Kitos reikšmės Margutis reikšmės Margučiai kiaušiniai kurių lukštai išmarginti dažant įvairiomis technikomis ar raižant

Kitos reikšmės – Margutis (reikšmės).

Margučiai – kiaušiniai, kurių lukštai išmarginti dažant įvairiomis technikomis ar raižant. Vienas šv. Velykų simbolių.

Margučių darymas – Europos tautodailės sritis. Meniškas kiaušinio lukšto marginimas, glaudžiai susijęs su kulto apeigomis. Joje matome tapybinius ir grafinius elementus, kartais jie glaudžiai susiję, kartais gi vienas ar antras iš tų dviejų elementų yra labiau išplėtotas – dominuojąs.

Margučiai yra žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir kone visose slavų tautose: Lenkijoje, Ukrainoje, Gudijoje, Čekijoje. Tikėtina, jog lietuvių tauta margučius perėmė iš slavų, nes latviai jų nežino. Margučių tradicijos neturi ir Vakarų Europos tautos, nors spėjama, kad kai kurios tą paprotį yra turėjusios.

Reikšmė

Sunku nustatyti margučių kilmę. Šiandien jų marginimas mūsų krašte ir slavų tautose yra susijęs su Velykų šventėmis. Tačiau kiaušinių dažymo ir jais keitimosi paprotys yra daug senesnis už krikščionybę. Beveik visos senojo pasaulio tautos tą paprotį žinojo. Dar prieš Kristaus gimimą kiaušinis buvo laikomas ne tik pavasario gamtos atgimimo simboliu, bet ir kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Žinome, kad tokiu simboliu kiaušinį laikė ir senovės egiptiečiai, žydai bei romėnai. Kad tokiu pat simboliu kiaušinį laiko ir lietuviai, liudija iš dalies dar kai kur išsilikęs paprotys kiaušinius dažyti ne tik per Velykas, bet ir per šv. Jurgį bei Sekmines.

Margučiai Lietuvoje

Rusijos Caro Aleksandro III Velykinis siurprizas savo žmonai Marijai Fiodorovai

Lietuvoje margutis labiausiai susijęs su Velykomis ir Lietuvoje pažįstamas jau iš XVI amžiaus. M. Mažvydas Vaitkūnas 1549 m. išleidęs šv. Ambraziejaus ir šv. Augustino giesmių vertimą – „Te Deum laudamus“, skiria savo darbą „Welikas pauta“ vietoje „Ponuy Sebastianuy Perbanth, Heubtmonuy Ragaynes... 3. diena mėnesis kowa. Metų Diewa uszgimima“.

Margučiu kiaušinis yra vadinamas dėl to, kad jis yra išrašomas įvairiais raštais. Tie raštai padaromi įvairiais būdais kiaušinius dažant.

Dažymo technika

Kai kiaušinis tėra nudažytas tik viena kuria nors spalva, tai jis paprastai ir vadinamas dažytiniu. Patys margučiai yra daromi dvejopu būdu: išbraižant raštus vašku arba skutinėjant nudažytą kiaušinio paviršių.

Išbraižymas ant vaško

Pirmas margučių darymo būdas: ant trumpos lazdelės pritaisomas vamzdelis, kurio vienas galas yra siauresnis; juo paimamas ištirpytas vaškas, kuriuo ir padengiamas kiaušinio paviršius vienodo storumo linijos raštais. Taip išpaišytas kiaušinis yra dedamas į dažus, kurie nudažo tik nepadengtas vašku vietas. Išėmę kiaušinį iš dažų ir nuėmę vašką, gauname baltus raštus dažų spalvos fone. Norint šiuos raštus padaryti spalvotus, nudažytoji kiaušinio dalis vėl padengiama vašku, kiaušinis vėl dedamas į bet kurios spalvos dažus, kurie nudažo raštus. Kartoti tą galime tiek kartų, keliomis spalvų norima išmarginti margutį.

Dar paprastesnis marginimo būdas - nusmailintas degtukas ar smeigtuko smaigalys mirkomas vašką ir juo vedami raštai. Taip gaunamos linijos prasideda storai ir pasibaigia plonėjančiai.

Skustinis raštas

Skustinis raštas yra daromas ant jau nudažyto vienos kurios nors spalvos dažais kiaušinio. Praskusdami dažus iki kiaušinio natūralaus baltumo paviršiaus, gauname raštus. Naudojant pirmąjį būdą galima tokius raštus daryti spalvotus.

Aukščiau minėtais būdais gaunami margučių meniškieji efektai toli gražu, nėra vienodi. Vieni jų esti ryškių spalvų ir paprastų raštų. Kitur spalvotumui teikiama tik antraeilė reikšmė, bet dėl to dominuoja raštai, jie tampa vis sudėtingesniais ir turtingesniais.

Raštai ir jų pobūdis

Įvairiausių raštų margučiuose vartojama daug ir tą mums liudija nemažas skaičius jiems pavadinti vartojamų vardų: „driežiukai, rinkučiai, grandinėliai, žiedeliai, vabaliukai; kukučiai, dantukai, eglutės, žvaigždutės, peteliškės, kriputės, turkliukai, rūtelės, vištos kojelės, snaiguolės“ ir t. t. Nagrinėdamas tuos raštus žymiausias margučių tyrinėtojas Tadas Daugirdas padarė išvadą: begalinis raštų turtingumas verčia manyti, kad kiekvienas margutį darąs asmuo vadovaujasi tik fantazija.

Galima pastebėti, kad didesnį vaidmenį atlieka tradicijos, o ne fantazija. Dalis raštų beveik visoms margučius darančioms tautoms yra bendri; vieni iš jų yra charakteringi tik tam tikrai apylinkei, o kiti yra tokie pat, kokius aptinkame priešistorinių laikų kapuose randamuose daiktuose. Daugumą margučių raštų galime taip pat rasti kituose liaudies meno dirbiniuose.

Margučiuose yra nemažai vien su margučiais siejamų rašto elementų, savo požymiais visiškai skirtingų nuo kitų charakteringų liaudies meno raštų. Be to, pasitaiko ir labai individualizuotų raštų, išplėtotų į grafines kompozicijas, savo forma ir verte niekuo nesiskiriančių nuo didelių grafinių darbų.

Margučių bendrą charakteristiką galime nusakyti taip: margučių brėžtinio rašto pagrindinis spalvos tonas yra juodas bei tamsiai rudas, skustinio (skutinėto) – mėlynas, raudonas. Pagal pirmąją techniką daryti raštai garsūs drąsiomis ir ryškiomis linijomis, antrąją – ažūriškumu. Abi technologijos priduoda margučiams ryškų grafiškumą, o raštų įvairumas ir turiningumas padaro juos ne tik gražiais objektais, bet ir branginta medžiaga liaudies ornamentams studijuoti.

Šaltiniai

Prof. E. Volteris. Velykų Margučiai „Iliustruotoji Lietuva“. 1927, m. Nr. 15 (68).

Paulius Galaunė. Margučiai „Lietuvių liaudies menas“. 1988, m.