Romos respublika (1849)

Šis straipsnis apie XIX a. trumpalaikę valstybę. Apie antikinę respubliką skaitykite straipsnyje Romos respublika.

Romos respublika (it. Repubblica Romana) – trumpalaikė valstybė, paskelbta 1849 m. vasario 9 d., kai dėl popiežiaus Pijaus IX išvykimo į Gaetą popiežiaus valdžią laikinai pakeitė respublikinė vyriausybė. Respublikai vadovavo Karlas Armelinis, Džiuzepė Mazinis ir Aurelijus Safis. Kartu jie sudarė triumviratą, atspindintį senovės Romos respublikos valdymo formą.

Romos respublika it. Repubblica Romana
Nepripažinta valstybė
← 1849 →   →
Vėliava Herbas
Devizas Dio e Popolo. (Dievas ir žmonės)
Himnas „Italų daina” Il Canto degli Italiani
Location of {{{paprastas_pav}}}
Sostinė	Roma
Kalbos	italų
Religija	katalikybė
Valdymo forma	direktorinė parlamentinė respublika
Triumviratas
1849	Džiuzepė Mazinis Karlas Armelinis Aurelijus Safis
Era	XIX a.
- Įkurta	1849 m. vasario 9 d.
- Prancūzų invazija	1849 m. balandžio 25 d.
Šiuo metu priklauso:	Italija Vatikanas

Viena iš svarbiausių naujovių, kurių tikėjosi respublika, buvo įtvirtinta jos konstitucijoje: Religijos laisvė, Popiežiui Pijui IX ir jo įpėdiniams buvo garantuota teisė valdyti Katalikų Bažnyčią. Šios religinės laisvės gerokai skyrėsi nuo ankstesnės valdžios, kuri savo piliečiams leido išpažinti tik katalikybę ir judaizmą, padėties. Romos respublikos konstitucija buvo pirmoji pasaulyje, kurios konstitucinėje teisėje buvo panaikinta mirties bausmė.

Istorija

Respublikos gimimas

1848 m. lapkričio 15 d. buvo nužudytas popiežiaus vyriausybės teisingumo ministras . Kitą dieną Romos liberalai užpildė gatves, kuriose įvairios grupės reikalavo demokratinės vyriausybės, socialinių reformų ir karo Austrijos imperijai paskelbimo, kad būtų išlaisvintos seniai užgrobtos teritorijos, kurios kultūriniu ir etniniu požiūriu buvo itališkos. Lapkričio 24-osios naktį popiežius Pijus IX, persirengęs paprastu kunigu, paliko Romą ir išvyko už valstybės ribų į Gaetą, tvirtovę . Prieš išvykdamas jis leido sudaryti vyriausybę, kuriai vadovavo arkivyskupas , kuriam prieš išvykdamas parašė laišką:

Jūsų žinomam apdairumui ir sąžiningumui patikime pranešti apie tai ministrui Galletti, įpareigojant jį kartu su kitais ministrais ginti ne tik rūmus, bet ypač šalia jūsų esančius asmenis, kurie nežinojo mūsų sprendimo. Kadangi ne tik Jūs ir Jūsų šeima brangūs Mūsų širdžiai, pakartojame, kad jie nežinojo Mūsų minčių, bet daug labiau rekomenduojame tiems ponams ramybę ir tvarką visame Mieste.

Vyriausybė paskelbė keletą liberalių reformų, kurias Pijus IX atmetė. Saugiai įsitvirtinęs Gaetoje, jis suorganizavo naują vyriausybę. Popiežiaus ir Romos mero sudaryta Aukščiausioji taryba sudarė delegaciją, kuri buvo pasiųsta nuraminti popiežių ir paprašyti kuo greičiau grįžti. Šią delegaciją sudarė pats meras, princas Tommaso Corsini, trys kunigai - Rezzi, Mertel ir Arrighi, maršalka Paolucci de Calboli, gydytojas Fusconi ir advokatas Rossi. Tačiau jie buvo sulaikyti prie valstybės sienos Teračinoje. Apie tai informuotas popiežius atsisakė su jais kalbėtis. Lapkričio 29 d. Romoje buvo suformuota Costituente Romana.

