Pietų Korėjos geografija

Pietų Korėjos geografija – Korėjos Respublikos geografinių sąlygų aprašymas.

Pietų Korėjos topografinis žemėlapis

Vando salos prie pietvakarinių šalies krantų

Sukultūrintos lygumos tarp kalnų Kjongdžu apylinkėse

Sobeko kalnagūbris Čirisano kalno apylinkėse

Padėtis

Pietų Korėja yra Rytų Azijoje, Korėjos pusiasalio pietinėje dalyje (užima 45 % pusiasalio ploto). Tai 109 pagal plotą šalis pasaulyje. Šiaurėje turi sausumos sieną su Šiaurės Korėja (ilgis 237 km), pagal kurią sudaryta 4 km pločio Korėjos demilitarizuota zona. Iš likusių pusių Pietų Korėją supa Ramiojo vandenyno jūros – Japonijos jūra vakaruose, Geltonoji jūra rytuose bei Korėjos sąsiauris, skiriantis nuo Japonijos, pietuose. Bendras pakrantės ilgis – 2413 km.

Vakariniai ir pietiniai Pietų Korėjos krantai labai vingiuoti, riasiniai, gausybė įlankų (didžiausia – Kanghvamano), užutėkių, pusiasalių, mažų uolingų salų ir salelių. Rytiniai krantai statūs, mažai vingiuoti (kiek didesnės Jongilio ir Ulsano įlankos). Šaliai priklauso ~3500 salų. Didžiausia yra į pietus nutolusi vulkaninė Čedžu sala (1850 km²). Likusios salos daugiausia susispietusios prie pietvakarinių ir pietinių krantų – tai Korėjos salynas (didesnės salos – , , , ir kt.). Didesnių salų yra ir Kangvamano įlankoje (didžiausia – ). Toliau į rytus nutolusi sala (72,8 km²), o dar toliau už jos rytuose yra ginčytinos priklausomybės (į jas pretenduoja Japonija) Liankūro Uolos, korėjiečių vadinamos Dokdo.

Kraštiniai taškai

• šiaurėje – Degangri kaimas pasienio taške su Šiaurės Korėja (, Kangvono provincija);
• pietuose – sala piečiau Čedžu; žemyne – Tangkjuto arba Tomalio kaimas ir kyšulys (, Pietų Džolos provincija);
• vakaruose – sala netoli Šiaurės Korėjos krantų (, Inčiono miesto teritorija); žemyne – Mohangri kaimas (, Pietų Čungčongo provincija);
• rytuose – salos rytinė pakrantė, dar toliau rytuose – ginčytinos Dokdo salos; žemyne – Siokpjongri kaimas (Pohango miesto teritorija).

Paviršius

Paviršių sudaro daugiausia prekambro uolienos – granitas, gneisas. Didžioji šalies dalis kalnuota. Rytiniu pakraščiu nusidriekę Rytų Korėjos kalnai, susidedantys iš beveik lygiagrečių dienovidinių krypties kalnagūbrių; aukščiausias – Tchebeko kalnagūbris (aukštis iki 1708 m, ), jo tęsinys yra Šiaurės Korėjoje, pietuose – (1240 m). Rytų Korėjos kalnų rytiniai šlaitai statūs, vakariniai – gilių slėnių suskaidyti į keletą mažesnių kalnagūbrių. Korėjos Respublikos pietuose yra ; 1915 m aukščio kalnas () – aukščiausias Korėjos pusiasalyje. Tačiau aukščiausias šalies taškas yra Čedžu saloje stūksantis užgesęs Halasano ugnikalnis (1950 m). Vulkaninės kilmės yra ir Ulungdo sala, o Kangvono provincijoje yra nedidelis lavos laukas. Lygumos plyti daugiausia vakaruose, ypač, upių žemupių slėniuose.

Šalies rytuose ir pietuose yra karstinių ir lavoje susidariusių nekarstinių urvų.

Pietų Korėja yra seismiškai aktyvioje srityje, tačiau priešingai nei aplinkinėse Japonijoje ir Kinijoje, didelio masto žemės drebėjimų čia nebūna. Didesni užfiksuoti 779 (Kjongdžu), 1518 (Seulo), 1643 (Ulsano), 1681 (Jangjango), 2017 (Pohango) metais.

Žiemą Pietų Korėjoje neretai pasitaiko sniego

Klimatas

Klimatas Pietų Korėjoje musoninis, šiaurėje vidutinių platumų, pietuose subtropinis. Žiemos vėsios, nes iš žemyno musonas atneša sausą orą, o vasaros drėgnos ir karštos, nes vyrauja oro masės nuo vandenyno. Sausio mėnesio vidutinė temperatūra 0–4 °C, visur, išskyrus pietinę pakrantę, dažna minusinė temperatūra. Sausio mėnesio vidutinė temperatūra Seule -5 °C, Pusane (pietinė pakrantė) – +2 °C. Vasaromis vyrauja +25–26 °C temperatūra.

