Safavidų dinastija

Safavidų dinastija (pers. سلسلهٔ صفويان‎; azer. Səfəvilər imperiyası,صفویلر) buvo viena svarbiausių Irano dinastijų. Jie valdė vieną didžiausių Irano imperijų po to, kai musulmonai užėmė Persiją, ir šiizmo Dvylikos mokymą paskelbė oficialia imperijos religija. Tai buvo vienas svarbiausių žingsnių . Safavidai valdė 1501–1722 m. ir trumpai sugrįžo į valdžią 1729–1736 m. Savo galios viršūnėje Safavidai valdė dabartinį Iraną, Azerbaidžaną, Armėniją, didžiąją dalį Irako, Gruzijos, Afganistano ir Kaukazo, taip pat kai kurias Turkijos, Pakistano, Tadžikijos ir Turkmėnijos dalis. Safavidų Iranas buvo viena iš musulmoniškų parako imperijų kartu su Osmanų imperija ir Mogolų imperija.

سلسلهٔ صفويان Safavidų dinastija
←   ← 1501 – 1736 →
Vėliava
Location of Safavidų dinastija klestėjimo laikotarpiu
Sostinė	Tebrizas, Kazvinas, Isfahanas
Valdymo forma	Monarchija
Istorija
- Įkūrimas	1501 m., 1501
- Nuvertė Nadir šachas	1736 m.
Valiuta	Tumanas, Abasis, Šahis

Safavidai kilo iš sufizmo ordino Safavijos, kuris buvo įkurtas Azerbaidžano Ardebilio mieste. Ordino įkūrėjai buvo įvairių tautų. Safavidai užėmė visą Didįjį Iraną, patvirtino iraniečių tapatybę, nes buvo pirmoji vietinė dinastija nuo Sasanidų laikų, suvienijusi šalį.

Nepaisant jų nuvertimo 1736 m. jų palikimas išliko, nes jie atkūrė Persijos ekonomiką, įkūrė valstybę paremta efektyvia biurokratija, rėmė meną ir architektūrą.

Istorija

Šacho Ismailo iškilimas

Šachas Ismailas I

Safavidų dinastiją apie 1501 m. įkūrė šachas Ismailas I. Jo kilmė neaiški, nuo gimimo jis buvo dvikalbis. Kai kurie mokslininkai mano, kad Ismailas buvo maišytos Azerbaidžaniečių, kurdų ir Ponto graikų kilmės, kiti tiki, kad jis tiesioginis kurdų mistiko šeicho Safi al-Din palikuonis. Būdamas jo palikuoniu, Ismailas paveldėjo Safavijos ordino didžiojo magistro titulą. Jis buvo drąsus, charizmatiškas, pamaldus šiitas, laikė save dieviškos kilmės, o jo pasekėjai kvizilbašai jį dievino. 1500 m. Ismailas įsiveržė į Širvaną, kurio valdovas Farrukh Yassar nužudė Ismailo tėvą šeichą Haydarą 1488 m. Po to jis užėmė Tebrizą 1501 m. liepą ir pasiskelbė Azerbaidžano šachu. Po to jis pasiskelbė Irano šeichu ir šiizmas tapo oficialia religija. Tai suskaldė sufizmo ordinus: vieni priešinosi šiizmui, kiti jį perėmė. Tarp perėmusių šiizmą buvo sėkmingiausio sufizmo ordino lyderis šeichas Nimatullah Wali.

Ismailas I iš pradžių valdė tik Azerbaidžaną, bet per 10 metų jis užėmė visą Persiją, kuri buvo suskaldyta priešiškų dinastijų. Turkmėnų pavyzdžiu jis vadinosi Padishah-i-Iran, o osmanai jį vadino Persų žemių karaliumi, Jamshid ir Kaykhusraw įpėdiniu. Hamadanas buvo užimtas 1503 m., Širazas ir Kermanas 1504 m., Nadžafas ir Karbala 1507 m., 1508 m., Bagdadas 1509 m., o Chorasanas – 1510 m. Uzbekai, vadovaujami chano Muhammad Shaybāni, buvo išvyti į šiaurę už Amudarjos 1511 m., bet vis tiek puldinėjo Safavidus. Tačiau po to uzbekai niekada neišplėtė savo valdų už Hindukušo.

Šachas Tamaspas

Šachas Tamaspas

1524 m. 10 metų Herato valdytojas Tamaspas paveldėjo sostą iš tėvo Ismailo. Jo globėjas kvizilbašų amir Ali Beg Rūmlū laikė save tikruoju Irano valdovu. Kvizilbašai buvo nusilpę mūšių su turkais ir vidinių rietenų. Žema armijos moralė ir decentralizuota valdžios sistema, sutelkusi galią provincijų valdytojų rankose, sukėlė 10 metų trukusį pilietinį karą. Kvizilbašai kovėsi tarpusavy iki Tamaspo pilnametystės. Po to jis valdė 52 metus, ilgiausiai iš visų Safavidų.