Džiuzepė Mazinis

Romoje pirmą kartą artimoje istorijoje nesant vietos valdžios, susirinko liaudies susirinkimai. aprašė eitynes su nauja, iš Venecijos atsiųsta trispalve vėliava, kurios metu vėliava atsidūrė prie Raito Marko Aurelijaus statulos Kapitolijaus aikštėje, ir piktą liaudies reakciją į popiežiaus įspėjimus dėl ekskomunikos už lapkričio mėn. politinius veiksmus, gautus iš Gaetos ir paskelbtus 3 d.Costituenti nutarė 1849 m. sausio 21 d. paskelbti tiesioginius ir visuotinius rinkimus (rinkėjai buvo visi valstybės piliečiai vyrai, vyresni nei 21 metų). Kadangi popiežius uždraudė katalikams balsuoti šiuose rinkimuose (rinkimų sušaukimą jis laikė „monstrišku nusikaltimu, kurį be užuolankų įvykdė anarchistinės demagogijos rėmėjai“, „nenormaliu ir šventvagišku mėginimu... nusipelniusiu bausmių, įrašytų ir dieviškuosiuose, ir žmogiškuosiuose įstatymuose“), sudarytas konstitucinis susirinkimas (neoficialiai vadinamas „Prakeiktųjų susirinkimu“) buvo respublikoniškų pažiūrų. Kiekvienoje popiežiaus valstybių dalyje prie balsadėžių atėjo daugiau kaip 50 proc. potencialių rinkėjų.

Aurelijus Safis.

Rinkėjų buvo prašoma ne pasisakyti dėl partijų, o balsuoti už asmenis. Daugiausia balsų gavo advokatas Francesco Sturbinetti, vadovavęs deputatų tarybai, po jo sekė Karlas Armelinis, gydytojas Pietro Sterbini, monsinjoras Carlo Emanuele Muzzarelli (kurio rankose Pijus paliko miestą) ir Kanino kunigaikštis Carlo Luciano Bonaparte. Aristokratijai atstovavo kunigaikštis, šeši markizai, penkiolika grafų ir trys kiti didikai. Naujajame susirinkime dominavo buržuazija, pasiturintys asmenys, specialistai ir tarnautojai. Jame buvo dvidešimt septyni savininkai, bankininkas, penkiasdešimt trys teisininkai ir advokatai, šeši absolventai, dvylika profesorių, du rašytojai, dvidešimt vienas gydytojas, vienas vaistininkas, šeši inžinieriai, penki tarnautojai, du pirkliai, devyniolika kariškių, vienas prioras ir vienas monsinjoras.

1849 m. vasario 2 d. Apolono teatre vykusiame politiniame mitinge jaunas buvęs Romos kunigas Abbé Arduini pasakė kalbą, kurioje pareiškė, kad popiežių valdžia yra „istorinis melas, politinė apgaulė ir religinė amoralybė“.

Konstitucinis susirinkimas susirinko vasario 8 d., o vasario 9 d. po vidurnakčio paskelbė Romos respubliką. Pasak Jaspero Ridley: „Kai buvo ištarta Charles Lucien Bonaparte, kuris buvo narys iš Viterbo, pavardė, jis atsakė į vardinį šaukinį sušukdamas „Tegyvuoja Respublika!“. (Viva la Repubblica!). Tai, kad Romos Respublika buvo platesnių lūkesčių nuojauta, išreiškė Džiuzepė Mazinis savo, kaip Romos piliečio, aklamacijoje.

Romos Respublikos paskelbimas 1849 m.

Kai miestą pasiekė žinia apie lemiamą Pjemonto pajėgų pralaimėjimą Novaros mūšyje (kovo 22 d.), asamblėja paskelbė triumviratą: Karlas Armelinis (romėnas), Džiuzepė Mazinis (romėnas) ir Aurelijus Safis (iš Teramo, Popiežiaus valstybės), ir vyriausybę, kuriai vadovavo Muzzarelli ir kurią taip pat sudarė Aurelijus Safis. Vienas pirmųjų Respublikos aktų buvo popiežiaus teisės toliau eiti Romos Bažnyčios vadovo pareigas paskelbimas. Triumviratas priėmė populiarius įstatymus, kuriais siekta panaikinti sunkius mokesčius ir suteikti darbo bedarbiams.

Džiuzepė Garibaldis.

Džiuzepė Garibaldis suformavo „Italijos legioną“, kuriame buvo daug rekrutų iš Pjemonto ir Austrijos teritorijos – , ir įkūrė stotį pasienyje, Riečio miestelyje, prie sienos su Abiejų Sicilijų karalyste. Ten legionas išaugo iki maždaug 1 000 žmonių ir įgijo discipliną bei organizaciją.

Popiežius paprašė katalikiškų šalių karinės pagalbos. Saličeti ir Montekis paliko triumviratą; kovo 29 d. jų vietas užėmė Safis ir Džiuzepė Mazinis, žurnalo „La Giovine Italia“ įkūrėjas iš Genujos, kuris nuo pat pradžių buvo pagrindinis Respublikos vadovas. Mazinis susirado draugų tarp vargšų, konfiskuodamas kai kurias dideles bažnyčios žemės valdas ir išdalydamas jas valstiečiams. Jis inicijavo kalėjimų ir beprotnamių reformą, spaudos laisvę ir pasaulietinį švietimą, tačiau vengė „teisės į darbą“, nes matė, kaip ši idėja žlugo Prancūzijoje.

