Ponpėjiečiai

Ponpėja (angl. Pohnpei, Ponapės kalba: Pohnpei, „virš akmens altoriaus“), seniau vadinta Ponape – sala, didžiausia Mikronezijos Federacijos (MFV) Ponpėjos valstijos salų. Ji yra Seniavino salose, kurios yra dalis Karolinų salyno.

Detalus Ponapės žemėlapis

Ponpėjoje yra MFV sostinė Palikyras. Didžiausias salos miestas - Kolonija.

Geografija

Didžiausias salos miestas Kolonija

Ponpėjos sala yra didžiausia, aukščiausia, daugiausiai apgyvendinta ir labiausiai išvystyta MFV sala. Ji užima 334 km2, ir joje 2020 m. gyveno 36,832 gyventojų. Aukščiausias salos taškas (782 m) kartu yra ir aukščiausias Mikronezijos Federacijos kalnas.

Salą supa koralų žiedas. Žiedinėje lagūnoje įsiterpę nedidelės salelės, tokios kaip Sokesas, , , ir kitos. Prie Temveno salos prisiglaudęs senovinis Nan Madolio kompleksas.

Ponpėja yra viena iš drėgniausių pasaulio vietų su užfiksuotu metiniu kritulių kiekių kiekvienais metais viršijančiu 7600 mm tam tikrose kalnuotose vietovėse.

Sala yra turtinga savo biologine įvairove. Ponpėja yra kelių paukščių rūšių, įskaitant keturias endemines rūšis, gimtinė. Manoma, kad penktoji rūšis, Ponpėjos varnėnas, neseniai išnyko.

Istorija

Mikronezijos istorija
Malajų-polineziečių migracija
Ikikolonijinis laikotarpis:
Rai pinigai, Nan Madolis, ,
Saudelerai,
Ispanijos Rytų Indija
Vokietijos Naujoji Gvinėja
Japonijos imperija (PRVM)
JAV (TTPI)
Dabartiniai politiniai vienetai:
Mikronezijos Federacinės Valstijos, , , Maršalo Salos, Nauru, , Palau,
Didžiosios salos:
Marianų salos, Babeltuapas, Japas, Čiukas, Ponpėja, Kosraė

Nuo senovės Ponpėjos sala vystėsi ganėtinai izoliuotai. Ji - viena iš nedaugelio salų Mikronezijoje, kur iki kolonizacijos susiformavo centralizuoti politiniai dariniai.

Ankščiausias salos laikotarpis įvardijamas kaip Mwehin Kawa ("Statymo laikai") arba Mwehin Aramas ("Apgyvendinimo laikai"). Seniausi gyventojai buvo Lapita kultūros žmonės, kurie į salą atsikėlė iš Melanezijos, greičiausiai Vanuatu arba Saliamono Salų. Į Ponpėją jie migravo iš Kosraės ir atsinešė mikronezinę kalbą. Dėl salos izoliacijos ilgainiui išsivystė atskira Ponpėjos kalba. Taip susiformavo salos gyventojai ponpėjiečiai.

Nuo XII a. prasidėjęs laikotarpis vadinamas Saudeleurų laikotarpiu (Mwehin Sau Deleur). Apie jį pasakojamos legendos, kad iš tolimo krašto leistu laivu atplaukė broliai, kurie ieškojo kur pastatyti šventvietę žemdirbystės dievui. Išsilaipinę į Ponpėjos krantą, jie ėmė statyti Nan Madolio kompleksą. Jie pradėjo Saudelerų dinastiją, o šis dirbtinių salų archipelagas tapo valdovų rūmais, kulto ir laidojimo centru. Tuo metu sala buvo padalinta į tris administracinius vienetus

Saudelerų laikais Ponpėjos sala buvo padalinta į tris vienetus, iš kurių buvo renkami mokesčiai. Malenkopwale (dabar Madolenimas) užėmė rytinę salos dalį, arčiausiai Nan Madolio ir dalinosi į 7 dalis: Wenik Peidi, Wenik Peidak, Enimwahn, Lehdau, Senipehn, Lepinsed ir Deleur. Vakarinėje salos dalyje buvo Kohpwahleng (dabar Kičis) susidedantis iš 4 dalių: Onohnleng, Kepihleng, Lehnpwel, ir Anto atolo. Pwahpwahlik (dabar Sokesas, ir U) užėmė šiaurinę salos dalį, ir ją sudarė Palikiras, Sokesas, Tipwen Dongalap, Kahmar, Nan Mair ir Pakino atolas.

Ponapės genčių teritorijos

XVII a. pradžioje į Ponpėją įsiveržė iš Kosraės salos. Jis nuvertė Saudelerų dinastiją. Saloje nebeliko centralizuotos valdžios. Nusistovėjo jos padalinimas į penkias dalis (Madolenimas, Kičis, Sokesas, Nečas ir U), valdomas genčių vadų Nahnmwarki. Todėl laikotarpis vadinamas Mwehin Nahnmwarki ("Vadų laikai") Penkios dalys buvo skirstomos į gyvenvietes kousapw, o šios - į sodybas peliensapw.

