Osmanų imperijos kariuomenė Osmanų imperijos karinės pajėgos susidėjusios iš trijų pagrindinių dalių sausumos kariuomenė

Osmanų imperijos kariuomenė – Osmanų imperijos karinės pajėgos, susidėjusios iš trijų pagrindinių dalių: sausumos kariuomenės, laivyno ir oro pajėgų. Istoriškai išskiriami du laikotarpiai: klasikinis ir modernusis. Klasikinis periodas yra nuo šios kariuomenės įkūrimo 1299 m. iki XIX a., o modernusis prasideda 1829 m. visišku kariuomenės pertvarkymu ir modernių karinių pajėgų (turkiškai Nizam-ı Cedid) įkūrimu, pasibaigia susikūrus Turkijos respublikai ir išnykus Osmanų imperijai.

XV a. Osmanų šarvai ir šalmai (Topkapi pilies muziejus)

Klasikinis laikotarpis

Pirmosios osmanų karinės pajėgos buvo sudarytos Osmano Pirmojo iš Anatolijos turkų genčių. Jų pagrindą sudarė raiteliai, ginkluoti ietimis, lankais ir kitais panašiais paprastais ginklais. Tai dar nebuvo nuolatinė kariuomenė, o renkama iškilus reikalui. Dalis nukariautų žemių atitekdavo būtent jiems, ir tos žemės būdavo vadinamos (timar). Nuo to kilo ir pajėgų pavadinimas – (turk. timarlı, timaro savininkas). Papildomai timariotai kaip atlygį gaudavo teisę prisiplėšti grobio.

Sultonas pirmasis įkūrė nuolatinę kariuomenę. Tai buvo kariai, gaunantys nuolatinį atlyginimą. Jų daugumą sudarė užsieniečiai samdiniai. Kavalerija buvo vadinama müsellems, o pėstininkai – yayas. Iš užsieniečių buvo reikalaujama tik subordinacijos ir paklusnumo, jei nenorėjo, jie neprivalėjo atsiversti į islamą. Patiems turkams tuo metu idėja tarnauti kariuomenėje už nuolatinį atlyginimą vietoje grobio buvo nauja ir daugumai nepriimtina.

Maždaug 1444–1448 m. Osmanų kariuomenėje pradėti naudoti parakiniai šaunamieji ginklai. Tai sąlygojo naujų kariuomenės rūšių atsiradimą. Piyade Topçu buvo paprasti šaunamaisiais ginklais ginkluoti pėstininkai, Süvari Topçu Neferi – paprasta šaunamaisiais ginklais ginkluota kavalerija. Kumbaracı buvo kažkas panašaus į , taip pat ir pagalbiniai artilerijos aptarnautojai.

Ši ankstyvoji kariuomenė nebuvo vientisa, atskiroms jos dalims vadovaudavo ir jas išlaikydavo atskiri didikai. Pamažu jie įgydavo didesnę galią už sultonus, nes joks sultonas neišgalėjo pasisamdyti armiją, didesnę už visų didikų. Todėl XIV a. įkūrė savo asmeninę iš belaisvių sudarytą armiją, vadinamą kapikulu. Šios armijos kilmės pagrindas buvo sultono teisė į penktadalį grobio, įskaitant belaisvius. Būtent tokius surinktus belaisvius Muradas I atvertė į islamą, ir jie tapo kariuomenės branduoliu. Kapikulu buvo pavaldi tiesiogiai sultonui.

Muradas II kariuomenės išlaikymui ir didinimui išleido įstatymus (vad. ), pagal kuriuos kaip duoklė iš nukariautų krikščioniškų žemių būdavo imami ir jaunuoliai karinėn tarnybon. Šie bei belaisviai krikščionys tapo pačia žymiausia kapikulu atšaka – janyčarais. Be janyčarų, egzistavo ir kiti reguliariosios sultono kariuomenės daliniai, kaip kad Baltaçi (alebardininkai).

