Etmonas vok Hauptmann ček hejtman lenk hetman ukr гетьман kariuomenės vado viršininko pareigybė XVI XVIII a kai kurių ša

Etmonas (vok. Hauptmann, ček. hejtman, lenk. hetman, ukr. гетьман) – kariuomenės vado, viršininko pareigybė XVI-XVIII a. kai kurių šalių (Čekijos, Lenkijos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Ukrainos) kariuomenėse. Kai kuriuose kraštuose dar naudota XX a. pradžioje ir vėliau.

Paskutinis LDK didysis etmonas S. Kosakovskis

Etimologija

Žodžio „etmonas“ kilmė siejama su senosios vokiečių kalbos žodžiu hauptman, bendriausia prasme reiškusį „vadą“ ir patekusį į kaimynines slavų kalbas: čekų, lenkų, rusėnų. To meto vokiečių kalboje šis žodis turėjo reikšmes „ginkluotųjų pajėgų vadas“, „kapitonas“. Šiuolaikinėse vokiškai kalbančių valstybių ginkluotosiose pajėgose titulas Hauptmann atitinka kapitono lygį.

LDK, ATR

Viduramžiais vadovavimas kariuomenei buvo valdovo pareiga, todėl ilgą laiką atskiros kariuomenės vado institucijos negalėjo būti. Karo vado – etmono – pareigybė istoriniuose šaltiniuose aptinkama tik XV–XVI a. sandūroje, prasidėjus nuolatinių karų su Maskva epochai. Dar ilgą laiką etmonų skyrimai buvo suvokiami kaip laikinos kariuomenės vadų nominacijos, tik XVI a. antrojoje pusėje juos pradėta skirti iki gyvos galvos.

Nuo XV a. pab. iki 1795 m. etmonas buvo vyriausiuoju Lietuvos bei Lenkijos kariuomenių vadu ir administratoriumi. Be karybos reikalų, taip pat buvo atsakingas už kariuomenės finansus, teisę, drausmei palaikyti skelbė vadinamuosius etmono artikulus. Iš dalies veikė ir užsienio politiką, nes turėjo savo rezidentų užsienio valstybių valdovų dvaruose.

Iš pradžių valdovo buvo skiriamas tik karo ar vienos karinės kampanijos laikotarpiui. Nuo 1497 m. Lietuvoje žemės arba didžiojo etmono pareigybė tapo pastovia, patekusi tarp keturių XVI a. Lietuvos aukščiausios centrinės valdžios pareigybių – kancleris, didysis (žemės) maršalas, didysis etmonas, didysis (žemės) iždininkas.

Keičiantis LDK kariuomenės organizacijai, atsirado ir etmonų veiklos padalinimas. 1539 m. įteisinta lauko etmono pareigybė, kuri Lietuvoje buvo žinoma nuo 1521 m., dar vadinta dvaro etmonu. Jis turėjo mažiau teisių nei didysis etmonas, tačiau nebuvo jam visiškai pavaldus (skirtingai nei Lenkijoje). Lauko etmonas turėjo duoti sutikimą didžiajam etmonui naudotis jo kariuomene. Tik jei abu etmonai karinės kampanijos metu buvo vienoje stovykloje, tuomet lauko etmonas turėjo paklusti didžiajam etmonui. Tyrinėtojų nuomone, Lietuvos kariuomenė būdavo padalinta į dvi beveik savarankiškas kariuomenes, o lauko etmonai kartais net nustelbdavo didžiuosius. Didžiaisiais etmonais dažniausiai būdavo skiriami Trakų arba Vilniaus vaivados. Ilgą laiką į šias pareigas buvo skiriami LDK didikai Radvilos.

Kariuomenėje etmonai turėjo didžiausią galią, tačiau ją prarasdavo karui pasibaigus ir bajorų kariuomenei išsiskirsčius. Didysis etmonas buvo vyriausiasis LDK bajorų šauktinės kariuomenės vadas. Nuo XVII a. bajorams vis mažiau dalyvaujant karuose, didysis etmonas ėmė organizuoti ir tvarkyti samdytąją kariuomenę.

