Šis straipsnis apie apie miestelį Apie taip pat salaku vadinamą augalą skaitykite straipsnyje valgomoji salakpalmė Salak

Šis straipsnis apie apie miestelį. Apie taip pat salaku vadinamą augalą skaitykite straipsnyje valgomoji salakpalmė.

Salakas

Salakas

55°34′48″š. pl. 26°07′59″r. ilg. / 55.580°š. pl. 26.133°r. ilg.

Apskritis

Utenos apskritis

Savivaldybė

Zarasų rajono savivaldybė

Seniūnija

Salako seniūnija

Gyventojų

432

Vikiteka

Salakas

Vietovardžio kirčiavimas (3^bkirčiuotė)
Vardininkas:	Sãlakas
Kilmininkas:	Sãlako
Naudininkas:	Sãlakui
Galininkas:	Sãlaką
Įnagininkas:	Sãlaku
Vietininkas:	Salakè

Istoriniai pavadinimai

rus. Солоки,lenk. Sołoki, jid. ‏סאַלאָק‏‎

Salakas – miestelis Zarasų rajono savivaldybėje, šalia kelio 179 Dusetos–Degučiai–Dūkštas . Seniūnijos centras, Salako seniūnaitija. Stovi tašytų akmenų Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia (pastatyta 1906–1911 m.), veikia Salako pagrindinė mokykla, Zarasų meno mokyklos skyrius, biblioteka, paštas (LT-32007), bendruomenės centras. Stovi obeliskas su kario ir moters skulptūromis (5,31 m aukščio, pastatytas 1930 m. dominikonų vienuolyno ir bažnyčios vietoje, skulptorius M. Farbmann). Gražutės RP lankytojų centras, kuriame yra ir Salako krašto etnografinė ekspozicija, V. Žilinskienės „Jūrų muziejus“ (nors gyvenvietė nuo jūros nutolusi net 300 km). Pietiniame pakraštyje – totorių kapinės (vienintelės veikiančios musulmonų kapinės Aukštaitijoje), šiaurrytiniame – senosios žydų kapinės. Stovi Lietuvos nepriklausomybės paminklas (1930 m. pastatytas vaistininko Mačiaus lėšomis).

Miestelis garsėja Šv. apaštalų Petro ir Povilo atlaidais.

Etimologija

Miestelis yra vandenvardinis vietovardis, pavadintas buvusio (kuris, pastačius Antalieptės vandens jėgainę, įsiliejo į ežerą) vardu. Šis pavadinimas būtų arba sudurtinis sala + akis, arba nuo latviško žuvies pavadinimo salaks, salaka („stinta“), kuris, savo ruožtu, yra finougriškos kilmės.

Remiantis kita versija, gyvenvietė kadaise buvusi apsupta ežerų, tarsi saloje, todėl jos gyventojai vadinti salokais. Dar vienas versija teigia, kad kadaise miestelis vadintas Sakalu, kadangi vietiniai medžiotojai auginę daug sakalų, o kad žvėrių globėjas Girinis neįmintų medžiotojų užmačių, žmonės sugalvoję vietovę pavadinti iš kito galo. Padavimuose pasakojama, kad kadaise čia buvęs didelis miestas, kurį valdęs kunigaikštis Sakalas.

Geografija

Salaką iš pietvakarių siekia Ažvinčių–Minčios giria (Salako miškas). Yra žvyro telkinys. Į rytus nuo Salako telkšo ežeras Luodis, vakaruose – Gražutės regioninis parkas. Apylinkėse stūkso Kunigokalnis. Gamtos paminklas – Salako pušis, prie kurios grafas įteikė žemės nuosavybės dokumentus keletui jo dvaro valstiečių (pušyje pakabintas kryžius su data). 3 km į vakarus nuo Salako miške stūkso Salako akmuo (arba , Napoleono akmuo) su ženklais.

Istorija

Salakas pavaizduotas XVII a. žemėlapyje „Magni Ducatus Lithuaniae, et Regionum Adiacentium exacta Descriptio“. Išleido M.K.Radvila, 1613 m. (Fragmentas)

Aptiktas IX–XIII a. Salako pilkapynas. I tūkstantmečio antroje pusėje Salako apylinkėje buvo keletas kaimų.

Salakas pirmąkart minimas 1387 m. Ldk Jogailos rašte, kuriuo dovanojamos žemės Vilniaus vyskupijai. XV–XVI a. priklausė Tauragnų pilies teritorijai.

1496 m. čia pastatyta pirmoji Salako bažnyčia, įkurta parapija. 1552 m. minimas miestelis, vėliau gavęs turgaus ir prekymečių privilegiją. XVII a. 2-ojoje pusėje Salako vaitystę sudarė miestelis, , 18 kaimų, 20 viensėdijų (289 valakai žemės ir 581 valstietis). Šiaurės karo metu smarkiai degė. 1721 įsteigta vienuolija (1832 m. Rusijos valdžios uždaryta). 1781 m. minima mokykla, kurioje tesimokė 4 vaikai. Vyskupui priklausanti Salako dalis 1790 m. vadinta miestu (1773 m. jame surašytos 24 šeimos). 1818 m. vyskupų dvaras nacionalizuotas.