Janyčarai

Janyčaras. XV a. Gentile Bellini piešinys

Atskiras straipsnis: janyčarai

Janyčarai buvo elitinės pajėgos ir kartu asmeninė sultono gvardija. Įkurtos XIV a. ir panaikintos sultono 1826 metais. Janyčarai buvo mokomi savo kareivines laikyti namais, karius – šeima, o sultoną – tėvu.

Janyčarų branduolį sudarė belaisviai ir vergai, vėliau – krikščionių rekrūtai pagal Devşirme sistemą. Šie rekrūtai iš pradžių buvo renkami daugiausiai Albanijoje ir Graikijoje iš septynių – keturiolikos metų jaunuolių. Taip pat, iš pradžių jaunuoliai buvo atsirenkami atsitiktine tvarka, vėliau – pagal griežtus kriterijus (žiūrint tinkamumą karybai). Nuo vaikystės jie pradėdavo eiti paruošimus ir treniruotes. Valdant sultonui Muradui Trečiajam (1546–1595), į janyčarus buvo pradėti priimti ir savanoriai. Nuo XVII a. jau būdavo priimami tik savanoriai, šauktinių atsisakyta.

Janyčarai turėjo savo uniformas, gaudavo reguliarų atlyginimą pinigais, turėjo savo žygio ir panašiai. Tuo metu tai buvo moderniausia kariuomenė pasaulyje ir pirmoji reguliarioji kariuomenė (neskaitant samdinių) nuo Romos imperijos laikų. Janyčarai yra dažnai prilyginami pretorionams, o tuometiniame krikščioniškame pasaulyje neturėjo jokio ekvivalento. Taikos metu jie palaikydavo vidinę tvarką, dirbdavo ugniagesiais, policininkais.

Mokant atlyginimus, pats sultonas apsirengdavo eilinio janyčaro uniforma ir kartu su kitais kariais priimdavo eilinio janyčaro atlyginimą.

Jau XVI a. pagrindinis janyčarų ginklas buvo muškieta. Mūšiuose šis ginklas labai greitai įrodė pranašumą prieš ietis ir kardus, ir janyčarai tapo viena pavojingiausių pasaulio armijų. Taip pat jie labai plačiai naudojo granatas ir .

Panašiai kaip ir romėnų kariuomenė, janyčarai turėjo specialius inžinerijos dalinius tiesti keliams, statyti įtvirtinimams bei kitiems panašiems darbams. Taip pat ir kitus specialius pagalbinius dalinius – maisto ruošimui, tiekimo užtikrinimui, organizuotam ir greitam sužeistųjų išgabenimui į lauko ligonines užnugaryje. Tai dar labiau išskyrė juos iš visų kitų to laikmečio armijų.

Visi šie išskirtinumai, kaip ir įspūdingas pergalių skaičius, janyčarus padarė didelio užsieniečių domėjimosi objektu. Nors su laiku beveik visas janyčarų armijos savybes perėmė kitų šalių reguliariosios kariuomenės, o patys janyčarai XIX a. buvo panaikinti, vakaruose jie dažnai laikomi tarsi Osmanų kariuomenės simboliu.

Kavalerija

Kita svarbi Osmanų kariuomenės dalis buvo Altı Bölük – . Tai buvo elitiniai kavalerijos daliniai, naudojami žvalgybai, greitoms atakoms, svarbių objektų netikėtam puolimui dar prieš atvykstant pėstininkų pajėgoms ir panašiai. Svarbiausia iš šių divizijų buvo sipahiai.

Sipahių statusas maždaug atitiko viduramžių Europos riterius. Tiesiai iš sultono jie gaudavo žemės (taip pat vadinamos timar), iš kurios galėdavo rinkti mokesčius. Tos žemės valstiečiai tapdavo pavaldūs sipahiui.

Sipahių dalinius įkūrė sultonas . Pačioje pradžioje, kaip ir janyčarai, sipahiai buvo imami tarnybon pagal Devşirme sistemą. Tačiau jau Mehmedas II sipahius rinko tik iš etninių turkų, turinčių nuosavos žemės imperijos viduje. Su ši divizija tapo didžiausia ir reikšmingiausia iš šešių. Sipahiai dalyvaudavo sultono paraduose kaip raiti asmens sargybiniai. Taikos metu buvo atsakingi už mokesčių rinkimą.