Tačiau vyriausybės vykdoma politika (mažesni mokesčiai, didesnės išlaidos) lėmė, kad vyriausybė susidūrė su finansiniais sunkumais ir, norėdama sumokėti skolas, turėjo sukelti infliaciją. Besaikė infliacija galėjo pasmerkti respubliką ir žlugti pati savaime, tačiau ji taip pat susidūrė su karinėmis grėsmėmis.

Pjemontui grėsė Austrijos pajėgų puolimas, o Respublikos kariuomenė šiame regione kėlė grėsmę Austrijai (kuri neabejotinai galėjo užpulti pačią Romą). Austrijos pajėgų Milane vyriausiasis vadas grafas per „Penkias šlovingas dienas“ Milane pastebėjo: „Trys dienos kraujo mums duos trisdešimt metų taikos“.

Tačiau Romos Respublika žlugo dėl kito, netikėto priešo. Prancūzijoje naujai išrinktas prezidentas Napoleonas III buvo spaudžiamas dėl dalyvavimo 1831 m. sukilime prieš popiežių Popiežiaus valstybėje, tačiau šiuo metu jis patyrė didelį spaudimą iš Prancūzijos katalikų, kurie didžiąja dalimi balsavo už jį. Nors jis dvejojo, ar išduoti Italijos liberalus, galiausiai nusprendė pasiųsti prancūzų karius, kad šie sugrąžintų popiežių į valdžią.

Prancūzų apgultis

Napoleonas III.

Balandžio 25 d. apie 8-10 tūkst. prancūzų karių, vadovaujamų generolo , išsilaipino Čivitavekijoje, į šiaurės vakarus nuo Romos, o Ispanija pasiuntė 4000 vyrų, vadovaujamų , į Gaetą, kur popiežius pasiliko savo prieglobstyje. Kitą dieną prancūzai pasiuntė štabo karininką susitikti su Džiuzepe Maziniu su griežtu tvirtinimu, kad popiežius bus sugrąžintas į valdžią. Revoliucinis Romos susirinkimas, griausmingai šūkaudamas „Guerra!, Guerra!“, įgaliojo Mazinį priešintis prancūzams ginklu.

Prancūzai nesitikėjo didelio pasipriešinimo. Tačiau respublikonų ryžtą sustiprino ilgai atidėliotas charizmatiškojo Džiuzepės Garibaldžio triumfo įžengimas į Romą balandžio 27 d. ir balandžio 29 d. atvykę lombardų bersaljerai, kurie neseniai išstūmė austrus iš Milano gatvių taikydami naują kovos „namas prieš namą“ taktiką. Skubiai buvo pastatyta Janikulo sienos gynyba, o miesto pakraščiuose esančiose vilose – garnizonai. Balandžio 30 d. dėl pasenusių žemėlapių generolas Oudinot žygiavo prie vartų, kurie buvo užmūryti. Pirmasis patrankos šūvis buvo supainiotas su vidurdienio patrankos šūviu, ir nustebusius prancūzus atmušė nuožmiai antipopiežiškai nusiteikę Trasteverės romėnai, Garibaldžio legionieriai ir piliečiai kareiviai, kurie juos pasiuntė atgal prie jūros. Tačiau, nepaisant Garibaldžio raginimų, Mazinis nenorėjo pasinaudoti jų pranašumu, nes nesitikėjo prancūzų puolimo ir tikėjosi, kad Romos Respublika gali susidraugauti su Prancūzija. Su prancūzų belaisviais buvo elgiamasi kaip su ospiti della guerra (karo svečiais) ir jie buvo išsiųsti atgal su respublikoniškais traktatais, kuriuose buvo cituojamas naujausios Prancūzijos konstitucijos V straipsnis: „Prancūzija gerbia svetimas tautybes. Jos galia niekada nebus panaudota prieš kurios nors tautos laisvę“.

Popiežius Pijus IX.

Todėl Charles Oudinot galėjo persigrupuoti ir laukti pastiprinimo. Laikas pasirodė esąs jo pusėje, o Mazinio diplomatijos bandymas buvo pražūtingas Romos Respublikai. Napoleono III laiškas padrąsino Oudinot ir užtikrino, kad atvyks prancūzų pastiprinimas. Prancūzijos vyriausybė pasiuntė derėtis dėl oficialesnių paliaubų. Popiežių palaikančios Neapolio pajėgos įžengė į Romos Respublikos teritoriją, o Ferdinandas de Lesepsas pasiūlė, kad dabartinėje padėtyje esančios Charles Oudinot pajėgos galėtų apsaugoti miestą nuo Austrijos kariuomenės ir Neapolio pajėgų artėjimo: Romos triumviratas sutiko. Daug italų iš kitų Italijos kraštų išvyko į Romą kovoti už Respubliką: tarp jų buvo , kuris bandė sukurti bendrą valstybę, jungiančią Romos Respubliką ir Toskaną, bet mirė nuo žaizdos, patirtos ginant Romą.