Etmonams vieninteliams iš visų pareigūnų nereikėdavo prisiekti ištikimybės valdovui ir valstybei. Jie nebuvo linkę atsisakyti tokios „privilegijos“. Nuo XVII a. vidurio etmonai turėjo įgiję didelę valdžią, kuria galėjo konkuruoti net su valdovu. Galiausiai 1717 m. Gardino seime buvo įteisintos etmonų priesaikos, tačiau dažnai buvo jų nesilaikoma. 1765 m. jų valdžią ribojo įkurta Karo komisija. 1768 m. etmonams suteiktas senatoriaus rangas. Galutinai jų valdžia apribota 1775–1776 m., įkūrus Nuolatinės tarybos kariuomenės departamentą. Nors etmonai liko šio departamento vadovais, bet prarado bet kokią valdžią ir tapo tik tarybos nutarimų vykdytojais. Tačiau net tuomet iki pat valstybės žlugimo 1795 m. politinėmis intrigomis siekė susigrąžinti prarastas pozicijas.

Po Liublino unijos Lietuvoje ir Lenkijoje veikė atskiros kariuomenės, turėjusios atskirą šalių finansavimą ir savo didžiuosius etmonus. Abi kariuomenės veikė vien savo valstybių teritorijose. Lenkijos Karalystės kariuomenei vadovavo . Imtis bendrų karinių veiksmų abiejų kariuomenių didiesiems etmonams galėjo įsakyti karalius.

Moravijoje ir Čekijoje

Nuo XIII a. pabaigos iki 1918 m. Čekijos karaliaus vietininkas Moravijoje buvo tituluojamas Moravijos žemių etmonu (ček. moravský zemský hejtman). Čekijoje vykstant husitų karams etmonais buvo vadinami kariuomenės vadai. Pirmuoju taboritų etmonu 1420 m. tapo Janas Žižka. Iš tikrųjų jis buvo vyriausiasis kariuomenės vadas, nors formaliai buvo tik vienu iš keturių etmonų.

Po 2000 m. administracinės reformos, kai Čekijos Respublika buvo padalinta į kraštus, etmonais pavadinti šių regionų vadovai (Krajský hejtman).

Kazokų etmono valdžios simbolis – bulava (XVIII a.)

Zaporožės kazokų etmonai

Pagrindiniai straipsniai – Etmonatas ir .

1572 m. sukūrus (ukr. реєстрові козаки) kariuomenę, tarnavusią ATR (pietinių sienų apsauga, policijos funkcija), jos vadas buvo vadinamas Zaporožės kariuomenės etmonu. Etmono titulą taip pat naudojo ir atskiri kazokų susivienijimai, kurie nebuvo pavaldūs ATR valdžiai. Po 1637–1638 m. kazokų-valstiečių sukilimų nuslopinimo buvo panaikintas rejestrinių kazokų etmono titulas. 1648 m. Ukrainoje prasidėjo sukilimas (1648–1654), kurio metu sukurta nepriklausoma Ukrainos kazokų valstybė Etmonatas. Pirmuoju etmonu buvo paskelbtas Bogdanas Chmelnickis. Po 1654 m. rados (ukr. Переяславська рада) nutarimų Zaporožės kariuomenė prisijungė prie Rusijos carystės.

Po etmono B. Chmelnickio mirties dalis kazokų perėjo į ATR statytinio etmono Ivano Vygovskio pusę, kiti liko ištikimi rusų valdžiai, priešinosi etmonui. Po karinių veiksmų 1667 m. pietų Rusios žemės abipus Dniepro buvo padalintos į kairiakrantes ir dešiniakrantes. Iki pat 1704 m. abiejose pusėse valdė atskiri etmonai. „Kairiojo kranto“ etmonas Ivanas Mazepa, pasinaudodamas sukilimu prieš Lenkiją ir švedų puolimu, 1704 m. užėmė dešiniakrantes teritorijas ir suvienijo Ukrainą. 1708 m. rudenį I. Mazepa perėjo įsiveržusios Švedijos kariuomenės pusėn, tačiau didžioji dalis Ukrainos kazokų jo nepalaikė. Naujai išrinktas etmonas liko ištikimas Rusijos sąjungininku. Pamažu etmono valdžia silpnėjo. Galiausiai 1765 m. imperatorė Jekaterina II šią pareigybę 1764 m. panaikino.

