Pastovys

Kitos reikšmės – Pastovys (reikšmės).

Pãstovys (arba Pastovis, Pastoviai, blrs. Паставы, rus. Поставы) – miestas šiaurės Baltarusijoje, Vitebsko srityje, prie Medilos (dešiniojo Birvėtos intako) upės. Pastovių rajono centras. Nuo Švenčionių nutolęs 50 km, nuo Baltarusijos ir Lietuvos valstybių sienos bei Adutiškio – 20 km. Miestą kerta geležinkelis Lentupis–Polockas, yra Pastovių geležinkelio stotis. Linų gamykla, maisto pramonė.

Pastovys blrs. Паставы, rus. Поставы
Miesto centras
Pastovys 55°06′47″š. pl. 26°50′24″r. ilg. / 55.113°š. pl. 26.840°r. ilg. / 55.113; 26.840 (Pastovys)
Laiko juosta: ()
Valstybė	Baltarusija
Sritis	Vitebsko sritis
Rajonas	Pastovių rajonas
Gyventojų (2022)	18 939
Tinklalapis	[1]
Vikiteka	Pastovys

A. Tyzenhauzo manufaktūrų pastatai. 2012 m.

Istorija

Nuo IX a. Pastovių žemės priklausė Polocko kunigaikštystei, nuo XII amžiaus pradžios iki XIV amžiaus I pusės – Vitebsko kunigaikštystei, kurią 1320 m. Algirdas dalinės kunigaikštystės statusu prijungė prie LDK. Iki 1939 m. rugsėjo 17 d. Tarybų Sąjungos invazijos ir po jos sekusios priverstinės nacionalizacijos Pastovys buvo LDK didikų ir jų palikuonių – Zenovičių, Bieganskių, Tyzenhauzų ir Pžezdeckių privati valda.

Gyvenvietė rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 1409 m., iš pradžių kaip Posadnikas. Nuo XVI a. 2-ojo dešimtmečio – privati didikų Zenovičių valda. 1522 m. Smolensko vaivada Jurijus Zenovičius čia fundavo medinę Romos katalikų parapijos Šv. Dievo Motinos nekaltojo prasidėjimo bažnyčią. Šio didiko jurizdiką sudarė 6 miestelio pastatai, klebonija ir ligoninė (špitolė). Po LDK 1565–1566 m. įvykdytos administracinės reformos Pastovys buvo priskirti Vilniaus vaivadijos Ašmenos pavietui. Per Livonijos karą, 1581 m. Stepono Batoro karinio žygio į Polocką metu, gyvenvietė tapo vienu iš kariuomenės mobilizavimo centrų, nes čia numatyta surinkti LDK artileriją, kuri vėliau gabenta vandens keliu – Medilos, Birvėtos, Dysnos ir Dauguvos upėmis. 1628 m. Pastovyse buvo 62 kiemai (dūmai), o 1640 m. Zenovičiai čia fundavo medinę pranciškonų bažnyčią ir vienuolyną.

Iki XVIII a. vidurio Pastovys buvo nedidelė gyvenvietė su turgaus aikšte, iš kurios vedė prekybos keliai į Drują ir Medilą. Gyvenvietėje buvo katalikų, unitų bažnyčių, pranciškonų vienuolynas.

Pastovys ypač išaugo XVIII a. II pusėje valdant Lietuvos ūkio reformuotojui, LDK dvaro iždininkui Antanui Tyzenhauzui. Didikas tėvoninę valdą siekė paversti svarbiu kultūros ir pramonės centru, įkūrė manufaktūrų, tarp jų – popieriaus ir drobės. 1782–1785 m. Pastovyse veikė teatro mokykla, A. Tyzenhauzo perkelta iš Gardino. Jo iniciatyva miestelis perplanuotas pagal italų architekto Džiuzepės de Sako projektą. Suformuota erdvi Turgaus aikštė, aplink ją iškilo manufaktūrų darbininkų namai, raštinės ir teismo pastatai, gydytojo namas, užeiga, trys užvažiuojamieji namai. Iki mūsų dienų išliko 8 iš 22 A. Tyzenhauzo laikų pastatų. Viename jų, buvusiuose užvažiuojamuose namuose, dabar veikia Kraštotyros muziejus. 1775 m. į Pastovis iš Ašmenos perkeltas pavieto teismas, 1780 m. atidaryta Vilniaus universitetui pavaldi mokykla.

