Tautodailė

Tautodailė, liaudies dailė – tautinė (liaudies) dailė, viena iš trijų liaudies meno dalių, greta liaudies architektūros ir folkloro. Iki moderniųjų laikų ji egzistavo visame pasaulyje kaip yra svarbi , tautos dvasinės ir materialinės kultūros, dalis.

Ypatybės

Daugeliu atveju visuomenėje liaudies dailė egzistavo paraleliai su profesionaliąja daile. Nuo profesionaliosios dailės skiriasi tuo, kad tai – savamokslių vietinių liaudies meistrų kuriami vaizduojamosios dailės (tapyba, skulptūra, grafika) kūriniai ir taikomosios dekoratyvinės dailės (keramika, tekstilė, medžio, akmens, metalo, odos, gintaro, kaulo, šiaudų) dirbiniai. Ji glaudžiai susijusi su liaudies pasaulėjauta, buitimi, papročiais, apeigomis. Kūriniai dažniausiai taikomojo pobūdžio, kuriami be išankstinių modelių arba piešinių. Jiems būdingas formos ir kompozicijos raiškumas, funkcinis tikslingumas, dekoratyvumas. Didelę įtaką kūrinių meninei raiškai turi iš kartos į kartą perduodamos vietos (regiono) meninės tradicijos.

Įvairiose šalyse nevienodai plėtojamos liaudies dailės šakos. Afrikos tautų liaudies dailėje vyrauja polichrominė medžio skulptūra, apeiginės kaukės, Pietų ir Vidurio Amerikos šalyse – spalvotoji buitinė keramika, keraminė skulptūra, ornamentais arba žmonių figūromis dekoruoti akmens raižiniai. Rytų Azijos šalims (Kinija, Japonija, Korėja) būdingi dramblio kaulo, metalo dirbiniai, ornamentinė ir figūrinė tapyba, kai kurioms Pietų Azijos ir Artimųjų Rytų šalims (Indija, Iranas) – spalvingais raštais dekoruoti audiniai, kilimai. Daugelyje Europos šalių plėtotos beveik visos liaudies dailės šakos. Formų įvairumu ir dekoro savitumu pasižymi ispanų spalvotoji keramika, tapytais ornamentais dekoruotos italų skrynios, reljefais ir tapyba puošti vokiečių baldai, skandinavų tautų drožiniai.

Žanrai

Tautodailės gaminių spektras yra milžiniškas ir labai įvairuoja priklausomai nuo etninės grupės gyvenimo sąlygų. Pirmiausia tautodailę galima skirstyti į vaizduojamąją ir taikomąją:

• Vaizduojamoji tautodailė – naudojama daugiausia dekoratyviniais ir religiniais tikslais. Jai priklauso religinės tematikos liaudies skulptūros, grafikos, tapybos kūriniai.
• Taikomoji-dekoratyvinė tautodailė – buityje naudojami, praktiškai pritaikomi daiktai. Jai priklauso įvairūs keramikos, tekstilės, medžio, metalo, gintaro ir kt. kūriniai: indai, baldai, , , rūbai, kiti namų apyvokos daiktai. Taikomosios dailės dirbiniai puošiami įvairiais ornamentais, pasitelkiant vaizduojamosios dailės išraiškos priemones.

Tautodailė taip pat gali būti klasifikuojama pagal pagrindinę medžiagą, iš kurios gaminami kūriniai. Taip atsirado įvairūs amatai:

• ir  – vienas seniausių tautodailės žanrų, išvystęs kailių ir odų apdirbimo, siuvimo technikas. Šių amatų dėka gaminami rūbai, avalynė, baldai ir kt.
• Tekstilė – amatas, naudojantis gyvulinį ar augalinį pluoštą, išvystęs jo verpimo, dažymo technikas, taip pat medžiagos gaminimo (audimo, mezgimo, nėrimo, rišimo) technikas. Jai priklauso ir medžiagos puošybos (aplikacijos, siuvinėjimo), rūbų siuvimo technologijos.
• Medžio raižyba ir baldininkystė – amatai, naudojantys įvairias medžio rūšis.
• Akmens apdirbimas – amatas, naudojantis akmenis.
• Keramika – amatas, naudojantis molį ir jo apdirbimo (žiedimo, glazūravimo, degimo) technologijas, tokiu būdu gaminant skulptūros dirbinius, indus.
• Kalvystė – amatas, gaminantis iš geležies, taip pat iš švino, vario, bronzos.
• Juvelyrika – amatas, naudojantis dailius akmenis (brangakmenius, gintarą ir pan.), retesnius metalus, skirtas gaminti papuošalus, indus.
• Pynimas – amatas, naudojantis stipresnius augalų stiebus (šiaudus, žilvitį, nendres ir pan.), juos supinant tarpusavyje. Taip pagaminamos aprangos detalės, baldai, indai (krepšiai), net namai.
• Augalų dirbiniai – amatai, naudojantys gėles, žoles, kitus augalus, gaminant dažniausiai dekoratyvinius dirbinius: džiovintų gėlių paveikslėlius, verbas, puokštes ir pan.
• Popieriaus dirbiniai – amatai, naudojantys popierių, visi kilę iš Rytų Azijos: , dekupažas, popieriaus lankstiniai (origami) ir kt.
• Bambuko dirbiniai – amatai, naudojantys bambuką. Daugelyje Azijos šalių jie yra labai svarbūs, ir tokiu būdu gaminami muzikos instrumentai, baldai, aprangos detalės.
• Kiti dirbiniai – čia naudojamos pačios įvairiausios medžiagos, paplitę palyginus nedideliame areale: beržo tošis, kiaušiniai (pvz., margučių tradicija), kriauklės, moliūgas (Afrikoje, Amerikoje) ir pan.

Sudėtingėjant visuomenei, daugybė tautodailės žanrų galėjo virsti profesionaliąja daile.

Šaltiniai

1. Liaudies dailė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 71 psl.