Per metus šalies žemyninėje dalyje iškrenta 900–1500 mm kritulių. Mažiausiai jų tenka vidurio-rytinei šalies pusei, ypač, Tegu apylinkėms, daugiausia – pietinei pakrantei. Visgi drėgniausia Pietų Korėjos vieta yra Čedžu sala, kuriai tenka ~1800 mm kritulių per metus. Daugiau nei 3/5 kritulių iškrenta vasaros musono metu – tarp birželio ir rugpjūčio. Vasaros pabaigoje neretai praūžia galingi taifūnai, pridarantys žalos pietinėms pakrantėms. Žiemomis dažniausiai krituliai iškrenta sniego pavidalu (daugiausia jo tenka Tchebeko kalnams). Vegetacijos laikotarpis šiauriniuose kalnuose trunka 170 dienų, o Čedžu – 240 dienų. Dažniausiai pavasarį sausi vėjai iš vakarų į Korėją atneša daug dulkių iš centrinės Kinijos dykumų.

Užšalęs krioklys Tchebeko kalnuose prie Čchongsongo

• Aukščiausia užfiksuota temperatūra: 41,0 °C (, 2018 m. rugpjūčio 1 d.)
• Žemiausia užfiksuota temperatūra: -32,6 °C (, 1981 m. sausio 5 d.)

Nakdongo upė Pietų Korėjos pietryčiuose

Hidrografija

Upės trumpos, vandeningos, slenkstėtos. Dauguma upių prasideda Rytų Korėjos kalnuose ir teka į Geltonąją jūrą arba Korėjos sąsiaurį: Hangangas (su , ), Nakdongas (su ), Kemgangas, (pastaroji – iš Pietų Korėjos kalnų). Upės vandeningiausios vasaromis, žiemą nusenka. Vanduo naudojamas energetikai ir drėkinimui.

Natūralių ežerų beveik nėra (keletas pajūrio šlapynių ir maršų), sudaryta tvenkinių (Čungdžu, Andongo). Kalnuose yra krioklių.

Dirvožemiai

Priekalnių lygumose ir žemutiniuose kalnų šlaituose, kur auga lapuočių ir mišrieji miškai, vyrauja rudžemiai, spygliuočiais apaugusiuose aukštesniuose kaip 800 m kalnų šlaituose – kalkžemiai, vakarinėse lygumose – ir , pietvakariuose – .

Korėjiniai kėniai Halsano pašlaitėse

Rudens spalvos Tedunsano kalnuose šalies vakaruose

Gyvoji gamta

Miškai dengia 63,8 % Pietų Korėjos ploto (2018 m.). Tiesa, daugelis jų per karus iškirsti, todėl dabar ataugę antriniai miškai. Didžioji dalis šalies patenka į Vidurio Korėjos lapus metančių medžių miškų ekoregioną, kuriam būdingi skroblai, klevai, ąžuolai, uosiai, kirtavietėse – pušys ir bambukai. Tchebeko kalnų šiaurinėje dalyje veši Mandžiūrijos mišrieji miškai, kuriems būdinga , , sibirinė eglė, , beržai. Pietinėje pakrantėje, Čedžu ir kitose pietų salose veši Pietinės Korėjos visžaliai miškai su laurų, ąžuolų, , skroblų, bugienių medynais. Endeminės rūšys – (Abeliophyllum distichum), (Abies koreana).

Pietų Korėja priklauso holarktinės zoogeografinės srities Kinijos–Himalajų posričiui. Kalnų miškuose veisiasi himalajiniai lokiai, dėmėtieji elniai, kabargos (saugomos), šernai. Seniau būta tigrų, leopardų, lūšių, lokių, bet dabar dėl intensyvios žmogaus veiklos daugelis jų beveik arba visai išnykę. Sutinkama ~380 paukščių rūšių, daugiausia migruojančių. Iš paukščių saugomos gervės.

Saugomos teritorijos užima 7 % Pietų Korėjos ploto. Yra 20 nacionalinių parkų (didžiausi – , , , pastarasis ir seniausias, nuo 1967 m.), 4 rezervatai, 3 ekologinių sistemų sritys. Saugomi aukštikalnių kraštovaizdžiai, karsto reiškiniai, kriokliai, kalnų miškai, jūriniuose nacionaliniuose parkuose saugomas salų kraštovaizdis, uoliniai klifai, priekrančių jūrinė fauna ir flora. Istorinis bei Čedžu sala – pasaulio paveldo objektai. Yra 23 Ramsaro konvencijos saugomos vietovės (19 618 ha). Dauguma Pietų Korėjos kraštovaizdžių sukultūrinta ir smarkiai paveikta žmogaus veiklos. Korėjos demilitarizuota zona dabar faktiškai tapusi gamtos rezervatu, kadangi ten uždrausta žmogaus veikla.

Pagrindinės ekologinės problemos: oro tarša miestuose ir vėjų atnešama iš Kinijos, pramoninė ir buitinė vandens tarša, šiukšlinimas, žvejyba dugniniais tinklais.

Šaltiniai

Vikiteka: Pietų Korėjos geografija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

1. South Korea. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
2. Korea, South, The World Factbook, CIA
3. Korėjos Respublika: gamta. Pietų Korėjos geografija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
4. „한반도 폭염 신기원…서울 39.6도·홍천 41.0도“. news1.
5. . Korea Meteorological Administration.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.