Rambynas

Rambyno kalnas
Rambyno šlaitas link Nemuno
Rambyno kalnas
Koordinatės	22°01′18″š. pl. 55°05′16″r. ilg. / 22.0216°š. pl. 55.0878°r. ilg. / 22.0216; 55.0878
Vieta	Pagėgių savivaldybė
Seniūnija	Lumpėnų seniūnija
Plotas	56 500 kv. m
Registro Nr.	IV621 / M186 / u. k. 11219

Rambyno kalnas (Rambynas) (45,4 m virš jūros lygio) – kalva 2 km į pietus nuo Lumpėnų, Pagėgių savivaldybėje, dešiniajame Nemuno krante. Rambyno regioninis parkas yra viena iš Lietuvos saugomų teritorijų, esanti Lietuvos pasienyje su Kaliningrado sritimi.

Nuo 1993 m. Rambyno kalnas, kaip nacionalinis kraštovaizdžio ir mitologinis paminklas, įrašytas į Kultūros vertybių registrą.

Legendomis ir padavimais garsėjantis Rambyno kalnas vasarą sulaukia tūkstančių turistų, susipažįstančių su Panemunės įžymybėmis. Lankytojus čia traukia nuo kalno apžvalgos aikštelių atsiverianti panorama į Nemuno žemupį ir plačias jo pakrantes bei kitapus tolumoje kylančius Tilžės miesto bokštus.

Nemunas nuo Rambyno

Rambyno kalnas žemėlapyje

Istorija

Prieš 14 tūkst. metų, pasitraukus paskutiniam ledynui iš vakarinės Lietuvos dalies, šiame krašte pradėjo kurtis pirmieji žmonės – klajokliai elnių medžiotojai. Patogi geografinė padėtis – t. y. Nemuno ir Jūros upių artumas – lėmė intensyvų senovės baltų genčių judėjimą ir jų kultūrų maišymąsi šioje vietovėje.

I–VI mūsų eros amžiais minėtame regione susiformavo etninė grupė, ryškiai išsiskyrusi savo kultūra iš gretimų genčių. Istoriniuose šaltiniuose ji minima skalvių vardu. Manoma, kad Rambyne buvo dvasinis skalvų centras. Archeologiniai radiniai liudija skalvius išsiskyrus iš kaimyninių genčių turtingumu. Tą akivaizdžiai nulėmė gyvenimas šalia Nemuno, tuomet buvusio pagrindiniu prekybos keliu. Iki XIII a. prasidėjusios Kryžiuočių ordino agresijos skalviai palaikė glaudžius santykius su Lietuva. Vėliau, dėl nelygių jėgų, ši baltų gentis buvo priversta pasiduoti Ordinui, susiliejo su greta gyvenusiomis prūsų ir lietuvių gentimis. Spėjama, kad ant Rambyno galėjusi stovėti Ramigės pilis, kurią 1276 m. sunaikino kryžiuočiai.

Minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, 1928 metais, Mažosios Lietuvos šviesuoliai Martynas Jankus ir Juozas Adomaitis ant Rambyno sumanė pastatyti aukurą. 1939 metais, Klaipėdos kraštą užgrobus vokiečiams, aukuras buvo nugriautas. Šiandien ant kalno stovi sovietmečiu pastatytas aukuras. Šalia dar yra M. Jankaus ir J. Adomaičio statytojo aukuro viršūnė, kuri ne taip senai buvo surasta Nemuno upės pakrantėje.

Senovėje Rambynas buvo daug aukštesnis, jame stovėjo skalvių pilis Ramigė. Šią pilį 1275 m. paėmė Sembos fogto Ditricho vedami kryžiuočiai. Pilis buvo sugriauta, dalis jos gynėjų paimti į nelaisvę, kiti – išžudyti. Šiandien Rambynu vadinama tik likusi kažkada didelio piliakalnio papėdė. Didelė jo dalis, Nemuno paplauta, nugriuvo 1835 m. ir vėliau. Kokio aukščio jis buvęs, tiksliai nežinoma, tačiau viename iš 1867 m. aprašymų nurodoma, kad Rambynas buvęs vos 150 pėdų aukščio. Tad galima manyti, jog po pirmosios kalno griūties 1835 m. jo aukštis siekė 47 metrus. Didelė Rambyno griūtis įvyko ir 1878 m. liepą, kalnas slinkęs ir 1926 m. vasarą. Šiandien jo aukštis nuo Nemuno upės horizonto yra 40 metrų.

1992 m. įkurtas Rambyno regioninis parkas, pats kalnas yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą kaip mitologinis objektas. Saugoma teritorija užima 4520 hektarų.

Didėjančio lankytojų srauto ir susibūrimų neatlaikė Rambyno šiaurės vakarų šlaitas. Čia vyko labai intensyvi mechaninė erozija, pažeidusi ne tik šlaito paviršių, bet ir gilesnius grunto sluoksnius, kurie griuvo kartu su ten augančiais medžiais. Be mechaninės erozijos, pažeistą šlaitą ardė ir gamtos faktoriai, nuolat gilindami ir plėsdami griovą.

