Tykòcinas lenk Tykocin miestas šiaurės rytų Lenkijoje Palenkės vaivadijos Balstogės apskrityje Tykocino valsčiuje prie N

Tykòcinas (lenk. Tykocin) – miestas šiaurės rytų Lenkijoje, Palenkės vaivadijos Balstogės apskrityje, Tykocino valsčiuje, prie Narevo upės, Bebro upės žemumoje. Pro miestą eina vaivadijos kelias Nr. DW671, Tykocinas su kitais Lenkijos miestais sujungtas autobusų linijomis. Vykdomos paukščių globos programos dėka Tykocinas 2001 m. pripažintas . Šalia išsidėstę Narevo ir Bebro nacionaliniai parkai, plyti Knišino giria.

Tykocinas lenk. Tykocin

Centrinė miestelio gatvė

Tykocinas 53°12′11″ š. pl. 22°46′15″ r. ilg. / 53.20306°š. pl. 22.77083°r. ilg. / 53.20306; 22.77083 (Tykocinas)

Laiko juosta: () ------ vasaros: ()

Valstybė	Lenkija
Vaivadija	Palenkės vaivadija
Apskritis	Balstogės apskritis
Valsčius	Tykocino valsčius

Gyventojų (2008)	1 907
Plotas	28,97 km²
Tankumas (2008)	66 žm./km²

Pašto kodas	PL 16-080

Aliumnatas – nusenusių kariškių prieglauda (iš Zigmanto Gliogerio *Encyklopedia staropolska*

Istorija

Tykocino atsiradimas siejamas su tris kilometrus į pietus (prie Serkų kaimo) dunksančiu piliakalniu, kurį archeologai vadina Tykocinas 1. Kas ant piliakalnio gyveno šiandieną sunku nustatyti – trūksta duomenų. Žinomas lenkų istorikas Henrikas Lovmianskis, pasirėmęs istoriniais šaltiniais, nustatė, kad šiame krašte kirtosi trijų tautų – rusėnų, jotvingių ir mozūrų – gyvenamų teritorijų ribos. Nuo V a. pr. m. e. iki X a. šiose vietovėse gyveno lietuviams artima baltų gentis – jotvingiai. Sunaikinus jotvingius, apleistą kraštą pamažu ėmė kolonizuoti kaimyninių kraštų gyventojai ir nauja gyvenvietė įsikūrė ne prie sunkiai pasiekiamo piliakalnio, o dabartinėje vietoje – prekybinių kelių sankryžoje, prie perkėlos per Narevo upę. Matyt XV a. ten jau gyveno nemažai gyventojų, nes 1425 m. kraštą užėmęs Mazovijos kunigaikštis Jonušas Mazovietis tais pačiais metais gyvenvietei suteikė Kulmo miesto teises ir suteikė . Miestelį ir apylinkes tais pačiais metais atkovojęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas miesto privilegijas patvirtino. Nuo XIV a. iki 1513 m. priklausė LDK Trakų vaivadijai, nuo 1513 m. iki 1569 m. Liublino unijos Palenkės vaivadijai. Po Vytauto mirties, 1433 m. Ldk Žygimantas Kęstutaitis Tykociną kartu su aplinkinėmis žemėmis perdavė valdyti Jonui Goštautui. Jo ir jo palikuonių valdymo laikais į miestelį ėmė keltis kolonistai iš rytinių LDK regionų, o persikėlėlių iš Mazovijos sumažėjo. Martynas Goštautas ir jo sesuo Aleksandra įkurdino miestelyje bernardinų vienuolius, kuriems pastatė Tykocino bernardinių vienuolyną. Goštautai gyveno medinėje, XV a. pastatytoje Tykocino pilyje, kuri vėliau sunyko. Goštautų dėka Tykocine buvo įsteigtos katalikų ir stačiatikių parapijos. 1434 m. įkurta Tykocino Šv. Trejybės parapija. Mirus paskutiniam bevaikiui Goštautui, Tykociną nuo 1542 m. valdė ATR karalius Žygimantas Senasis. Tuo metu miesto seniūnu buvo Stanislovas Kęsgaila.