Valdant Tamaspui uzbekai 5 kartus puolė Chorasaną, o turkų sultonas Suleimanas Didysis – keturis kartus. Turkams užėmus Iraką, Tamaspas nusprendė, kad sostinė nesaugi ir ją perkėlė į Kazviną. Karas su turkais baigėsi 1555 m. Amasjos sutartimi.

Tuo pat metu iškilusius Safavidus ir Mogolus vienijo bendras priešas – uzbekai. Valdant Tamaspui Mogolų šeichą Humajuną užklupo bėdos: jis kovėsi su afganais ir uzbekais, jo brolis Kamranas rezgė perversmą. Humajunas pabėgo į tremtį ir po 15 metų buvo sutiktas Safavidų kaip tikrasis Mogolų valdovas. Tamaspas atvertė jį į šiizmą ir davė armiją nuversti brolį mainais už Kandaharą, dėl kurio abi imperijos varžėsi. Po KAbulo užėmimo Humajunas grįžo į sostą, o artimi imperijų ryšiai išliko iki Safavidų žlugimo.

Po Tamaspo mirties dėl sosto varžėsi trys kandidatai: protiškai nestabilus Ismailas, nenuovokus Muhammad Khudābanda ir Haidaras, kurio motina buvo gruzinė. Po trumpos kovos laimėjo Ismailas (1576–1577 m.), o po to Muhammad Shāh Khudābanda (1578–1588 m.).

Šachas Abasas

Didžiojo Irano istorija
Senovės Persijos istorija
Rašidunai > Omejadai
Abasidai	Tachiridai
	Safaridai
Bujidai	Samanidai
Gaznevidų dinastija
Seldžiukai
Chorezmidai	Guridai
Mongolų imperija
Ilchanatas
Timūridų dinastija
Safavidų dinastija
Afšaridai >	Duraniai
Kadžarai >
Irano Islamo Respublika	Afganistanas, Turkestanas
Didžiojo Irano regionai:
Kurdistanas, Lorestanas, Chuzestanas, Irakas, Azerbaidžanas, Tabaristanas, Farsas, , , Chorasanas, Chorezmas, Sistanas, Beludžistanas, Makranas

Abasas I

Žymiausias Safavidų valdovas buvo Abasas I Didysis, kuris tapo šachu 1587 m. šešiolikos metų, privertęs atsistatydinti tėvą Muhammad Shāh Khudābanda. Jis pripažino armijos silpnumą, nes ją nugalėjo turkai, užėmę Armėniją ir Gruziją, ir uzbekai, perėmę Mešhedą ir Sistaną. Pirmiausiai jis perleidęs dalį teritorijos sudarė taiką su turkais 1590 m. Po to padedamas anglo Roberto Šerlėjaus ir brolio Antonijaus, Abasas pertvarkė Irano armiją pagal europiečių modelį (turkai tokią armiją jau turėjo). Jis pradėjo plačiai naudoti paraką. Armijos daliniai: karūnos tarnai (gulamai), muškietininkai (Tofangchiai), artileristai (Topchiai).

Abasas perkėlė sostinę į Isfahaną Irano centre. NAujas miestas buvo pastatytas šalia persų senojo.

1598 m. Abasas nugalėjo uzbekus, iš jų atėmė Heratą ir Mašhadą. Iki 1622 m. Abasas užėmė turkų valdomą Bagdadą, Rytų Iraką ir Kaukazą. Po to jis išvijo portugalus iš Bahraino 1602 m. ir su anglų pagalba iš Ormuso karalystės 1622 m. Jis užmezgė prekybinius santykius su ir Olandų Rytų Indijos kompanijomis. Sutramdęs kvizilbašus Abasas centralizavo valstybę.

Turkai ir iraniečiai dėl derlingų Irako lygumų kovėsi 150 metų. Qasr-e Shirin sutartimi 1639 m. buvo nustatyta siena tarp Irano ir Turkijos, kuri išliko iki šių laikų.

1609–10 m. kurdai sukilo prieš Safavidus. Po ilgos apgulties, kuriai vadovavo didysis viziris Hatem Beg, Dimdimas buvo užimtas. Abasas įsakė vykdyti skerdynes Beradoste ir Mukrijane ir apgyvendino regione afšarų gentį, daug kurdų buvo ištremta į Chorasaną. Dabar suskaičiuota 1,7 mln. žmonių, kurie yra ištremtųjų kurdų palikuonys Chorasane.

Dėl pasikėsinimo baimės, Abasas apakino ar nužudė daug šeimos narių, tarp jų buvo trys Abaso sūnūs. Kai Abasas mirė 1629 m. sausio 19 d. neliko nė vieno sūnaus, galinčio paveldėti sostą.

XVII a. nusilpus kvizilbašams galia perėjo į pirklių, kurie buvo armėnai, gruzinai ir indai, rankas.

Safavidų nuosmūkis

rengia banketą užsieniečiams. Detalė iš lūbų freskos Chehel Sotoun rūmų Isfahane.