XIX a. pradžioje pro Salaką keliavo II prancūzų armijos korpusas, bet Napoleonas čia nesilankė. Tuo metu čia veikė magazinas, iš kurio valstiečiai pristigę duonos ar sėklų galėjo gauti grūdus skolon. Per 1830–1831 m. sukilimą apylinkėse veikė F. Bortkevičiaus, V. Brodovskio, S. Radziševskio ir D. A. Chlapovskio sukilėlių būriai. 1833 m. Salake surašyti 78 namai ir 18 smuklių, 1847 m. – 64 žydų šeimos, 1883 m. veikė 2 žydų maldos namai (1890 m. – 3, 1892 m. – 4). 1863 m. atidaryta odų dirbtuvė, 1865 m. – valstybinė liaudies mokykla (1906 m. įvestos lietuvių kalbos pamokos). 1886 m. buvo 25 parduotuvės, 4 aludės. 1883, 1886, 1893 arba 1894, 1905, 1907 ir 1908 m. Salaką siaubė gaisrai. XIX a. Salakas – Zarasų apskrities miestelis, valsčiaus centras.

1906–1911 m. pastatyta tašytų akmenų Salako bažnyčia. 1910 m. įsteigtas skyrius.

XX a. tarpukariu už kelių kilometrų į rytus nuo Salako ėjo Lietuvos-Lenkijos demarkacinė linija, 1919–1920 m. dėl Salako vyko Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių kovos. Miestelis buvo Salako valsčiaus centras. Garsėjo važių gamyba, 1926 m. pastatyta garinė pieninė. XX a. 4 dešimtmetyje veikė 44 parduotuvės, elektrinė, nemažai amatininkų dirbtuvių. 1925 m. įsteigtas Lietuvos ūkininkų, 1926 m. – Katalikų mokytojų sąjungos skyriai, aktyviai veikė šauliai.

Po II pasaulinio karo Salake neliko žydų, kurie buvo sušaudyti Krakynės miške ir kitose vietovėse. Pokaryje Salako apylinkėse veikė Vytauto apygardos Lokio rinktinės Lietuvos partizanai. Sovietmečiu buvo „Aukštaičių krašto“ kolūkio centrinė gyvenvietė.

2004 m. patvirtintas Salako herbas, 2005 m. balandžio 4 d. suteiktas miestelio statusas, kuris buvo panaikintas po 1970 m.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1387 m.	Salako valsčiaus centras	?
1631–1649 m.	vaitystės centras	?
XIX a. 2-oji pusė – 1950 m.	Salako valsčiaus centras	Zarasų apskritis
1950–1959 m.	Salako apylinkės centras	Dūkšto rajonas
1959–1995 m.	Salako apylinkės centras	Zarasų rajonas
1995–	Salako seniūnijos centras	Zarasų rajono savivaldybė

Architektūra

Salako miestelio planas spindulinis. Stovi monumentali skulptūrinių formų neogotikinė Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia (panaši į Šiaurės Europos vidurinių amžių pastatus; architektas I. Morgulcas) ir šventoriaus tvora (1911 m.). Viduje – kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, skulptūra Šv. Petras (abu XIX a.), eksterjere – kryžius su ornamentuotu dekoru (1876 m.), bažnyčios šventoriuje – stogastulpis su skulptūromis (1832 m.), koplytėlė su Jėzaus Kristaus skulptūra (XIX a. pabaiga). Ivanauskienės sodyboje, prie kelio į Degučius stovi dviaukštė Salako Šv. Jono Nepomuko koplyčia (nuo 1930 m., statė katalikų tiltų, žvejų ir skenduolių globėjui). Į šiaurę nuo Salako, Tiltiškėse, yra energetikos muziejus.

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1833 m. ir 2021 m.

1833 m.

1868 m.*

1900 m.*

1902 m.

1923 m.^sur.

1959 m.^sur.

1970 m.^sur.

1979 m.^sur.

405

1 083

2 380

2 487

1 918

750

595

611

1982 m.

1986 m.

1989 m.^sur.

2001 m.^sur.

2011 m.^sur.

2021 m.^sur.

-

680

679

705

604

519

432

-

* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.

Žymūs žmonės

Algirdas Vapšys (1933–2021), inžinierius statybininkas, visuomenės ir politikos veikėjas.

Šaltiniai

Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. . // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. .
Солоки. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 30А (60) : Слюз — София Палеолог. С.-Петербургъ, 1900., 805 psl. (rus.)
Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 680 psl.
Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981. // psl. 287
Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. – Kaunas, „Šviesa“, 2008. // psl. 124
Sołoki. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XI (Sochaczew — Szlubowska Wola). Warszawa, 1890, 59 psl. (lenk.)
Vyriausybės nutarimas
Algimantas Miškinis. Salakas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
Salakas. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 148 psl.
Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
Salakas. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 614 psl.
Salakas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 613
Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.