Ramybės parkas

Ramybės parkas
Senųjų kapinių atminimo akmuo
Ramybės parkas
Koordinatės	54°53′33″š. pl. 23°55′37″r. ilg. / 54.8925°š. pl. 23.926944°r. ilg. / 54.8925; 23.926944
Vieta	Kauno miesto savivaldybė
Seniūnija	Centro seniūnija
Naudotas	1847–1959 m.

Ramybės parkas (arba Karmelitų kapinės, oficialus pavadinimas Kauno senosios kapinės ) yra Kauno naujamiestyje, Vytauto pr., į šiaurę nuo autobusų stoties. Čia 1847–1959 m. buvo pagrindinės miesto kapinės.

Cerkvės parke

Istorija

Kristaus Prisikėlimo cerkvė

Operos solistės (1902–1933) kapas

Prie suremontuotos Kauno mečetės įrengtas batutas

„Keturi komunarai“ Grūto parke

Rezistencijos ir tremties muziejus

Kauno karmelitų kapinės suplanuotos 1847 m. kartu su visu Naujamiesčiu. Aplink taisyklingą stačiakampį kapinių plotą palaipsniui susiklostė gatvės: į geležinkelio stotį vedantis Michailo prospektas (dab. Vytauto pr.), Cerkovnaja (Bažnyčios), Podgornaja (Trakų) gatvė ir Kapinių skersgatvis (Totorių g.). Kapinių teritorija buvo padalyta į tris dideles dalis: pietinė atiduota stačiatikiams, vidurinė (didžiausia) – katalikams, šiaurinė – evangelikams liuteronams; nuo pastarosios atrėžtas kampas musulmonams. Sklypai skirti laidojimui, bet nedrausta statyti maldos namų.

Stačiatikių sklypas

Ankstyviausias mūrinis statinys kapinėse – Kristaus Prisikėlimo cerkvė, 1862 m. iškilusi stačiatikių sklypo centre. Nuo prospekto jos link vedė tiesus takas. Antroji cerkvė (Apreiškimo Švč. Dievo Motinai katedra) pastatyta 1935 m. (archit. Edmundas Alfonsas Frykas). 1925 m. prie Vytauto pr. ir Bažnyčios g. sankryžos pastatyta Rusų gimnazija (archit. Aleksandras Gordevičius).

Stačiatikių kapinėse buvo laidojami civiliai gyventojai. Kariuomenė turėjo atskiras kapines Aukštuosiuose Šančiuose, tačiau Pirmojo pasaulinio karo metais žuvę rusų kariai laidoti ir centrinėse miesto kapinėse.

Musulmonų sklypas

Musulmonų (caro laikais vadintų mahometonais) sklypo plotas – 0,86 ha. Jame apie 1860 m. pastatyta medinė mečetė ir du mediniai namai prie dabartinės Totorių gatvės. 1930 m. minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, Kauno totorių draugijos iniciatyva jų vietoje pastatyta mečetė (archit. Vaclovas Michnevičius ir ).

Evangelikų sklypas

1898 m. evangelikų liuteronų bendruomenė prie Michailo pr. pastatė pradžios mokyklą (archit. Nikolajus Andrejevas). 1922 m. šveicarų architektas Eduardas Peyeris parengė „Tėvynės stiliaus“ (Heimatstill) gimnazijos projektą, tačiau projektas iki galo nebuvo įgyvendintas.

Katalikų sklypas

Katalikų kapinėse (jų plotas apie 4 ha) pastatų buvo mažiausiai. Atokiau nuo pagrindinės gatvės stovėjo pailga mūrinė koplyčia (neišlikusi). Kauno metropolijos kurija, kuriai priklausė katalikų kapinės, 1934 m. pastatė dviaukštį namelį kapinių administracijai (archit. Stasys Kudokas). Dabar čia įsikūręs Rezistencijos ir tremties muziejus.

1930 m. spalio 27 d. nežinomų karių palaidojimo vietoje atidengtas dailininko Stasio Stanišausko sukurtas paminklas „Žuvome už Tėvynę“.