Azabai

Papildomai, dar 1389 m. buvo įvesta rekrūtų sistema, pagal kurią, esant reikalui, kiekvienas miestas ir kaimas privalėjo į specialų tarnybos postą pristatyti reikiamą skaičių kareivių su visa jiems reikalinga įranga. Toks postas būdavo įkuriamas tiesioginiu sultono įsakymu. Šios šauktinių pajėgos buvo vadinamos azabais. Dažniausiai jos būdavo naudojamos kaip pagalbiniai daliniai: padėdavo tiesti kelius, užtikrinti tiekimą. Kartais dalyvaudavo ir tiesioginiuose kovos veiksmuose, net kaip „patrankų mėsa“ sustabdyti priešą.

Karinės muzikos grupės

Karinė muzikos grupė (1839 m. Arif Pasha paveikslas)

Osmanų kariuomenėje egzistavo specialios muzikos grupės, paprastai grojančios maršus. Jos buvo vadinamos mehter, pats žodis – persų kilmės. Dažniausiai jos būdavo janyčarų daliniuose. Manoma, kad tai buvo pirmosios karinės muzikos grupės pasaulyje. Vėliau jos išplito po beveik visų šalių armijas, ir egzistuoja net dabar (nors praktinės reikšmės beveik nebeteko).

Mehter muzika labai paveikė ir vakarietiškąją, įskaitant kompozitorių Mocarto ir kūrybą.

1826 m., sunaikinus janyčarus, šios grupės ir jų muzikos stilius tapo nepopuliarus, kadangi siejamas su janyčarais. Tačiau 1911 m., Osmanų imperijai jau byrant, buvo bandoma uždegti tam tikrą nacionalizmą, ir švenčiant 500-ąsias Konstantinopolio užėmimo metines mehter vėl buvo atgaivintos. Nuo to laiko jos iki dabar egzistuoja kaip Osmanų kariuomenės, o vėliau – Turkijos karinių pajėgų dalis.

Bašibuzukai

Juodaodis bašibuzukas. Jean-Léon Gérôme paveikslas, apie 1869 m.

Atskiras straipsnis: Bašibuzukai

Maždaug iki XVIII a. esant reikalui būdavo surenkami nereguliarūs samdinių daliniai – bašibuzukai (başıbozuk). Jie negaudavo nuolatinio atlyginimo, tik karo grobį. Bašibuzukų daliniai tiek garsėjo netvarkingumu, nedisciplinuotumu, kad pats žodis vėliau įgijo „plėšiko“ reikšmę. Taip pat, bašibuzukai neturėjo jokių kariuomenės skiriamųjų ženklų, negaudavo uniformos. Iš vyriausybės jie gaudavo tik ginkluotę.

Bašibuzukai dažniausiai būdavo naudojami žvalgybai, patruliavimui ir kitoms nelabai sudėtingoms, nedidelėms užduotims.

Po XVIII a. bašibuzukai būdavo naudojami labai retai. Vienas iš žymesnių atvejų – malšinimas.

Modernusis laikotarpis

Naujosios, janyčarus pakeitusios Osmanų imperijos karinės pajėgos vadinamos nizamiais. Nizam-ı Cedid buvo sultono vykdytos reformos, siekiant modernizuoti kariuomenę ir pasivyti vakarų Europos lygį. Ši kariuomenė turėjo europietiško stiliaus uniformas, dažnai būdavo apmokoma europiečių instruktorių. Karo gydytojai taip pat dažnai būdavo studijavę Europoje. Kareivinėse ypatingas dėmesys buvo skiriamas švarai ir higienai.