2002 m. pradėti Rambyno kalno eroduojančios dalies sutvarkymo ir apsaugos techninių priemonių įrengimo projektavimo darbai. Tais pačiais metais buvo atlikti ir kalno bei jo aplinkos archeologiniai tyrimai. 2003 m. šie darbai baigti. Lankytojų patogumui ir šlaito apsaugai pagerinti įrengti ąžuoliniai laiptai su tarpinėmis ir apžvalgos aikštelėmis.

Šventės

Ant senovėje buvusio vienos seniausių baltų šventviečių – Rambyno alkakalnio nuo seno buvo švenčiamos įvairios šventės. Viena seniausių krašto lietuvių kultūrinių organizacijų Mažojoje Lietuvoje buvo „Birutės“ draugija, leidusi knygas lietuvių kalba, įsteigusi knygyną ir senienų muziejų, skaitydavusi paskaitas apie tautą, jos praeitį draugijos susiėjimuose, švietusi to meto lietuvius. Per 1895 metų Jonines ant Rambyno kalno buvo paminėtas šios draugijos veiklos dešimtmetis, žodį šventės dalyviams tarė Jurgis Zauerveinas, Mažosios Lietuvos himno „Lietuvninkai mes esam gimę“ autorius. Ir vėliau čia kasmet vykdavo lietuvninkų šventės ir susirinkimai, švenčiamos Joninės. Sovietmečiu buvo švenčiamos Šilutės ir Tilžės jaunimo draugystės šventės, žemdirbių pabaigtuvių iškilmės.

Senąsias Rambyno šventes romane „Lietuviški fortepijonai“ 1966 m. aprašė vokiečių rašytojas Johanesas Bobrovskis. M. Jankaus iniciatyva pradėta rašyti „Amžinoji Rambyno knyga“, kurioje palikdavo įrašus į Jonines atvykę garbingi svečiai, tarp jų ir 1929 m. Tautų Sąjungos delegacija, vadovaujama japono J. Sugimuros.

Legendos

Ne viena legenda byloja apie ant Rambyno kažkada buvusį aukų akmenį. Tačiau visos jos sako, kad „laimė tol nepaliksianti šio krašto, kol akmuo stovės, ir kalnas po juo“. O jeigu kokio svetimšalio ranka išdrįs prisiliesti prie šio akmens, prasmegsiąs kalnas Nemuno gelmėse.

Didelis aukų akmuo minimas ne viename istoriniame šaltinyje. Apie jį žinoma, kad jo paviršius buvo plokščias, o pats akmuo – 15 uolekčių apimties.

Legenda sako, kad vokietis Švarcas iš Bardinų kaimo, ieškodamas savo pastatytiems malūnams girnų, suskaldęs šventąjį aukuro akmenį. Nuo to laiko užkeikimas ėmęs pildytis – kalnas pradėjo smegti į Nemuną. Iš tiesų, 1811 m. akmuo susprogdintas, todėl iki mūsų dienų jis neišliko. Yra žinoma, kad viena jo nuolaužų iki Antrojo pasaulinio karo saugota Karaliaučiaus muziejuje.

1867 m. per Rytprūsius ir Kuršių neriją keliavo smalsus Berlyno žurnalistas Otas Glagau. Aplankęs Rambyno kalną, išgirdo dar daug pasakojimų apie kitados čia atlikinėtas pagoniškąsias apeigas. Jis užrašė: „Rambynas ir dabar yra šventas kalnas: seni ir jauni lipa į jį su gilia pagarba, o naktį su baime vengia. Laima irgi tebėra gyva lietuvininkų širdyse. Beje, ji nebepatiesia paklodės kūdikiui gimstant, nebešaukia balsu Rambyne, kai gresia netikėtas pavojus, bet žmonės ją tebelaiko likimo lėmėja ir laimės deive. Ištikus netikėtai nelaimei, lietuvininkai, kurie visi yra griežti fatalistai, dar šiandien sako: „Taip Laima lėmė“, arba ką svarbesnio užsimodami pradėti: „Su Laima laimėsiu!“.

Galerija

• Vaizdas nuo Rambyno kalno
• Nemunas nuo Rambyno kalno
• Nemunas nuo Rambyno kalno
• Rambyno akmuo Eduardo Gizevijaus iliustracijoje, apie 1835
• Prieigos ant Rambyno
• Aukuras ant Rambyno kalno
• Simbolinis altorius kalno viršuje (tarpukariu)

Šaltiniai

1. „Rambyno kalnas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
2. . Suarchyvuotas originalas 2015-04-23. Nuoroda tikrinta 2015-10-05.

Literatūra

• Senasis Rambynas ir jo vaidila: skiriama Martyno Jankaus atminimui (sud. Saulius Sodonis, Kristina Toleikienė). – Šilutė: Šilutės rajono ir Pagėgių savivaldybės nepriklausomas laikraštis „Šilokarčema“, 2005. – 36 p.: iliustr. –

Nuorodos

Vikiteka: Rambyno kalnas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Rambyno kalnas
• Rambyno regioninis parkas 2008-12-10 iš Wayback Machine projekto.
• KVAD informacinis pranešimas 2005-04-05 iš Wayback Machine projekto.
• http://www.piliakalniai.lt/piliakalnis.php?piliakalnis_id=346
• Rombinus. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IX (Poźajście — Ruksze). Warszawa, 1888, 734 psl. (lenk.)