1936 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pastatytas lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno mauzoliejus. Lakūnų balzamuoti palaikai iš VDU Medicinos fakulteto koplyčios į mauzoliejų buvo perkelti 1937 m. lapkričio 1 d., o sekančią dieną mauzoliejus atidarytas lankymui. Sarkofagai išbuvo kriptoje trejus metus, o 1940 m. palaikai buvo išgabenti pakartotiniam balzamavinui atgal į Medicinos fakultetą. 1959 m. mauzoliejus buvo sugriautas. 1996 m. jo liekanos atkastos, 2004 m. miesto savivaldybės sprendimu laikinai užkonservuotos. Mauzoliejaus vieta paženklinta atminimo lenta.

Kapinėse buvo palaidotos Pirmojo pasaulinio karo aukos, Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoriai, lakūnai, lėktuvų konstruktorius Jurgis Dobkevičius, pirmasis Lietuvos kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas, Ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, Kauno burmistras Juozas Vokietaitis (antkapinio paminklo autorius skulptorius Vincas Grybas), 1941 m. Birželio sukilimo aukos ir kt.

1956–1958 m. įvykiai

Pagrindinis straipsnis – Vėlinių įvykiai.

Sovietinė okupacinė valdžia bijojo bet kokių sąsajų su krašto praeities asmenybėmis, patriotais, vadino juos nacionalistais, socializmo arba liaudies priešais bei kitais niekinamais vardais ir įvairiais būdais stengėsi juos ištrinti iš tautos atminties.

1956 m. Vėlinių vakarą senosiose miesto kapinėse (prie tuometinio Lenino prospekto) kilo stichiška solidarumo su Vengrijos revoliucija akcija. Žmonės rinkosi pagerbti čia palaidotų artimųjų. Vėlai, jau sutemus, susirinkusieji tiesiog spontaniškai iš šalikų susegė Lietuvos trispalvę, o vienas jaunuolis, palypėjęs ant paminklo „Žuvome už Tėvynę“, iškėlė ją ir sušuko: „Laisvę Lietuvai!“. Čia pat susiformavo protesto demonstracija. Eitynėse dalyvavo apie 2000 žmonių. Valdžia, bijodama, kad Lietuvoje nepasikartotų Vengrijos įvykiai, davė įsakymą kareiviams blokuoti aplinkines gatves ir sklaidyti minią, o saugumo agentai, persirengę civiliais drabužiais, įsimaišė į protestuotojų gretas.

Eisena patraukė Vytauto prospektu iki Kauno čekistų būstinės, toliau pro Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią Laisvės alėja iki A. Mickevičiaus gatvės. Čia dvi eilės kariškių, ginkluotų automatais, sustabdė demonstrantus. Jie nebandė atvirai vaikyti demonstraciją, tačiau atsiliekančius nuo minios suėmė ir išvežė dengtais sunkvežimiais. Pagal sovietinės vidaus reikalų ministerijos duomenis, buvo suimti 105 Vėlinių dalyviai. Pagal KGB duomenis, buvo teisiami 124 Vėlinių dalyviai. Visiems pritaikyti straipsniai už chuliganizmą – nuo 15 parų iki trijų mėnesių arešto. Aktyviausi protesto akcijos dalyviai pašalinti iš aukštųjų mokyklų arba prarado darbus, jų pavardės įrašytos į KGB juoduosius sąrašus. 1957 m. Vėlinės miesto kapinėse taip pat pasižymėjo religinėmis giesmėmis, tautinėmis dainomis. Protesto akcija pasikartojo ir 1958 m. lapkritį.