Nuo 1569 m. iki 1795 m. buvo Abiejų Tautų Respublikos Mažosios Lenkijos provincijos Palenkės vaivadijos valdose. Po Liublino unijos Tykocinas kartu su visa Palenkės vaivadija įjungtas į Lenkijos karalystės sudėtį, jį itin pamėgo karalius Žygimantas Augustas, kuris Tykocine ir netoli esančiame Knišine gyvendavo. Ant Narevo kranto buvo išmūryta tvirtove virtusi pilis, kurioje įrengti: karališkasis arsenalas, valstybės iždo saugyklos ir biblioteka. Ir vėliau šiame mieste apsilankydavo Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai: Steponas Batoras, Zigmantas Vaza, Vladislovas Vaza. Pilyje trumpam buvo apsigyvenęs iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės pabėgęs Jonušas Radvila. 1655 m. gruodžio pabaigoje pastarąjį didiką, užsidariusį medinėje pilyje apsupo Povilo Jono Sapiegos vadovaujama kariuomenė. Jonušą Radvilą už Kėdainių sutarties pasirašymą norėtą suimti ir teisti, bet jis netikėtai gruodžio 31 d. mirė.

1633–1636 m. Lietuvos didysis maršalka ir Tykocino seniūnas Kristupas Viesiolovskis pastatė Tykocino alumnatą – prieglaudą nusenusiems ir ligotiems kariškiams. Tai buvo pirmoji tokio tipo įstaiga visoje ATR. Vienaaukštis pastatas buvo skirtas 12 asmenų, kurių pragyvenimą apmokėdavo Tykocino seniūnija, po to – Tykocino dvaras. Aliumnatas buvo pavaldus karalienei, vėliau jį globojo Didieji karūnos etmonai. Kariškių prieglauda veikė iki Pirmojo pasaulinio karo, tarpukaryje pastate buvo įrengtas socialinis būstas neturtingiems miestiečiams. Po Antrojo pasaulinio karo buvusio aliumnato patalpose įrengtas viešbutis.

1656 m. įvyko Tykocino mūšis tarp Švedijos ir Abiejų tautų respublikos kariuomenių. 1661 m. Lenkijos Karalystės Seimas nusprendė Tykocino dvarą padovanoti įžymiam Lenkijos karvedžiui, Didžiajam karūnos valkininkui, Kijevo kaštelionui, Kovelio seniūnui, Rusijos vaivadai, Kijevo vaivadai ir Pilnam karūnos etmonui Stefanui Čarneckiui. Vėliau per giminystės ryšius miestelis atiteko . Pastaroji bajorų giminė daug prisidėjo statydama ir gražindama miestą. XVIII a. paskutinio miestą valdžiusio Branickio pastangų dėka Tykociną imta vadinti baroko perlu. 1763 m. dėkingas Stefano Čarneckio provaikaitis Janas Klemensas Branickis savo proseneliui pastatė paminklą – antrąjį pagal senumą Lenkijoje po Žygimanto kolonos Varšuvoje. Iškalta iš smiltainio dviejų metrų skulptūra (autorius Pierre de Coudray) vaizduoja didiko rūbais apsirengusį Stefaną Černeckį. 1749 m. pastatyta Tykocino Šv. Trejybės bažnyčia.

1705 m. karalius Tykocine įsteigė Baltojo erelio ordiną – seniausią ir garbingiausią Lenkijos valstybinį apdovanojimą. Pastarajam įvykiui atminti 1982 m. buvo pastatytas paminklas (autorius Ježis Grigorčiukas), vaizduojantis pasiruošusį skristi bronzinį erelį. XVII a. potvynių ardomi ir neremontuojami karaliaus rūmai sugriuvo. Janas Klemensas Branickis liepė dalį sienų nugriauti, o plytas panaudoti misionierių vienuolyno statybai. 1800 m. mieste 70% gyventojų sudarė žydai.