Laivynas

Laivas „Mahmudiye“ (1829 m.), pastatytas įsakymu, ilgą laiką buvo didžiausias laivas pasaulyje, dalyvavo daugelyje svarbių mūšių

Atskiras straipsnis:

Osmanų laivynas buvo įkurtas ankstyvajame XIV a., nuo to laiko dalyvavo daugybėje jūrinių konfliktų. Pirmąja jo pergale laikomas İmralı salos užėmimas 1308 m. 1321 m. Osmanai pirmą kartą išsilaipino Trakijoje (vakarų Europa). 1351 m. Osmanų laivyno pajėgos Europoje jau pastatė pirmąsias pilis. Dar po metų jis jau užkariavo strategiškai labai svarbaus Bosforo sąsiaurio pakrantes netoli Konstantinopolio.

Tarp 1387 ir 1423 metų imperija plėtėsi daugiausiai su laivyno pagalba. Tarp nukariautų kraštų buvo Makedonija, Tesalonikai bei kitos Egėjo ir Juodosios jūros pakrančių vietovės.

Osmanų laivynas vis stiprėjo iki pat XVII a., atnešęs turkams labai daug jūrinių pergalių. Pirmasis rimtas pralaimėjimas įvyko (1827) m. prieš jungtines prancūzų, rusų ir Jungtinės Karalystės jūrines pajėgas. Iškart po jo sekė pralaimėjimai ties Alžyru (1830 m.) ir Graikija (1832 m.). Laivyno stiprybę bandė atgaivinti sultonas (1861–1876), pastatęs trečią pagal dydį flotilę pasaulyje (po britų ir prancūzų). Ją sudarė 194 kariniai laivai, iš kurių 21 – linijiniai šarvuotlaiviai (battleship). 1886 m. būtent osmanams Didžiojoje Britanijoje buvo pastatytas pirmasis britų gamybos povandeninis laivas. Tačiau žlunganti imperija nesugebėjo išlaikyti tokio laivyno, be to, sultonas nustojo pasitikėti laivynu, kai admirolai palaikė reformistą . Didžiąją flotilės dalį jis uždarė , kur laivai stovėjo neprižiūrimi apie trisdešimt metų.

Prieš pat pirmąjį pasaulinį karą osmanai užsisakė Britanijoje du didelius linijinius šarvuotlaivius, tačiau nors ir sumokėjo, britų vyriausybė juos konfiskavo, pervadino ir panaudojo savo pačių laivyne. Tuo pasinaudojo vokiečiai, padovanodami osmanams du laivus ir dar labiau užsitikrindami paramą prieš britus.

Oro pajėgos

Atskiras straipsnis:

Osmanų oro pajėgos buvo įkurtos 1909 m. birželio mėnesį. Tai buvo vienos pirmųjų karinių aviacijos pajėgų pasaulyje. 1910 m. pabaigoje osmanų karininkai vyko į Europą ten studijuoti aviacijos ir jos reikšmės karyboje. Vienas svarbiausių karinių oro pajėgų iniciatorių buvo tuometinis gynybos ministras , kuris veikė daugiausiai savo nuožiūra, neturėdamas aiškių nurodymų iš sultono.

1912 m. liepos mėnesį Konstantinopolyje buvo įkurta Aviacijos akademija, ruošusi karinius pilotus. Iki to laiko visi osmanų pilotai mokydavosi užsienyje, daugiausiai – Prancūzijoje.

Pirmasis karas, kuriame Osmanų imperija naudojo aviaciją, buvo Balkanų karai. Dėl patirties trūkumo tuomet turkai prarado kelis lėktuvus. Po 1913 m. atsiradus patirties ir žinių, sekėsi daug geriau. Tuo metu žymiai pagausėjo ir į karinę aviaciją stojančių jaunuolių.

Pasibaigus Balkanų karams, prasidėjo aviacijos modernizavimas, kuris nutrūko dėl pirmojo pasaulinio karo ir .

Nuorodos ir šaltiniai

Osmanų karinių muzikos grupių istorija (ang.) 2008-05-13 iš Wayback Machine projekto.
Osmanų imperijos kariuomenė Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu (ang.)
Apie Osmanų imperijos kariuomenę (ang.) 2007-10-17 iš Wayback Machine projekto.