Saudelerų dinastija

Saudelerų dinastija (Ponapės kalba: Mwehin Sau Deleur) – centralizuota valstybė, egzistavusi XII–XVII a. Mikronezijoje, Ponpėjos saloje ir gretimuose atoluose. Jos politinis ir kultūrinis centras buvo dirbtinis jūroje sukurtas miestas Nan Madolis.

Mwehin Sau Deleur Saudelerų dinastija
nebėra
XII a. – XVII a. →   →   →
Location of Valstybės teritorija
Sostinė	Nan Madolis
Valdymo forma	Monarchija
Sau Deleur
XII a. (pirmasis)	Olosopa
XVII a. (paskutinis)	Saude Muolis
Era	Naujieji laikai
- Legendinis įkūrimas	XII a. m.
- Dinastijos pabaiga	XVII a. m.

Ponpėjos kalba Mwehin Sau Deleur reiškia „Deleuro valdovų laikai“. Deleuru tuo metu buvo vadinama Ponpėjos sala, arba tik pietrytinis jos pakraštys, aplink Madolenimo įlanką.

Raida

Įkūrimas

Į Ponpėjos salą ir gretimus Anto ir Pakino atolus mikroneziečiai atsikėlė greičiausiai I tūkst. pr. m. e. viduryje iš Kosraės salos. Legenda teigia, kad salą apgyvendino 17 iš toli atplaukusių jūreivių, kurie išsilaipino ir pripildė visą salą. Tai Mwehin Kawa („Apgyvendinimo laikotarpis“).

Pasak legendos, iš tolimos Vakarų Katau salos (dar žinomos kaip Kanamwayso) jūrine kanoja atplaukė dvyniai broliai (Olisihpa) ir (Olosohpa). Jie ryškiai skyrėsi nuo vietinių ponpėjiečių savo ūgiu. Jie ieškojo vietos pastatyti šventyklą žemdirbystės dievui Nahnisohn Sahpw. Po kelių nesėkmingų bandymų jie pastatė akmeninį altorių pei Ponpėjos salos pietrytinėje pakrantėje, kur vėliau išdygo Nan Madolio miestas.

Legendos pasakoja, kad broliai turėjo ypatingų galių ir minties galia galėjo kilnoti milžiniškus akmenis, o jiems taip pat padėjo drakonai. Olisipai mirus, jis palaidotas, o jo brolis Olosopa vedė vietinę moterį ir tapo pirmuoju visos salos valdovu Sau Deleur. Jo palikuonys pradėjo Saudelerų dinastiją. Jos nariai priklauso Dipwilap („Didžiajam“) klanui.

Valdovai

Nan Madolis – Saudelerų dinastijos sostinė

Nan Madolio vieta, kur rinkdavosi valdovas su svarbiausia diduomene

Saudelerų dinastijos valdovų sąrašai dažnai varijuoja. Skirtingi šaltiniai pateikia nuo 12 iki 16 jų kartų, išlikę daug skirtingų legendų apie vieną ar kitą valdovą.

Jau pirmųjų valdovų laikais nusistovėjo griežta mokesčių sistema, kuomet iš kiekvienos valdos buvo privaloma į sostinę atplukdyti duoklę, kuri buvo skirta išmaitinti augančią Nan Madolio populiaciją. Karalystės diduomenė, Nan Madolio gyventojai, kurių skaičius galėjo siekti tūkstantį žmonių, neturėjo nei geriamo vandens, nei dirbamos žemės, todėl buvo visiškai priklausomi nuo duoklės. Gyventojai kasdien turėdavo pristatyti duoklę, kurią palikdavo tam skirtoje saloje. Ji buvo mokama žuvimi, vaisiais ir daržovėmis. Duonmedžių sezono (rak) metu duoklė buvo mokama daugiausiai duonmedžio vaisiais, kai tuo tarpu kitu metu (isol) – taro bulvėmis ir jamsu. Be to, buvo privalomi darbai (uhpa) statant ir taisant miestą.

Mwohn Mwehi suskirstė Ponpėjos salą administraciniais vienetais ir nustatė duoklės dydžius. Inenen Mwehi sukūrė sudėtingą Nan Madolio dvaro sistemą, nustatė dvariškių pareigybes. Jo laikais formavosi Ponpėjos salos diduomenė. Tačiau apie vėlesnius valdovus pasakojamos vis žiauresnės legendos. Sakon Mwehi įvedė mirties bausmes visiems, kurie norėjo pasisavinti duoklei skirtą maistą. Saraiden Sapw pareikalavo Nan Madoliui atiduoti visą pirmąjį žmonių derlių (nohpwei). Raipwenlake pagarsėjo tuo, kad pareikalavo duoklės žmonėmis, kurie buvo suvartojami maistui. Ketiparelongo sutuoktinė maitinosi žmonių kepenimis.