Nuo 1795 m. iki 1807 m. priklausė Prūsijos karalystės Naujosios Rytų Prūsijos Balstogės departamentui. Nors Tykocinas nuo seno buvo prekybinių kelių sankryžoje (per miestą ėjo kelias iš Gardino ir kitų rytinių LDK miestų į Dancigą, o Narevu buvo plukdomi sieliai ir kitos prekės į Prūsiją), tai nepadėjo jam toliau augti. XIX a., kai miestą valdė Potockiai ir Roztvorcovai, Tykocinui buvo nuosmukio laikotarpis. Nuo 1807 m. iki 1914 m. priklausė Rusijos imperijos, Lenkijos Kongreso karalystės, Lomžos gubernijai, buvo Mazovijos apskrities miestas.

Nuo 1914 m. iki 1919 m. priklausė Vokietijos imperijos, , Varšuvos generalgubernijai. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių kariuomenė galutinai sunaikino karaliaus rūmų likučius. 1919–1939 m. priklausė Lenkijos tarpukario Balstogės vaivadijai. 1919-1950 m. miestas buvo Stelmachovo valsčiaus centras. Prieš II pasaulinį karą mieste gyveno apie 5000 žydų, apie 50 % miesto gyventojų. 1939–1941 m. priklausė Tarybų Sąjungos Baltarusijos TSR, Balstogės srities, Balstogės rajonui. 1941–1945 m. priklausė Trečiojo Reicho, Balstogės sričiai. Antrojo pasaulinio karo metais buvo išžudyti miestelio žydai ir miestelio gyventojų labai sumažėjo, buvo prarastos miesto teisės. Nuo 1945 m. priklauso Lenkijai. 1945–1999 m. priklausė Balstogės vaivadijai. 1993 m. miesto teisės buvo vėl grąžintos, Tykocinas tapo valsčiaus centru.

Gyventojai

Tautinė sudėtis

1921 m. gyveno 2 993 žmonės:

Lenkai - 53,6% (1 607);
Žydai - 46,1% (1 382);
Vokiečiai - 0,10% (3);
Rusai - 0,03% (1).

1897 m. gyveno 4 212 žmonės:

Žydai - 58,9% (2 484);
Lenkai - 40% (1 685);
Rusai - 0,66% (28);
Vokiečiai - 0,33% (14);
Lietuviai - 0,02% (1).

Religinis gyvenimas

Šv. Trejybės bažnyčia

Viso miestelio puošmena yra reprezentacinė Tykocino Šv. Trejybės bažnyčia, statyta 1740–1750 m. bazilikos tipo trinavis pastatas garsėja savo polichromine tapyba (dail. Sebastianas Eksteinas), puošniu altoriumi ir ambonu. Bažnyčioje vikaravo lietuvių kunigai Simonas Garmus, Adolfas Lapinskas, rektoriumi buvo sintautiškis kun. .

Katalikų kunigų seminarija

Miestą valdžiusio Branickio paliepimu prie bažnyčios buvo pastatytas tinkamas pastatas ir 1769 m. atidaryta kunigų seminarija, rengusi katalikų dvasininkus visai Seinų vyskupijai. Joje mokėsi nedaug seminaristų – taip 1821 m. seminarijos sąrašuose įrašytos 18, o 1823 m. – 23 pavardės. Tykocinas buvo gerokai nutolęs nuo lietuviškų parapijų, todėl čia studijavo nedaug lietuvių: Jurgis Radzinskas ir , žinomi lietuvybės puoselėtojai Jonas Burdulis-Burdulevičius, Jurgis Masionis bei kt. Mokykla garsėjo savo biblioteka, kuria naudojosi žinomas Lenkijos ir Lietuvos etnografas Zigmantas Gliogeris. Po 1863 m. sukilimo Rusijos caro administracija vienuolyną uždarė, o jo turtą konfiskavo. Seinų vyskupijos administratorius liepė seminaristams nuo 1863 m. spalio 1 d. persikelti mokytis į Seinų kunigų seminariją.

