Punia

Punia
Punios bažnyčia
Punia
54°30′40″š. pl. 24°06′14″r. ilg. / 54.511°š. pl. 24.104°r. ilg. / 54.511; 24.104 (Punia)
Apskritis	Alytaus apskritis
Savivaldybė	Alytaus rajono savivaldybė
Seniūnija	Punios seniūnija
Gyventojų (2021)	528
Vikiteka	Punia
Vietovardžio kirčiavimas (4 kirčiuotė) Vardininkas: Punià Kilmininkas: Puniõs Naudininkas: Pùniai Galininkas: Pùnią Įnagininkas: Punià Vietininkas: Puniojè
Istoriniai pavadinimai	rus. Пуне, lenk. Punie

Punia – kaimas Alytaus rajono savivaldybėje, 13 km į šiaurę nuo Alytaus, 3 km į vakarus nuo kelio  129  Antakalnis–Jieznas–Alytus–Merkinė , dešiniajame Nemuno krante (ties Punelės žiotimis), Nemuno kilpų regioniniame parke. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras. Stovi Punios Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia (pastatyta 1863 m.), (1831 m. sukilėliams atminti), yra Punios mokykla-daugiafunkcis centras, biblioteka (nuo 1949 m.), paštas (LT-64057), kultūros namai, ekologiško kuro gamybos ir medienos apdirbimo įmonės. Įrengta lietuvių tikybos šventykla su skulptūromis, stūkso Punios piliakalnis.

Įvairių įstaigų centras

Punios piliakalnis

Etimologija

Punios vardas yra sunkiai paaiškinamas. Jį būtų galima sieti su bendriniais žodžiais pūnė arba pūnia („klojimo užgardis pelams supilti, peludė; tvartas; diendaržis, laidaras; būda, palapinė; ola, urvas, landa“), bet neaišku, kaip ū pavirto į trumpą u. Galbūt pirmesnioji pavadinimo lytis ir buvusi su ilgąja raide, tačiau to nepatvirtina rašytiniai šaltiniai. Kita vertus, istorinio pagrindo tokiai kilmei galima rasti: kadaise abipus Nemuno būta didžiulių Punios girių (dabar belikęs tik Punios šilas), kurias kolonizuojant tam tikro būsto (būdos, laidaro, diendaržio ir pan.) pavadinimai kartais virsdavo gyvenviečių vardais (pvz., Ąžuolų Būda).

Kiek paprastesnis, bet gal ir tikresnis, Punios vardo paaiškinimas būtų nuo pro kaimą tekančio upelio – Punelės (dešinysis Nemuno intakas) vardo. Visiškai galimas dalykas, kad anksčiau upelis vadinosi Punia, nuo jo pavadinimą „pasiskolino“ gyvenvietė, o jai išaugus upelis gavo mažybinę priesagą (pvz., kaip Ukmergė, Vilnius ir kiti vietovardžiai).

Geografija

Nemuno ir Punelės santakoje stūkso vienas didžiausių šalyje Punios piliakalnis (arba Margio kalnas, Margirio kalnas; medinės XIII–XIV a. pilies ir XV–XVIII a. karališkojo dvaro pastatų vieta), apylinkėse plyti garsusis Punios šilas (kitame Nemuno krante yra Kunigaikščių alėja). Punios girininkija yra Panemuninkuose. Įkurtas Punios kraštovaizdžio draustinis, Medžioklės takas.

Istorija

„Kryžiuočiai puola Punios pilį“. Vincentas Dmachauskas, 1837 m.

Punia priskiriama prie 14 ankstyvųjų LDK miestų, beveik 400 metų turėjo Magdeburgo teises. Manoma, kad Punioje ant piliakalnio stovėjusi Pilėnų pilis, kurią 1336 m. užpuolė kryžiuočiai ir vietos gyventojai, vadovaujami kunigaikščio Margirio, ne pasidavė, bet susidegino. Tačiau tikroji Pilėnų vieta vis dar nenustatyta ir vyksta istorinės diskusijos dėl tikrosios vietos (dabar labiau tikėtina, kad tai – Bilionių piliakalnis).

Pirmąkart Punia minima 1382 m. Vygando Marburgiečio kronikoje, XIII–XIV a. čia ant piliakalnio stovėjo Punios pilis. 1387 m. Skirgailai padovanotame Trakų kunigaikštystės aprašyme Punia yra vadinama pilaite ir miesteliu. Medinė pilis buvo sudeginta, XV a. pradžioje atstatyta. Apie 1400 metus tai buvo Punios pilis, kurioje žiemą daug laiko praleisdavo Ldk Vytautas. 1425 m. pastatyta Punios bažnyčia. 1503 m. Karalius Aleksandras suteikė Magdeburgo teises, XVI a. viduryje Punios pilis vėl sudegė, o XVI a. pabaigoje pastatyti nauji dideli (atkasta dalis jų pamatų, spėjama, kad jie irgi buvę mediniai, tik atskiros dalys mūrinės), galbūt priklausę , tuo metu valdžiusiems Punią.