Ukrainos etmonas

1918 m. balandžio – gruodžio mėn. Ukrainos valstybės (Українська Держава) vadovas Pavlas Skoropadskis turėjo etmono titulą. Susikūrus Ukrainos direktorijai, P. Skoropadskis atsisakė savo pareigų, emigravo į Vokietiją. Jis žuvo Potsdame 1945 m. gegužės mėn. per JAV oro pajėgų antskrydį. Iki 1954 m. jo sūnus Danila šalininkų Londone ir Miunchene buvo laikomas teisėtu įpėdiniu į etmono titulą (гетьманыч).

2005 m. sausio 22 d., vieną dieną iki prezidento inauguracijos, Viktoras Juščenka Ukrainos kazokų buvo tituluotas „Ukrainos etmonu“. Šalia paminklo Bogdanui Chmelnickiui Kijeve buvo pastatytas V. Juščenkos memorialinis akmuo. Kazokai V. Juščenką paskelbė etmonu tuo metu, kai jis anksčiau (2004 m.) buvo pašalintas iš kazokų gretų dėl nemokamų nario mokesčių, be to, „buvo atimtas karinis kazokų generolo–esaulo vardas ir kariniai apdovanojimai“.

Moldavijos kunigaikštystėje

Paminklas moldavų didžiajam etmonui , Jasų apskr.

Moldavijos kunigaikštystės etmonas (rumun. hatman) buvo antra svarbiausia pareigybė po vaivados. Jis įėjo į gospodario tarybą, buvo kunigaikščio kalavijo ir kuokos sargybiniu. Be to, jis buvo tvirtovės vadas, aukštas gospodario sostinėje Sučavoje pareigūnas, atsakingas už tvirtovės vartų apsaugą, tarnavo kaip vertėjas užsienio ambasadorių priėmimuose. Etmonas galėjo tapti ir vyriausiuoju karo vadu.

Literatūra

Avižonis K., Rinktiniai raštai, t. 4, Vilnius, 1994;
Biržiška V., XV–XVIII amžiaus Lietuvos kariuomenės vadai, Mūsų žinynas, t. 2, 1922, p. 576–591, t. 3, p. 75-92;
Kaminski J., Urzędy hetmanskie w dawnej Polsce, Księga pamiątkowa ku czci W. Abrahama, Lwow, 1930, s. 298–314;
Kempski S., Wladza bulawy, Przegląd historyczno-wojskowy, t. 7, 1934, s. 187–215;
Spieralski Z., Geneza I początki hetmanstwa w Polsce, Studia I materialy do historii wojskowosci, t. 5, Warszawa, 1960, s. 295–348;
Rachuba A., Sily zbrojne Wielkiego Księstwa Litewskiego w XVII wieku, Przegląd Wschodni, 1994, t. 3, z. 3, s. 379–410.

Šaltiniai

Rimvydas Petrauskas Ankstyvosios valstybinės struktūros Lietuvoje XIII amžiuje – XV amžiaus pradžioje
Gitana Zujienė „Etmonas“. Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas
Энциклопедия казачества. Москва «Вече», 2007, стр. 357
Мужчина с ледорубом пытался разбить памятник гетману Ющенко

Nuorodos

Vikiteka: Etmonas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Etmonas (Brokhauzo ir Jefrono enciklopedinis žodynas, rusų k.)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

[Rimvydas-1] Rimvydas Petrauskas Ankstyvosios valstybinės struktūros Lietuvoje XIII amžiuje – XV amžiaus pradžioje

[Gitana-2] Gitana Zujienė „Etmonas“. Aruodai. Lietuvių kultūros šaltinių elektroninis sąvadas

[3] Энциклопедия казачества. Москва «Вече», 2007, стр. 357

[4] Мужчина с ледорубом пытался разбить памятник гетману Ющенко