1791 m. Pastovims suteiktos miesto teisės ir jis iki 1796 m. tapo Užnerio pavieto administraciniu centru. Per 1795 m. Trečiajį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą Pastovys iki 1921 m. pateko į Rusijos imperijos sudėtį. 1814–1853 m. Pastovis valdė grafas Konstantinas Tyzenhauzas, kuris čia įkūrė ornitologijos muziejų, biblioteką ir meno galeriją, užbaigė statyti ir įrengė klasicistinius rūmus. XIX a. Pastovys buvo miestelis, Dysnos apskrities Pastovių valsčiaus centras.

Per Pirmąjį pasaulinį karą frontas 1915 m. buvo užstrigęs Adutiškio-Pastovių ruože. Todėl, siekdama palengvinti karinę logistiką, kaizerinė Vokietija tarp šių miestų nutiesė geležinkelio liniją. XX a. I pusėje, šį kraštą valdanti Lenkija, ją sujungė su Bologojės–Siedlcų linija.1940 m. gavo miesto teises.

Istoriniai vaizdai

• Pastovys 1838 m. (dail. Marija Pšezdzecka)
• Turgus per Pirmąjį pasaulinį karą
• Šv. Antano Paduviečio bažnyčia tarpukaryje
• Senojo turgaus aikštė 1928 m.
• Miestelio planas (1938 m.)
• Lučajaus gatvė Antrojo pasaulinio karo metu

Paveldas

Tyzenhauzų rūmai 2009 m.

• Tyzenhauzų klasicistiniai rūmai ir parkas. Pagal italų architekto Džiuzepės de Sako projektą XVIII amžiaus II pusėje Antano Tyzenhauzo pradėti statyti rūmai galutinai pabaigti 1850 m. jo sūnėno, grafo Konstantino Tyzenhauzo rūpesčiu. Vilniaus krašto bajoraitė Gabrielė Giunterytė – Puzinienė apie savo dėdės K. Tyzenhauzo Pastovių rūmus XIX amžiaus I pusėje rašė: "jie turėjo kvadratinę formą ir iš pradžių buvo tik flygelis, bet jam iš šono buvo pristatytas privažiavimas su kolonada, žvelgiančia į miestelį. Iš didelio priebučio, iškloto marmuru, į kairę eina eilė kambarių su plafonais, puoštų gipsiniais lipdiniais ir marmuro židiniais, ant sienų ten kabojo geriausių meistrų paveikslai. Į dešinę ėjo salės, paverstos ornitologijos kabinetu, bet toji namo dalis, pašvęsta menui ir mokslui, buvo negyvenama ir tuščia. Dėdės šeima užėmė kitą, kuklesnę, rūmų pusę, prie kurios privažiuodavai iš kitos pusės pro vartus, tarsi mieste, į kiemą, kupiną judėjimo ir gyvybės, į kurį vedė trys priebučiai. Po kiemą vaikštinėjo povai ir gervės, ten suskrisdavo veisliniai balandžiai, o vižlai gulėdavo saulėje. Prieškambaryje laikrodis su sunkiais svarsčiais skambino ir murkė valandas, aplenkdamas pačią saulę. Toliau – trys ilgi kambariai vienas paskui kitą sudarė apartamentą. Pirmajame stovėjo ištraukiamas stalas, skirtas valgyti, kitame – biliardo stalas ir dėdės violončelė. Ant baltų sienų kabėjo gražios įstiklintos graviūros juodmedžio rėmuose, palei sienas stovėjo išrikiuoti baldai: raudonmedžio kanapa ir kieti krėslai, aptraukti juoda ašutine. Dabar buvusiuose rūmuose veikia Pastovių rajono centrinė ligoninė.
• Buvę Antano Tyzenhauzo manufaktūrų pastatai.
• Vandens malūnas.
• Sinagoga ir žydų kapinės.

Sportas

• arba „PMC-Pastovys“ (buvęs futbolo klubas);
• Miesto stadionas, kurio talpa 1500 žiūrovų.

Šaltiniai

1. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
2. Pastovys. Lietuvos istorija. Enciklopedinis žinynas. II tomas (L–Ž). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2016. . // psl. 522
3. http://personal.inet.fi/tiede/kresy/p0006.htm 2017-05-19 iš Wayback Machine projekto.
4. Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vilnius, 2012, p. 336–337.
5. Postawy (1). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. VIII (Perepiatycha — Pożajście). Warszawa, 1887, 848 psl. (lenk.)
6. http://kadagys.livejournal.com/910.html
7. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1986. // psl. 342
8. Gabrielė Giunterytė-Puzinienė. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose, 2005, Vilnius, p. 130–131.