Taigi, saudelerų valdžia vis labiau išsigimė, ir salos gyventojų tarpe nepasitenkinimas augo. Legendose užfiksuotos bent keletas saudelerų nužudymų arba pasikėsinimų. Vengimas mokėti duoklę buvo dar vienas būdas pasipriešinti.

Nuvertimas

Pagrindinis straipsnis – .

Saudelerų dinastijos nuvertimo legenda pasakoja apie griaustinio dievą , kuris atvyko į Nan Madolį įsimylėjo tuometinio saudelero Saude Muolio žmoną. Užpykęs saudeleras įsakė griaustinio dievą uždaryti į kalėjimą. Kiti variantai pasakoja apie saudelero norą menkinti Nan Sapvės kultą ir iškelti kitus dievus.

Griaustinio dievas ištrūko iš Ponpėjos ir tridaknos kriaukle nuplaukė į rytus (Katau). Nors kai kurie tyrėjai šią vietovę sieja su Kosrae, manoma, kad tai nėra konkreti vieta. Čia jis apvaisino šimtametę senutę iš savo klano, kuri pagimdė sūnų . Užaugęs šis surinko 333 vyrų ir patraukė į Ponpėją. Pradžioje apsistojęs Anto atole, jis mokėsi vietos kalbos ir papročių, suprato, kad žmonės kenčia nuo saudelerų valdžios. Anto vadas įteikė jam duonmedžio sėklų, taip simboliškai paprašydamas pradėti karą prieš valdovus.

Paskui Isokelekelis kaip svečias atvyko į Nan Madolį. Nors egzistuoja daugybė versijų, paskojančių, kodėl ir kaip kilo karas, sutariama, kad vieną naktį vietos dvariškiai ir valdovas buvo nužudyti, ir saudelerų valdžia nuversta. Isokelekelis liko valdyti iš Nan Madolio, tačiau parėmė kitą titulą – tapo (nanmwarki). Tuo pačiu metu jis patvirtino nanmvarkius Kičyje ir Sokese, taip baigdamas centralizuotą Ponpėjos valdymą. Legendos Saudelerų dinastijos žlugimą paprastai datuoja XVI a., tačiau acheologiniai tyrimai pagrindžia XVII a. vidurio hipotezę.

Naujasis, su Saudelerų dinastijos nuvertimu prasidėjęs laikotarpis vadinamas Nanmuarkių laikotarpiu ((Ponapės kalba: Mwehin Nanmwarki). Jam būdingas valdžios pasidalinimas tarp atskirų karalysčių wehi.

Administravimas

Dabartinės Ponpėjos karalystės

Saudelerų laikais visa jų valdoma Ponpėjos sala ir gretimos salelės bei atolai buvo suskirstyti į administracinius vienetus, kad palengvinti duoklės rinkimą ir kontrolę. Stambiausi administraciniai vienetai buvo wehi, kurie buvo trys:

• Malenkopvalė (Malenkopwale, vėliau Madolenihmw) apėmė rytinę salos salį kartu su sostine Nan Madoliu. Ją sudarė septynios dalys: Wenik Peidi, Wenik Peidak ir Enimwahn salos, Lehdau, Senipehn, Lepinsed ir Deleur pagrindinėje saloje.
• Kopualengas (Kohpwahleng, vėliau Kitti) apėmė keturias dalis pietvakariuose: Onohnleng, Kepihleng, Lehnpwel pagrindinėje saloje ir Anto atolą.
• Puapualikas (Pwahpwahlik, vėliau Sokehs) apėmė šešias dalis šiaurės vakaruose: Palikirą, Sokehs, Tipwen Dongalap, Kahmar, Nan Mair ir Pakiną.

Vehi simbolizavo ir keturių kampų statiniai Nan Madolyje, Ketvirtasis kampas buvo skiriamas Kosraės (Katau) salai. Buvo tikima, kad sugriuvus vienam iš kampų žlugs ir atitinkamas wehi.

Jau po Saudelerų dinastijos žlugimo wehi tapo nepriklausomomis karalystėmis. Vėliau nuo Madolenimo atsiskyrė U, o nuo Sokeso – Nečas. Taip susiformavo dabartinė penkių wehi sistema, kurioje vis dar išlieka tradicinė monarchija.

