Paijutai

Paijutai
Paijutai (~1880 m.)
Gyventojų skaičius	~6300
Populiacija šalyse	Jungtinės Amerikos Valstijos ( Arizona,  Juta,  Kalifornija,  Nevada,  Oregonas)
Kalba (-os)	anglų,
Vėliava
Religijos	krikščionybė,
Giminingos etninės grupės	kiti šošonai: , , luisenjai ir kt.
Vikiteka:	Paijutai

Paijutai (angl. Paiute, sav. Numa) – indėnų tauta, gyvenanti Jungtinių Amerikos Valstijų vakarinėje dalyje. Vartoja (Kolorado numų, šiaurės pajutų, monų), priklausančias jutų-actekų kalbų šeimai, dabar labiau paplitusi anglų kalba. Išpažįsta įvairias indėnų religijas – nariai, „“, „“ tradicijų sekėjai, taip pat yra krikščionių. Populiacija – 6–11 tūkst. žmonių.

Skirstosi į 3 pagrindines skirtis:

• pietų paijutai – į šiaurę ir vakarus nuo Kolorado upės: šiaurės Arizona, pietvakarių Juta, pietryčių Nevada ir Kalifornija;
• šiaurės paijutai – Didžiojo Baseino rytuose: rytų Nevada ir pietryčių Oregonas;
• Ovenso slėnio paijutai (monai) – prie rytų Kalifornijoje, rytinėse Siera Nevados pašlaitėse.

Pietų paijutai su ispanais (vergų gaudytojais) susidūrė XVIII a. pab., su amerikiečiais (mormonais) – XIX a. vid. Šiauriniai paijutai su amerikiečiais susidūrė XIX a. pr., o Ovenso slėnio – XIX a. vid. Baltiesiems plūstant į indėnų žemes, šiauriniai ir dalis pietinių paijutų raitais būriais ėmė puldinėti naujakurių gyvenvietes, galvijų bandas, taip pat tranzitu judančius žmones. Dėl šios priežasties, 1866–1868 m. prieš šiaurės paijutus pasiųsta JAV kariuomenė. XIX a. 8-ajame dešimtmetyje šiaurės ir pietų paijutai išskirstyti po rezervacijas. 1863 m. Ovenso slėnio indėnai po pralaimėto karo taip pat neteko savo žemių, o XX a. pr. perkelti į rezervacijas. Dabartiniai paijutai ženkliai asimiliuoti, bet išlaikę dalį tradicinės kultūros bruožų, gyvena skurdžiai. Verčiasi žemės ūkiu, samdomais darbais.

Tradicinė kultūra panaši į kitų Didžiojo Baseino tautų. Vertėsi rankiojimu (kalnų pušų sėklų, Ovenso slėnio paijutai – taip pat ir (Coloradia pandora) lervų rankiojimu) ir medžiokle. Šiauriniai paijutai, gyvenantys prie ežerų, žvejodavo, o kai kurie pietiniai paijutai dirbdavo žemę (perėmė žemdirbystę ir JAV pietvakarių tautų). Ovenso slėnio paijutai laistydavo laukinius augalus, kad padidintų jų derlumą. XVIII a. dalis šiaurės paijutų perėmė iš kaimyninių šiaurės šošonų žirgus ir pradėjo medžioti bizonus. Išplėtojo pynimo amatą. Palis pietinių ir Ovenso slėnio paijutų mokėjo gaminti keramiką.

Paijutų būstas kūgiškas (Ovenso slėnio – kūgiška pusiau žeminė), pusiau kūgiškas arba skliautiškas, dengtas žabais, nendrėmis, žole. Taip pat statė bendruomenės namus, pašiūres. Pietų paijutai drabužius dirbosi iš karnų (dvigubas prijuostes, nagines), vėliau iš odos, nešiojo karninius arba jukos sandalus (vyžas), žiemą – su mediniais padais.

Paijutų bendruomenę sudarė mažosios šeimos, kurios, vadovaujamos vado, jungdavosi į stambesnius pulkus ir padrikai klajodavo, kasmet grįždavo į tas pačias rankiojimo vietas, ten įkurdavo laikinas gyvenvietes. Ovenso slėnio paijutai gyveno sėsliau. Šeima monogaminė, nors pas pietų paijutus būta daugpatystės (ne tik , bet ir poliandrijos), sororato, levirato. Pietų paijutų santuoka patrilokalinė (nors pradžioje – matrilokalinė). Giminė vedama per abu tėvus. Pas pietų paijutus šeimos paveldėdavo vandens šaltinių priežiūros pareigas. Tradicinei tikybai būdingas šamanizmas.

• Paijutų moterys, malančios grūdus (1872 m.)
• Paijutų puoštas indas (~1930 m.)
• Paijutų vyras (Juta, 1873 m.)
• Paijutai monai iš Kalifornijos
• Paijutų visuomenės veikėja Sara Vinemuka (Sarah Winnemucca)
• Paijutų ūkininkas iš Piramidės ežero rezervacijos (Nevada, 1973 m.)

Šaltiniai

1. Пайют,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.