Hindukušas

Hindukušas
Šalis	Afganistanas, Pakistanas
Aukščiausi kalnai	Tirič Miras (7699 m), Nošakas (7492 m)
Kalnagūbriai	Baba, , , Vakarų H., Vidurio H., Rytų H., kt.
Upių ištakos
Ežerai
Uolienos	kristaliniai skalūnai, marmuras, prekambro kvarcitas, paleozojaus klintis, smiltainis, molio skalūnas
Ilgis	1200 km

Hindukušas (pušt. هندوکش, urd. سلسلہ کوہ ہندوکش) – kalnų sistema centrinėje Azijoje. Kalnai susidarė susidūrus ir Eurazijos plokštėms, jų formacija tebevyksta. Iš vakarų į rytus kalnai nusidriekę 1200 km, plotis šiaurės-pietų kryptimi iki 240 km. Didžioji Hindukušo dalis yra Afganistane, rytinė dalis su aukščiausiomis viršūnėmis priklauso Pakistanui. Šiaurės rytuose kalnus riboja Amudarjos ir Pjandžo upės, už kurių prasideda Pamyras. Rytinė riba eina Čitralo upe.

Svarbiausi Hindukušo sistemos kalnagūbriai yra Baba, Pagmanas ir pats Hindukušas, orografiškai padalintas į rytų, vidurio ir vakarų dalis. Šias dalis atskiria Surchabo ir Kokčios upės. Vakarų Hindukušas pakankamai žemas, jo būdingas aukštis 3500-4000 m. Vidurio Hindukušas (aukštis iki 6059 m) plyti į rytus ir šiaurės rytus nuo Kabulo, jo pietiniai šlaitai ir Hinduradžo kalnagūbris sudaro Nuristano regioną. Rytų Hindukušas savo vakarinėje dalyje viršija 6 km aukštį, viršūnės padengtos gausiais ledynais. Toliau rytuose būdingi aukštikalnių plokščiakalniai, kurių aukštis apie 4 km. Žemiausia perėja Barogilis yra 3777 m aukštyje. Sniego riba driekiasi ~5000 m aukštyje. Aukščiausios viršūnės – Tirič Miras (7699 m) ir Nošakas (7492 m).

Kalnai sudaryti iš kristalinių skalūnų, marmuro, prekambro kvarcitų, paleozojaus klinčių, smiltainio, molio skalūnų, lavos horizontų. Yra akmens anglies, geležies, polimetalų rūdų, aukso, berilio, lazurito, barito, sieros, grafito, talko telkinių.

Šiauriniuose Hindukušo šlaituose būdingi efemerinių augalų, kiečių sąžalynai, kai kur auga pistacijos. Viduriniojoje juostoje būdingos skurdžios kalnų stepės su efemerinių krūmokšnių grupėmis. Aukštikalnėse vyrauja šaltosios dykumos ar sausos stepės. Drėgnesniuose pietrytiniuose šlaituose auga sausi lapus metančių medžių miškai su krūmų sąžalynais. Aukščiau, iki 2500 m – himalajinio tipo plačialapių miškai, iki 3300 m – spygliuočių (pušų, kedrų, kėnių) ar mišrieji miškai). Iki 3700 m aukščio plyti subalpinės pievos, o drėgnesnėse vietose – varpinių augalų plotai.

Hindukušo aukštikalnės nuo seno garsėjo savo neprieinamumu. Ibn Batuta rašė, kad kalnuose žūsta daug iš Indijos gabenamų vergų, todėl kalnų pavadinimas reiškia 'indų žudikas'. Dėl didelio aukščio, sausumo, didelių temperatūros svyravimų kalnus įveikti reikėjo didelių pastangų, jie buvo natūrali riba, skirianti Indijos ir Artimųjų Rytų regionus. Čia gyvena karingos, technologiškai menkai išsivysčiusios gentys, tai yra ir vienas skurdžiausių pasaulio regionų. Hindukuše susitelkę talibų kovotojai.

Šaltiniai

1. http://bse.sci-lib.com/article010474.html