Religija

Mikronezijos istorija
Malajų-polineziečių migracija
Ikikolonijinis laikotarpis:
Rai pinigai, Nan Madolis, ,
Saudelerai,
Ispanijos Rytų Indija
Vokietijos Naujoji Gvinėja
Japonijos imperija (PRVM)
JAV (TTPI)
Dabartiniai politiniai vienetai:
Mikronezijos Federacinės Valstijos, , , Maršalo Salos, Nauru, , Palau,
Didžiosios salos:
Marianų salos, Babeltuapas, Japas, Čiukas, Ponpėja, Kosraė

Nors dinastijos įkūrėjai broliai atsinešė su savimi žemdirbystės dievo Nahnisohn Sapw kultą, jį greitai ištūmė griaustinio dievo Nahn Sapwe kultas. Be to, buvo garbinami unguriai, kurie tarnavo kaip tarpininkai tarp žmonių ir dievų pasaulio.

Karalystėje didelę galią turėjo vyriausiasis žynys Soukiseleng. Tarp ritualų svarbiausias buvo kasmetinis kampa ritualas, kurio metu susirinkusi karalystės diduomenė aukodavo dievams. Buvo gausiai vartojamas gėrimas , apipintas sudėtingomis cereomijomis. Kasdien dievams buvo aukojama vėžlių ir šunų mėsa.

Valdovai

Vienas iš pateikiamų valdovų sąrašų:

• Olosohpa
• Mwohn Mwehi
• Inenen Mwehi
• Sakon Mwehi
• Saraiden Sapw
• Raipwenlake
• Raipwenlang
• Ketiparelong
• Saude Mwohl

Išnašos

1. Morgan, William N (1988). Prehistoric Architecture in Micronesia. University of Texas Press. pp. 60, 63, 76, 85. .
2. Petersen, Glenn (1990). „Isokelekel“. Lost in the Weeds: Theme and Variation in Pohnpei Political Mythology (PDF). Occasional Papers. Center for Pacific Islands Studies, School of Hawaiian, Asian & Pacific Studies, University of Hawaiʻi at Mānoa. pp. 34 et seq. hdl:10125/15545.
3. Stinglas, Miloslavas. 1983. Nepažįstamoji Mikronezija. Vilnius: Mintis.
4. Riesenberg, Saul H (1968). The Native Polity of Ponape. Contributions to Anthropology. Vol. 10. Smithsonian Institution Press. pp. 38, 51. Tikrinta 2012-01-01.
5. Flood, Bo; Strong, Beret E.; Flood, William (2002). Micronesian Legends. Bess Press. pp. 145–7, 160. . Retrieved 2012-01-01.
6. Stinglas, Miloslavas. 1983. Nepažįstamoji Mikronezija. Vilnius: Mintis.
7. Ballinger, Bill Sanborn (1978). Lost City of Stone: The Story of Nan Madol, the „Atlantis“ of the Pacific. Simon and Schuster. pp. 45–8. .
8. Hanlon, David L (1988). Upon a Stone Altar: A History of the Island of Pohnpei to 1890. Pacific Islands Monograph. Vol. 5. University of Hawaii Press. pp. 13–25. .
9. Petersen, Glenn (1990). „Isokelekel“. Lost in the Weeds: Theme and Variation in Pohnpei Political Mythology (PDF). Occasional Papers. Center for Pacific Islands Studies, School of Hawaiian, Asian & Pacific Studies, University of Hawaiʻi at Mānoa. pp. 34 et seq. hdl:10125/15545.
10. Petersen, Glenn (2009). Traditional Micronesian Societies: Adaptation, Integration, and Political Organization. University of Hawaii Press. pp. 141, 145, 152, 208. . Retrieved 2011-12-31.
11. Morgan, William N (1988). Prehistoric Architecture in Micronesia. University of Texas Press. pp. 60, 63, 76, 85. .
12. Hanlon, David L (1988). Upon a Stone Altar: A History of the Island of Pohnpei to 1890. Pacific Islands Monograph. Vol. 5. University of Hawaii Press. pp. 13–25. .
13. Hanlon, David L (1988). Upon a Stone Altar: A History of the Island of Pohnpei to 1890. Pacific Islands Monograph. Vol. 5. University of Hawaii Press. pp. 13–25. .
14. Stinglas, Miloslavas. 1983. Nepažįstamoji Mikronezija. Vilnius: Mintis.