Ispanų siena - senosios ispanų statytos tvirtovės liekanos

Pirmasis europietis pamatęs Ponpėjos salą buvo 1529 m., tačiau jis neišsilaipino, tik davė pavadinimą šiai salų grupei Los Pintados ("Išmargintieji", nes gyventojai gausiai tatuiravo kūną). Pirmieji salą detaliau tyrinėje buvo rusų keliautojai 1828 m., atplaukę laivu Seniavinas (rus. Сенявин), dėl ko Ponpėja ir gretimi atolai pavadinti Seniavino salomis. Jie negalėjo išsilaipinti saloje dėl agresyviai nusiteikusių gyventojų, tačiau paliko nemažai duomenų apie ją, pirmą kartą paminėjo Nan Madolio griuvėsius.

1886 m. Ispanija pareiškė teises į salą ir Meseniengo kaimelio vietoje pradėjo statyti naują miestą Santiago de la Ascensión (dab. Kolonija). Išdygo bažnyčia, mokykla ir tvirtovė, o kapucinų vienuoliai atsiųsti iš Manilos plėsti krikščionybės.

1899 m. salą kartu su dauguma Mikronezijos salų iš Ispanijos nusipirko Vokietijos imperija, kuri salą prijungė prie Nausios Gvinėjos kolonijos. Vokiečiai Ponpėjoje pradėjo įvairias reformas. Buvo apribota genčių vadų valdžia, sukurta privati nuosavybė. Gyventojai buvo verčiami mokėti mokesčius valstybei ir atlikti 15 dienų per metus prievolę: gerinti salos infrastruktūrą. Tai sukėlė nepasitenkinimą, kuris 1910 m. virto . Jis žiauriai numalšintas sušaudant 15 sukilėlių, ir kelis šimtus jų ištremiant į Babeltuapą.

1919 m. sala priskirta Pietų Ramiojo vandenyno mandatui, kurį administravo Japonija. Kolonijos miestas Ponpėjoje tapo vienos iš 6 valstijų administraciniu centru, dėl ko galėjo augti. 1947 m. sala atiteko Ramiojo vandenyno salų globojamajai teritorijai, kurį administravo JAV. 1979 m. Mikrinezijos Federacinėms Valstijoms paskelbus nepriklausomybę nuo JAV, Ponpėja tapo svarbiausia valstybės sala, o Kolonija - jos sostine. 1989 m. sostinė perkelta į naujai pastatytą miestelį Palikirą.

Demografija

Vokiečių laikais saloje atlikti pirmieji gyventojų surašymai. 1911/12 m. saloje gyveno 3190 ponpėjiečių, 585 mikroneziečių iš kitų salų, ir 279 melaneziečių. 1947 m. saloje buvo 5628 gyventojų, iš kurių 4451 ponpėjiečiai.

Šiuo metu Ponpėjos saloje gyvena ~34 000 žmonių. Daugumą gyventojų sudaro etniniai ponpėjiečiai. Bet per daugiau nei šimtmetį trukusią Ponpėjos okupaciją čia susidarė tikras MFV tautų kratinys iš austroazijiečių, japonų, vokiečių, ispanų, čamorų, filipiniečių, amerikiečių, australų ir europiečių tautų. Ponpėja turinti didžiausią etninę įvairovę Mikronezijos sala. Taip didžia dalimi yra dėl to, kad čia koncentrojasi centrinės valdžios pastatai, kurie įdarbina šimtus žmonių iš kitų MFV valstijų, turinčių skirtingą etninę ir kultūrinę kilmę.

Šaltiniai

1. tariant n, ji nesusilieja su p ir nevirsta m
2. Nature Conservancy Magazine February / March 2015 page 36
3. Hanlon, David L (1988). Upon a Stone Altar: A History of the Island of Pohnpei to 1890. Pacific Islands Monograph. Vol. 5. University of Hawaii Press. pp. 13–25. .
4. Riesenberg, Saul H (1968). The Native Polity of Ponape. Contributions to Anthropology. Vol. 10. Smithsonian Institution Press. pp. 38, 51. .
5. Hanlon, David L (1988). Upon a Stone Altar: A History of the Island of Pohnpei to 1890. Pacific Islands Monograph. Vol. 5. University of Hawaii Press. pp. 13–25. .
6. Petersen, Glenn (1990). "Isokelekel". Lost in the Weeds: Theme and Variation in Pohnpei Political Mythology (PDF). Occasional Papers. Center for Pacific Islands Studies, School of Hawaiian, Asian & Pacific Studies, University of Hawaiʻi at Mānoa. pp. 34 et seq. hdl:10125/15545.
7. Brand, Donald D., The Pacific Basin: A History of its Geographical Explorations, The American Geographical Society, New York, 1967, p.137
8. Riesenberg, Saul H (1968). The Native Polity of Ponape. Contributions to Anthropology. Vol. 10. Smithsonian Institution Press. pp. 38, 51. .
9. Riesenberg, Saul H (1968). The Native Polity of Ponape. Contributions to Anthropology. Vol. 10. Smithsonian Institution Press. pp. 38, 51. .

Nuorodos

• Svetainė apie Ponapę Archyvuota kopija 2014-12-18 iš Wayback Machine projekto.
• Kelionė po Ponapę Archyvuota kopija 2009-03-28 iš Wayback Machine projekto.
• MFV lankytojų svetainė (Skyrius apie Ponapę) Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto.
• Mikronezijos gamtosaugos fondas

6°51′ š. pl. 158°13′ r. ilg. / 6.850°š. pl. 158.217°r. ilg. / 6.850; 158.217