Vietinė miesto valdžia sulaukė greta kapinių gyvenusių aukšto rango rusų kariškių nusiskundimų. Jie reikalavo ne tik užtikrinti jų saugumą, bet ir panaikinti miesto centre esančias kapines. 1956 m. buvo pradėtas naikinti paminklas „Žuvome dėl Tėvynės”: iškapoti užrašai, heraldiniai bareljefai, vėliau aptvertas aukšta tvora ir galiausiai visai sunaikintas. 1959 m. kovo 25 d. Vykdomojo komiteto pirmininko Juozo Piligrimo iniciatyva, „tenkinant gyventojų pageidavimus“, pasirašytas sprendimas Nr. 285 „Dėl Kauno miesto centrinių kapinių, esančių Lenino pr., perkėlimo“. Tuometinėje „Kauno tiesoje“ išspausdintas pranešimas: „Ryšium su miesto centrinių kapinių, esančių Lenino prospekte perkėlimu, prašome visus piliečius, kurių artimieji yra palaidoti šiose kapinėse, iki 1959 m. birželio 1 d. įregistruoti palaikų perkėlimą“.

Giminės ir artimieji dalį mirusiųjų palaikų perkėlė į Petrašiūnų, Seniavos ir kitas kapines, o kita dalis liko žemėje. Dėl politinių motyvų daug kas nedrįso nurodyti, kur guli jų artimųjų palaikai ir prašyti leidimo išsikasti, nes tokiu būdu būtų išaiškėję jų giminės. Likę kapai tais pačiais metais išlyginti buldozeriais, nugriauta katalikų koplyčia, žemėmis užpiltas ir sulygintas S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejus. Kapinių vietoje suprojektuotas poilsio parkas su vaikų žaidimo aikštelėmis, nutiesti nauji asfaltuoti takai, pastatyti suoleliai. Totorių mečetė paversta kavine-skaitykla. 1973 m. iš Istorijos muziejaus sodelio perkelti „Keturių komunarų“ palaikai, pastatytas bronzinis paminklas (skulpt. Bronius Vyšniauskas ir Napoleonas Petrulis, archit. Kazys Šešelgis).

Atgimimas

Birželio sukilimo aukoms atminti 1991 m. pastatytas skulptoriaus Roberto Antinio (jaunesniojo) paminklas „Kryžius-medis“ (archit. Eugenijus Miliūnas).

1992 m. balandžio 6 d. LR Vyriausybės potvarkiu įmonė „Palikimas“ įpareigota buvusiose Karmelitų kapinėse atstatyti karinio paveldo objektus ir karių kapus. 1994 m. spalio 28 d. atstatytas paminklas „Žuvome dėl Tėvynės“ (pastatytas 1930 m., dailininkas S. Stanišauskas, sovietmečiu nugriautas, atstatytas 1995 m. pavasarį, atstatymo autoriai – skulptorius Robertas Antinis, dailininkas Ričardas Bankauskas, inžinierius Kęstutis Linkus).

2006 m. spalio 31 d. atidengta paminklinė lenta, skirta 1956 m. Vengrijos revoliucijai ir Kaune kilusiai solidarumo akcijai paminėti. 2010 m. rugpjūčio 22 d. atidengtas paminklas Kovotojų už Lietuvos laisvę Motinai (skulptorius Vidmantas Gylikis, architektas Jonas Anuškevičius, Vytenis Izokaitis). Paminklas yra 5,5 m aukščio, pagamintas iš žalvario ir granito. 2011 m. birželio 23 d. iškilmingai atidaryta Partizanų alėja.

Kapinės įrašytos į LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Šaltiniai

1. Kaune yra ne Ramybės parkas, o Senosios kapinės, 2006-12-22
2. Smagus miesto akcentas – prie mečetės atsirado batutas. lrytas.lt
3. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje / Karmelitų kapinės Vytauto prospekte. – Kaunas: VDU leidykla, 2001. – 39-43 psl. –
4. http://kaunomuziejus.lt/index.php?page=tremties
5. 300 kultūros paminklų (sud. Zita Žemaitytė) – Vilnius: Mintis, 1980. – 85 psl.
6. „Senosios neveikiančios kapinės“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2014-11-11.

Nuorodos

• Virgininja Skučaitė. Neramumai Ramybės parke // Kauno diena, 2003-11-04