Judaizmas

Žydai miestelyje apsigyveno dar 1522 m., kai juos iš Gardino pasikvietė Tykocino valdovas Albertas Goštautas. Tais pačiais metais įkurtos Tykocino žydų kapinės. Persikėlėliai apsigyveno miestelio vakaruose, palei Narevo upę. Netrukus prie sinagogos, aplink Mažąją turgavietę, susiformavo ištisas žydų gyvenamas rajonas – Kačorovas, tarpukaryje jame gyveno antra pagal dydį (po Krokuvos) žydų bendruomenė visoje Lenkijoje. Ši bendruomenė veikė kaip apylinkės kahalas (hebr. Galil Tikotin) ir varžėsi dėl įtakos su Gardino kahalu. Tykociniečiai savo įtakos zonoje ribojo kitų mūrinių sinagogų statybą, todėl Zabluduve, Gardine, Sudovolėje ir kt. iškilo medinės, panašios į Tykocino šventyklą, sinagogos. Miestelyje gimė esperanto kalbos sukūrėjo Liudviko Zamenhofo tėvas Markas Zamenhofas. XVI a. buvo pastatyta . 1642 m. pastatyta barokinė . 1772-1798 m. buvo pastatyta . Per Antrąjį pasaulinį karą žydus išžudė Lenkiją okupavę hitlerininkai. Šiais laikais tebestovi barokinė Tykocino Didžioji sinagoga (18 x 18 m.), Talmudisto namas ir kt. statiniai. Veikia , išlikusios senosios kapinės.

Stačiatikybė

Porekis melstis stačiatikių šventovėje atsirado kartu su persikėlėliais iš rytinių LDK žemių. Pirmoji cerkvė Tykocine veikė dar Goštautų laikais, prie jos ėmė formuotis Didžioji turgavietė ir šis rajonas buvo vadinamas Naujamiesčiu. 1573 m. cerkvė sudegė, vėliau matyt buvo naujai pastatyta, nes rašytiniai šaltiniai mini, kad 1637 m. Šv. Mikalojaus vardo cerkvė vėl buvo gaisro sunaikinta. Kita cerkvė Tykocine buvo pastatyta 1758 m., o iš vizituojančio dekano rašto aiškėja, kad 1773 m. ji jau neveikė. 1823 m. ji stovėjo be kryžiaus, kuris buvo nukritęs ir saugomas zakristijoje. 1833 m. cerkvė buvo perkelta į gretimą Sokolus.

Kultūrinis gyvenimas

Nedideliame miestelyje vyksta nemažai kultūrinių renginių: istorinės Jonušo Radvilos apsupties karalių pilyje inscenizacija, Tarptautiniai filmų apie gamtą festivaliai, istoriniai jomarkai, žydiškos šventės ir vargonų muzikos koncertai.

Tykocinas literatūroje

Paskutiniasias Jonušo Radvilos gyvenimo dienas Tykocino pilyje romane Tvanas aprašė lenkų literatūros klasikas Henrikas Sienkevičius.
Povilo Jono Sapiegos vadovaujamos kariuomenės karaliaus pilies apsuptį dramoje-poemoje Tykocinas pavaizdavo Gintautas Iešmantas (Mėnraštis Metai. 2004 m., Nr. 7).

Žymūs žmonės

– talmudistė, žydų religinės literatūros moterims rašytoja;
Janas Klemensas Branickis (1689-1771) – Didysis karūnos etmonas, Krokuvos vaivada ir kaštelionas, vienas iš žymesnių Lenkijos didikų;
– 1831 m. ir 1863 m. sukilimų dalyvis;
Stanislavas Redensas - TSRS Vidaus reikalų Liaudies komisariato (ČK, GPU, NKVD) veikėjas;
- fotografas, režisierius;
Kristupas Viesiolovskis - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, Abiejų Tautų Respublikos valstybės veikėjas;
Jonušas Radvila - LDK ir ATR karinis veikėjas;
Boguslavas Radvila - LDK didikas, ATR politinis ir karinis veikėjas;
Petras Vesiolovskis (?-1619) - Lietuvos didysis maršalka, Lietuvos dvaro maršalka, Tykocino seniūnas;
Lukas Gurnickis (1527-1603) - rašytojas, humanistas, Tykocino seniūnas;
Mykolas Ostrorugas (1593-1651) - ATR Seimo maršalka, Tykocino seniūnas;
Stefanas Čarneckis (1599-1665) - Karūnos lauko etmonas, Kijevo vaivada, Tykocino seniūnas;
Stanislovas Kęsgaila (1520-1554) - Lietuvos didysis stalininkas, Tykocino seniūnas.