Punia suklestėjo XVII amžiuje, tačiau XVIII a. pradžioje dėl Šiaurės karo smarkiai nukentėjo, sudegė didelė dalis miesto ir . 1764 m. miestelio žemėlapyje užfiksuotas gatvių planas išliko iki mūsų dienų. XVIII a. pabaigoje pastatyta mūrinė rotušė. 1791 m. privilegija Puniai suteiktas herbas (dar anksčiau ji turėjo ir savo antspaudą).

Nuo XIX a. pradžioje Punion atsikėlė daug žydų, ji tapo nemažu miesteliu. 1848, 1857 ir 1903 m. gyvenvietę siaubė gaisrai. Per 1863–64 m. sukilimą 1863 m. gegužės 31 d. apie 40 žmonių sukilėlių būrys užpuolė valsčiaus valdybą. XIX a. Punia – Trakų rajono miestelis, Butrimonių valsčiaus Punios seniūnijos centras.

XX a. 1 pusėje miestelis sumenko, ūkinė veikla apmirė. 1945 m. kovo 15 d. Punią puolė Lietuvos partizanai.

Sovietmečiu buvo Punios kolūkio centrinė gyvenvietė, pastatyta nemažai gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų, kultūros ir prekybos centras (architektas J. Zinkevičius). 1989 m. buvo 5 gatvės ir 140 namų.

1998 m. patvirtintas dabartinis Punios herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIV–XV a.	Punios valsčiaus centras	?
1565 m.		Kauno apskritis
XVIII a.	Punios seniūnijos centras	?
XIX a. – 1915 m.	Butrimonių valsčius	Trakų apskritis
1919 m.	Punios valsčiaus centras	Alytaus apskritis
1923 m.	Butrimonių valsčius
1950–1962 m.	Punios apylinkė (iki 1963 m. jos centras)	Jiezno rajonas
1962–1995 m.		Alytaus rajonas
1995–	Punios seniūnija (nuo 2002 m. jos centras)	Alytaus rajono savivaldybė

Koplytstulpis prie kelio    Onuškis–Butrimonys–Punia 

Autobusų stotelė Punioje

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1785 m. ir 2021 m.
1785 m.	1833 m.	1859 m.	1866 m.	1888 m.	1898 m.*	1905 m.	1923 m.^sur.	1959 m.^sur.
312	594	729	1 056	1 304	1 000	1 182	1 005	938
1970 m.^sur.	1979 m.^sur.	1981 m.	1986 m.	1989 m.^sur.	2001 m.^sur.	2011 m.^sur.	2021 m.^sur.	-
871	758	785	802	756	809	600	528	-
* pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.
Demografinės raidos histograma

Legendos

Punia ilgą laiką siejama su Pilėnų pilies tragedija. Ją aprašė Vincas Krėvė kūrinyje „Sena pasaka apie narsųjį kunigaikštį Margirį, Punios valdovą“, Maironis eilėraštyje „Ant Punės kalno ties Nemunu“, Liudvikas Kondratovičius-Sirokomlė poemoje „Margiris“, Vytautas Klova sukūrė operą „Pilėnai“.

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. . // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. .
2. Пуне. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 25А (50) : Простатит — Работный дом. С.-Петербургъ, 1898., 784 psl. (rus.)
3. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 246 psl.
4. Punie. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IX (Poźajście — Ruksze). Warszawa, 1888, 300 psl. (lenk.)
5. Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Prieiga internete https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze/
6. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 166–168
7. Gitana Kazimieraitienė. Legendos pasakoja: Lietuvos geografiniai objektai. Kaunas: Šviesa, 2008, 24 p. .
8. „Alytaus rajono savivaldybės administracija - Punios seniūnija“. arsa.lt. iš originalo 2015-03-30. Nuoroda tikrinta 2016-04-24.
9. Punia. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
10. Гошкевич И. И. Виленская губернія: Полный списокъ населенныхъ мѣстъ со статистическими данными о каждомъ поселеніи, составленный по оффиціальнымъ свѣдѣниямъ. – Вильна, 1905.
11. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
12. Punia. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 942 psl.
13. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
14. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
15. Punia. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 263 psl.
16. Kazys Misius, Algimantas Miškinis ir kt. Punia. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 468
17. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
18. Alytaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2002.
19. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
20. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

• Punia. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 380 psl.

Nuorodos

• Punios tinklalapis 2005-08-26 iš Wayback Machine projekto.
• Istorija ir herbas 2006-05-03 iš Wayback Machine projekto.

Aplinkinės gyvenvietės
			BUTRIMONYS – 11 km
		ALYTUS – 13 km