Šalia įprastų priešų turkų ir uzbekų, XVII a. antroje pusėje Persija susidūrė su nauju priešu – Rusija. Ši išplėtė savo įtaką į Kaukazą ir Centrinę Aziją, o Mogolai užėmė Kandaharą. Be to olandai ir britai atkirto Irano prekybinius ryšius su Arabija, Rytų Afrika ir Pietų Azija. Tačiau prekyba su Pietų Azija sausuma išaugo. Daug indų pirklių persikėlė į Iraną, o iš ten XVII a. vidury į Rusiją. Taip pat tuo metu išsiplėtė prekybiniai ryšiai su Šiaurės ir Rytų Europa. XVII a. Irano pirkliai netgi pasiekdavo Estiją.

Sultonas Huseinas

Britai ir olandai vis tiek sugebėjo iš Irano nutekinti daug brangiųjų metalų. Išskyrus šachą Abasą II Safavidų valdovai buvo silpni. Irano vyriausybė silpo, kol žlugo iškilus karinei grėsmei Rytuose XVIII a. pradžioje. Abaso II mirtis 1666 m. laikoma Safavidų nuosmūkio pradžia. Nepaisant tuštėjančio iždo ir karinių grėsmių vėlyvieji šachai gyveno prabangiai. Sultonas Husainas (1694–1722 m.) ypač buvo žinomas dėl pomėgio vynui ir nesidomėjimo valdymu.

Iraną puldinėjo įvairūs priešai: 1698 m. Kermaną užpuolė balochai, 1717 m. Chorasaną – Hotakiai, o Mesopotamiją – arabai. Sultonas Hoseinas per prievartą bandė atversti Kandaharo afganus į šiizmą. Afganų vadas Mir Wais Hotak sukilo ir nužudė valdytoją Gurgin chaną. 1722 m. Mir Wais sūnus Mahomedas įsiveržė į Centrinį Iraną ir po Gulnabado mūšio užėmė sostinę. Atsisakęs sosto Huseinas pripažino Mohamedą nauju Persijos karaliumi.

Afganų gentys septynerius metus niokojo Iraną, kol joms pasipriešino Nader šachas, buvęs vergas, iškilęs kaip karys afšarų gentyje Chorasane. 1729 m. jis nugalėjo Hotakius Damghano mūšyje. Po to jis nuvertė Hotakius ir netgi užėmė jų valdas Kandaharą 1738 m. Tais metais Nader šachas užėmė Kabulą ir Delį. Valdant Tamaspui II Nader šachas kontroliavo šalį, o jam mirus buvo regentas, kai į sostą atsisėdo nepilnametis Abasas III, kol 1736 m. jis pats tapo šachu.

Po Nader šacho nužudymo 1747 m. Safavidai grįžo į sostą, kad legalizuotų Zandų dinastiją. Tačiau marionetinis režimas baigėsi 1760 m., kai Karim šachas nusprendė, kad yra pakankamai stiprus, kad pats taptų šachu.

Išnašos

1. Helen Chapin Metz. Iran, a Country study. 1989. University of Michigan, p. 313.
2. Emory C. Bogle. Islam: Origin and Belief. University of Texas Press. 1989, p. 145.
3. Stanford Jay Shaw. History of the Ottoman Empire. Cambridge University Press. 1977, p. 77.
4. Andrew J. Newman, Safavid Iran: Rebirth of a Persian Empire, IB Tauris (March 30, 2006).
5. RM Savory, Safavids, Encyclopedia of Islam, 2nd ed.
6. DM Lang. „Georgia and the Fall of the Safavi Dynasty“, Bulletin of the School of Oriental and African Studies, University of London, Vol. 14, No. 3, Studies Presented to Vladimir Minorsky by His Colleagues and Friends (1952), pp. 523–39.
7. DM Lang. „Georgia and the Fall of the Safavi Dynasty“, Bulletin of the School of Oriental and African Studies, University of London, Vol. 14, No. 3, Studies Presented to Vladimir Minorsky by His Colleagues and Friends (1952), pp. 523–39.
8. Islamic Groups
9. , „Abbas I the Great“, p. 75.
10. Subrahmanyam, Sanjay (1988). „Persians, pilgrims, and Portuguese: The travails of Masulipatnam shipping in the western Indian ocean, 1590-1665“. Modern Asian Studies. 22 (3): 503–530. doi:10.1017/S0026749X00009653.
11. Dale, Stephen Frederic (1994). Indian merchants and Eurasian trade, 1600-1750. Cambridge. pp. 80–100, 122–123.{{}}: CS1 priežiūra: location missing publisher ()
12. Kotilaine, Jarmo T. (2005). Russia's foreign trade and economic expansion in the seventeenth century: Windows on the world. Leiden. pp. 330–360, 450–485.{{}}: CS1 priežiūra: location missing publisher ()
13. Cultural exchange, imperialist violence, and pious missions: Local perspectives from Tanjavur and Lenape country, 1720–1760
14. Floor, Willem; Clawson, Patrick (2000). „Safavid Iran's search for silver and gold“. International Journal of Middle East Studies. 32 (3): 345–368. doi:10.1017/S0020743800021139.
15. Mottahedeh, Roy, The Mantle of the Prophet: Religion and Politics in Iran, One World, Oxford, 1985, 2000, p. 204.