Turizmas

Vienuolynas iš kitos Narevo upės kranto pusės

Per Tykociną eina keletas Lenkijos turistinių maršrutų: po vieną geltoną ir žalią, dvi mėlynos pėsčiųjų trasos, raudonoji dviratininkų trasa. Gausiai miestelį lankantys turistai skuba pamatyti:

Šv. Trejybės bažnyčią;
buv. Bernardinų vienuolyną;
Didžiąją turgavietę su išlikusiais barokiniais namais;
barokinę Didžiąją sinagogą (dab. muziejus);
paminklą Stefanui Černeckiui;
senąsias žydų kapines;
aliumnatą – nusenusių kariškių prieglaudą;
buvusių karalių rūmų liekanas (dalinai 2005 m. atstatyti):
paminklą Baltojo erelio ordinui;
persikėlėlių iš Olandijos XIX a. statytą vėjo malūną.

Galerija

Šv. Trejybės bažnyčia
Paminklas Stefanui Černeckiui
Paminklas Baltojo erelio ordinui
Šv. Trejybės vienuolynas
Karaliaus pilies planas
Atstatoma pilis
Restauruotas XIX a. malūnas
1642 m. statyta sinagoga

Nuorodos

Petras Maksimavičius. Labiausiai į pietus nutolęs Seinų vyskupijos miestelis
Žydų palikimas mieste (lenkų k.)
Tykocino internetinė svetainė 2014-04-11 iš Wayback Machine projekto. (anglų k.), (lenkų k.)
Miesto internetiniai puslapiai 2007-06-29 iš Wayback Machine projekto. (lenkų k.)
Tykocin Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. XII tomas, p. 695 (lenkų k.)
Šv. Mikalojaus cerkvė Tykocine Archyvuota kopija 2013-05-02 iš Archive.is projekto (lenkų k.)
Prof. Józef Maroszek. Žydai ir jų kultūra Nemuno, Būgos ir Narvos baseinuose nuo XIV a. pr. iki XX a.

Šaltiniai

Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
http://www.musicalia.lt/meli/index1.php?id=65 2012-04-23 iš Wayback Machine projekto.
http://pl.wikipedia.org/wiki/Plik:Poland_in_the_11th_century.JPG
http://mkp.emokykla.lt/gimtoji/images.php?IId=268 2023-03-24 iš Wayback Machine projekto.
http://forum.istorija.net/photos/show-album.asp?albumid=35&photoid=360 2014-12-30 iš Wayback Machine projekto.
Tykocin. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XII (Szlurpkiszki — Warłynka). Warszawa, 1892, 695 psl. (lenk.)
Tykocin. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 2 (Januszpol — Żyżkowo; Aleksin — Wola Justowska). Warszawa, 1902, 670 psl. (lenk.)
1921 m. surašymo duomenys (lenk.)
1897 m. surašymo duomenys (rus.)

[1] Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)

[2] ttp://www.musicalia.lt/meli/index1.php?id=65 2012-04-23 iš Wayback Machine projekto.

[3] ttp://pl.wikipedia.org/wiki/Plik:Poland_in_the_11th_century.JPG

[4] ttp://mkp.emokykla.lt/gimtoji/images.php?IId=268 2023-03-24 iš Wayback Machine projekto.

[5] ttp://forum.istorija.net/photos/show-album.asp?albumid=35&photoid=360 2014-12-30 iš Wayback Machine projekto.

[6] Tykocin. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XII (Szlurpkiszki — Warłynka). Warszawa, 1892, 695 psl. (lenk.)

[7] Tykocin. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XV, cz. 2 (Januszpol — Żyżkowo; Aleksin — Wola Justowska). Warszawa, 1902, 670 psl. (lenk.)

[8] 1921 m. surašymo duomenys (lenk.)

[9] 1897 m. surašymo duomenys (rus.)