Apgultis prasidėjo birželio 1 d. ir, nepaisant Garibaldžio vadovaujamos respublikonų armijos pasipriešinimo, birželio 29 d. prancūzai ją įveikė. Birželio 30 d. susirinkusi Romos asamblėja svarstė tris galimybes: pasiduoti, tęsti kovą Romos gatvėse ar pasitraukti iš Romos ir tęsti pasipriešinimą iš Apeninų kalnų. Garibaldis pasakė kalbą, kurioje pasisakė už trečiąjį variantą, o paskui pasakė: Dovunque saremo, colà sarà Roma. („Kur bebūtume, ten bus Roma!“).

Liepos 1 d. buvo sudarytos paliaubos, o liepos 2 d. Garibaldis su maždaug 4000 karių pasitraukė iš Romos ir prisiglaudė neutralioje San Marino respublikoje. Liepos 3 d. Prancūzijos kariuomenė įžengė į Romą ir atkūrė Šventojo Sosto laikinąją valdžią. Rugpjūtį Napoleonas III paskelbė savotišką manifestą, kuriame prašė Pijaus IX visuotinės amnestijos, sekuliarizuotos administracijos, Napoleono kodekso sukūrimo ir apskritai liberalios vyriausybės. Pijus pažadėjo reformas, kurias paskelbė motu proprio, t. y. savo noru, o ne atsakydamas prancūzams.

Pats popiežius į Romą grįžo tik 1850 m. balandį, nes prancūzai vis tiek buvo laikomi liberalais, o popiežius negrįš, kol nebus užtikrintas, kad prancūzai nesikiš į jo reikalus. Tuo tarpu Romą valdė kardinolų „raudonasis triumviratas“. 1870 m. prasidėjus Prancūzijos ir Prūsijos karui, prancūzų kariai palaikė popiežiaus administraciją Romoje, kol buvo išvesti, vėliau Italijos suvienijimo metais Roma buvo aneksuota Italijos karalystės.

Pasak Raffaele De Cesare:

Prancūzų vykdomi Romos bombardavimai 1849 m.

Romos klausimas buvo akmuo, pririštas prie Napoleono kojų, kuris tempė jį į bedugnę. Net 1870 m. rugpjūtį, likus mėnesiui iki Sedano mūšio, jis niekada nepamiršo, kad yra katalikiškos šalies valdovas, kad jis tapo imperatoriumi, kad jį remia konservatorių balsai ir dvasininkijos įtaka, ir kad jo didžiausia pareiga buvo nepalikti pontifiko. [...] Dvidešimt metų Napoleonas III buvo tikrasis Romos valdovas, kur jis turėjo daug draugų ir ryšių [...] Be jo popiežiaus valdžia niekada nebūtų buvusi atkurta, o ir atkurta nebūtų išsilaikiusi.

Išnašos

1. [The penalties of death and confiscation are proscribed] (PDF). Costituzione Della Repubblica Romana (italų). 1849. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2013-11-13. Nuoroda tikrinta 2016-01-18.
2. Stefan Hughes (2012). Catchers of the Light: The Forgotten Lives of the Men and Women Who First Photographed the Heavens. ArtDeCiel Publishing. p. 770. ISBN .
3. (June 1940). „Margaret Fuller's Roman Diary“. . 12 (2): 212.
4. "An astonishment in this age" was the progressive Margaret Fuller's reaction (Rostenberg 1940:213)
5. Mike Duncan (17 March 2018). „Revolutions“ (Podcast). Nuoroda tikrinta 2018-03-27.
6. Fracassi, Claudio (1849). La Meravigliosa Storia della Repubblica dei Briganti (italų). Rome.
7. (1976). Garibaldi. New York: Viking Press. p. 268.
8. Smith Robertson, Priscilla (1952). Revolutions of 1848, a social history. : . p. 331. ISBN .
9. (1907). Garibaldi's Defence of the Roman Republic. London, UK: Longmans. p. 227.
10. Kertzer, David I. (2018). The Pope Who Would Be King: The Exile of Pius IX and the Emergence of Modern Europe. Oxford: Oxford University Press. pp. 274–75. ISBN .
11. De Cesare, Raffaele (1909). The Last Days of Papal Rome, 1850-1870. London: Archibald Constable & Co. pp. 440–443. „the last days of papal rome.“

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.