose minima 1553 m. Dabartinė neogotikos stiliaus Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčia pastatyta 1910 m. Nuo XIX a. miestelyje veikė pradžios mokykla, 1950 m. įkurta Veprių vidurinė mokykla. Nuo 1924 m. žemės ūkio specialistus rengė žemesnioji žemės ūkio mokykla, nuo 2004 iki 2007 m. – Ukmergės technologijų ir verslo mokyklos Veprių profesinio mokymo skyrius.

Vepriai garsėja 1846 m. įsteigtomis ir kasmet per Sekmines maldininkų gausiai lankomomis ir vienomis seniausių Lietuvoje Kalvarijomis. Miestelio pietrytine dalimi nusidriekęs 5,5 km ilgio ir 35 stočių Kryžiaus kelias žymimas koplytėlėmis ir vartais. Dauguma pirmųjų medinių koplytėlių, išskyrus Paskutinės vakarienės (Večernyko) ir Veronikos patarnavimo, pakeistos mūrinėmis 1882–1900 m.; 1963 m. žiemą valdžios įsakymu koplytėlės sunaikintos, išskyrus buvusias šventoriuje. Kryžiaus kelio stotys atkurtos 1989 m. už tikinčiųjų paaukotas lėšas. Dabar Vepriuose yra 21 plytų mūro koplytėlė (įskaitant esančią šventoriuje ir Kristaus Kapo koplyčią), 6 mediniai ir 1 geležiniai vartai.

Šiaurės vakariniame Veprių ežero krante yra išlikęs Veprių dvaro ansamblis ir dalis parko su tvenkiniais. Mūsų dienų sulaukė dauguma XIX a. – XX a. pr. statytų reprezentacinių ir ūkinių dvaro pastatų, įskaitant spirito varyklą, medinį ir mūrinius kumetynus bei vadinamąjį „kolonų pastatą“ – dvaro rūmus. Šiuo metu dvaro rūmai priklauso Valstybės turto fondui, o jų būklė nuolat prastėja. Patenkinamai tvarkomo dvaro parko struktūra suardyta sovietmečio statybų, tačiau jame tebėra senų medžių ir įspūdinga 130 m ilgio mažalapių liepų alėja.

Reikšmingiausias istorinis monumentas yra apie 1772–1798 m., kaip manoma, Mykolo Kosakovskio iniciatyva, statytas baroko stiliaus koplytstulpis, skirtas 1768 m. Baro konfederacijai ar į šiaurę nuo Veprių Simono Kosakovskio vedamų konfederatų laimėtiems mūšiams prieš Rusijos Imperijos karinius dalinius atminti. Koplytstulpis vienaaukštis, dengtas cinkuota skarda; manoma, kad kadaise galėjęs turėti medinį antstatą. Jo viduje patalpinta medinis kryžius su dažyta nukryžiuotojo skulptūra. Vadinamas „Baltuoju kryžiumi“, jis yra vienas seniausių statinių Vepriuose ir vienintelis mūrinis baroko architektūros paminklas Ukmergės rajone.

Vepriuose veikia Ukmergės kraštotyros muziejaus Veprių filialas, kuriame sukaupta per 5000 eksponatų. Istorinės-kultūrinės krypties Veprių krašto muziejų įkūrė ir eksponatus rinko mokytojas ir visuomenininkas Jonas Žentelis. Miestelyje vyksta aktyvus visuomeninis kultūrinis gyvenimas: organizuojamos šventės, meno darbų parodos ir kiti renginiai.

Vepriuose vaikystėje atostogaudavo iš čia kilęs lietuvių rašytojas ir dailininkas Leonardas Gutauskas, šį laiką įamžinęs viename garsiausių savo romanų Vilko dantų karoliai, ekranizuotame Algimanto Puipos.

1984 m. S. Nėries kolūkis įsteigė literatūrinę premiją „Žydinčios vyšnios šakelė“ už geriausią metų eilėraštį apie žemdirbių (pirmasis laureatas poetas Juozas Macevičius).

Bažnyčios šimtmečio jubiliejaus iškilmėse koncertavo chorai

Turizmas

Dėl išraiškingo vietovaizdžio, istorijos, kultūros ir gamtos paminklų gausos turizmo atžvilgiu Vepriai yra viena perspektyviausių Ukmergės rajono vietovių. Įdomiausi lankytini objektai: Veprių ežeras, piliakalnis, dvarvietės pastatai ir parkas, Baro konfederacijos koplytstulpis, Kryžiaus kelio stotys, muziejus, Veprių akmuo, Amžių sandūros skulptūrų parkas, Labora, Gyvybės globėja, Geldutė ir daugelis kitų akmens, bronzos ir medžio skulptūrų.

Lankytojai gali apsistoti motelyje, kaimo turizmo sodyboje „Sodyba dviem“, nuomojamos valtys. Miestelio pietryčiuose, buvusios pionierių stovyklos teritorijoje prie Šventosios įkurta Ukmergės kultūros centro Veprių užimtumo, laisvalaikio ir turizmo filialo stacionari stovykla Šventosios vingis.

Galerija

Veprių panorama iš ežero pusės. Dvaras su parku kairėje, o bažnyčia – į dešinę nuo nuotraukos vidurio. Dešiniau – Ežero gatvė

Geldutė, Veprių simbolis
Centrinė aikštė
Veprių seniūnija
Veprių mokykla-daugiafunkcis centras
Sekminių atlaidai
Šventorius
Veprių bažnyčia
Pietinis fasadas
Amžių sandūros parkas
Kalvarijų procesija per Sekmines
Veprių ežero pakrantė
Kryžiaus kelio vartai
Joninės Veprių šile
Rodyklė į Veprių muziejų
Veprių piliakalnis
Patvenkta Geležė Vepriuose
Veprių ąžuolas

Šaltiniai

Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. . // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. .
Вепры. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 6 (11) : Венцано — Винона. С.-Петербургъ, 1892., 5 psl. (rus.)
Algirdas Sabaliauskas. „Iš kur jie?“ – Vilnius, Lietuvių kalbos institutas, 1994. // psl. 373.
Wieprze. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIII (Warmbrun — Worowo). Warszawa, 1893, 378 psl. (lenk.)
Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
Vepriai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 715 psl.
Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
Vepriai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 167 psl.
Vepriai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 486
Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
Kada pastatyta koplyčia Vepriuose?

Literatūra

Veprių Kalvarijos: istoriniai, etnologiniai ir etnomuzikologiniai aspektai: monografija (sud. Alfonsas Motuzas). – Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2006. – 183 p.: iliustr. –
Vepriai / [sudarytojai Venantas Mačiekus, Edita Korzonaitė, Jonas Žentelis; vyriausiasis redaktorius Venantas Mačiekus]. – Vilnius: Versmė, 2010. – 1320 p.: iliustr., faks., nat., portr., žml. – (Lietuvos valsčiai, ISSN 1822-489X ; kn. 19) –