Podebradų Švč Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ček Kostel Nanebevzetí Panny Marie dar vadinama Kalnakasių bažnyči

Podebradų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (ček. Kostel Nanebevzetí Panny Marie), dar vadinama Kalnakasių bažnyčia (Havířský kostel, Havířský kostelík, Kostelíček) – katalikų bažnyčia Čekijoje, pastatyta 1665–1666 m. kairiojo Elbės kranto Podebradų dalyje, vadinamoje Užtiltė (Zámostí).

Podebradų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia

Vyskupija
Gyvenvietė	Podebradai
Adresas	Zálabí
Statybinė medžiaga	plyta, akmuo
Pastatyta (įrengta)	1666 m.
Stilius	Neogotika

Kutna Horos kalnakasių istorija

Bažnyčia yra atokiau nuo senamiesčio, kitame Labės krante, toje vietoje, kur buvo 1496 m. nukirsdinti 10 Kutna Horos kalnakasių sukilimo vadų. Kadangi pagal tuometinius įstatymus nebuvo galima nukirsdinti daugiau sukilėlių, likusieji trys buvo nuvežti nukirsdinimui į pilį. Bet iš jų vienas išsigelbėjo pabėgdamas ir informavo tuometinį valdovą . Tada pabėgelis buvo išskirtinio teismo reabilituotas, o tikrieji nesankcijuotos egzekucijos kaltininkai nubausti.

Memorialinis „Kalnakasių“ ąžuolas Užtiltėje

Kutna Horos kalnakasiai XV a. pab. dažnai buvo engiami. jiems nesąžiningai sumažindavo atlyginimus, versdavo vis ilgiau ir sunkiau dirbti, o kalnakasiai nesulaukdavo teisingumo nei vietoje, nei Prahoje. 1494 m. jie sukilo prieš perkmistrus, bet buvo pasiektas susitaikymas. Tačiau kalnakasių padėtis negerėjo, ir 1496 m. jie vėl sukilo, kai buvo išvykęs iš karalystės. Tais metais liepos 13 d. 6000 ginkluotų kalnakasių šturmavo Špimberko kalvą prie Kanko. Galiausiai, jiems prižadėjus teisingą teismą, jie pasidavė. 13 vadų buvo suimti ir kankinti Podebraduose, o vietos etmonas, kuris galimai buvo Kutna Horos iždininkų buvo papirktas, vietoj žadėto užtarimo nusiuntė karaliui laišką, kur sukilėliams suvertė visą kaltę. Remiantis šiuo laišku, karalius liepė sukilėlių vadus nubausti. Rugpjūčio 5 d. kalnakasiams buvo pranešta, kad yra nuteisti myriop. Anot dokumentų, miesto budelis atsisakė nukirsdinti nekaltuosius, todėl pasidarbuoti turėjo pilies budelis. Pasak legendos, jam kirsdinant nuteistuosius, kraujas taškėsi ant seno ąžuolo šakų. 10 kūnų buvo palaidoti į paruoštą duobę (vėliau ten pastatytas nedidelis akmens paminklas – prie pietrytinio dabartinės bažnyčios krašto). Kai Vladislovui Jogailaičiui buvo apie tai pranešta, jis rugsėjo 4 d. iš Vengrijos nusiuntė įsakymą pradėti nepaprastajį teismą kaltininkams nubausti ir nukirsdintuosius išteisinti. Pagal padavimus, ąžuolas užsikretė („nuo kraujo“) kažkokia liga, kad nuo to laiko jo gilės buvo skersai dryžuotos taip, kad atrodė kaip nukirsdinti kalnakasiai su jų šalmais. Žmonės tikėjo jų magiškosiomis savybėmis ir saugojo juos kaip talismanus (kelios gilės turėtų būti išsaugotos Palabio muziejuje Podebraduose). Į šį įsimintiną ąžuolą 1777 m. trenkė žaibas ir tas stipriai apdegė. Dėl to ąžuolas galutiniai pražuvo 1784 m.

Bažnyčios istorija

Pastatyta 1516 m. kaip medinė, Prahos miestiečio Andriejaus Prachoveco (Ondřej Prachovec) rūpesčiu. Ją 1634 m. švedai sugriovė. Jos vietoje 1665–1666 m. buvo pastatyta vienanavė ankstyvo baroko stiliaus mūrinė bažnyčia su barokiniu inventoriumi. Imperatorius Juozapas II 1784 m. liepė bažnyčią naikinti, o inventorių išparduoti iš varžytinių. Tačiau jau po kelių metų buvo bažnyčia atnaujinta, tiesa, tik kaip kapinių koplyčia. Antroje XIX amžiaus pusėje buvo bažnyčia (įskaitant interjerą) pertvarkyta pseudogotikiniu stiliumi. Įėjimas per pseudogotikinį portalą su Mergelės Marijos ėmimo į dangų reljefu (autorius: , 1898 m.) virš durų. Langai – pseudogotikiniai su fugūriniais piešiniais ir vitražais (autorius: ). Neogotikinį altorių bei sakyklą sukurė Josef Kastner ir jo mokiniai.

1921–1937 metais bažnyčia leista panaudai (kuri vėliau persikelė į naują pastatą mieste, kiek arčiau geležinkelio stoties). 1964 m. buvo panaikintas įšventinimas, pastatas perėjo miesto nuosavybėn. Inventorių perėmė Podebradų Palabio muziejus. Bažnyčia būna atidaryta tik esant progoms. Naudojama jaunavedžių vestuvių apeigoms.

Aplinka

Paminklinis stulpas su Šv. Mergelės Marijos Šventakalniškės skulptūra

Šalia bažnyčios (kitos Esperanto alėjos pusėje) stovi medinė keturkampė varpinė su mūriniu pirmu aukštu. Stogas – malksnų. Ankščiausiai paminėta 1516 m. 1921 m. varpine apgadino gaisras, bet tais pačiais metais buvo atnaujinta. Šalia varpinės yra . Jis yra istorinio geležingo šaltinio vietoje. Jį 1624 m. minėjo Janas Amosas Komenskis. Nuo 1965 m. šulinys saugomas kaip kultūrinio paveldo objektas. Raudono vandens (nuspalvinto geležies hidroksidų priemaišomis) šaltinio atradimas davė peno legendoms apie į paviršių besiveržantį kalnakasių kraują. Geležingas vanduo buvo laikytas gydančiu, todėl ten 1722 m. pradėjo veikti geležingo vandens kurortas. Šulinys yra virš 3 metrų gylio ir 150 cm skersmens. Iš kitos varpinės pusės yra nedidelis tvenkinys, vadinamas Jordanu. Jame auginami ir rudenį tinklais žvejojami karpiai. Toje pačioje Esperanto alėjos pusėje, kaip ir bažnyčia stovi Paminklinis stulpas su Šv. Mergelės Marijos Šventakalniškės skulptūta. Buvo 1758 m. pastatytas Podebradų užgrobimo nuo išvengimo garbei. Nuo 1965 m. saugomas kaip kultūrinio paveldo objektas.

Išnašos

Adolf Wenig, České pověsti, leidėjas: L. Mazáč, Praha 1932

Vikiteka: Podebradų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia – vaizdinė ir garsinė medžiaga

[2] Adolf Wenig, České pověsti, leidėjas: L. Mazáč, Praha 1932