Riteris

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau . Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar .

Riteris (vok. Ritter, lot. eques, pranc. chevalier, it. cavaliere, isp. caballero) – dažniausiai mainais už feodą sunkiojoje kavalerijoje tarnaujantis viduramžių bajoras.

Anglijos riteris

Paprastai riteriais tapdavo kilmingi riterių ginklanešiai, kuriems po ginklanešystės laikotarpio suteikdavo riterio titulą. Riterio titulą kartais suteikdavo ir paprastiems kariams už narsą. Tokiu atveju prasčiokas paprastai kartu tapdavo ir bajoru.

Riterių pasaulis

Riterystės pradžia Europoje

Feodaliniais ryšiais susieta tarnystė kavalerijoje atsirado valdant frankų majordomui Karoliui Marteliui, kuris, norėdamas išlaikyti didelę kariuomenę, už tarnybą pradėjo dalyti beneficijas.

Karo tarnyba

Karo tarnybai paskirtas vaikas nuo 7 metų tarnaudavo savo tėvo, nuo maždaug 12 metų tėvo siuzereno pažu. Vėliau jis tapdavo savo patrono ginklanešiu. Pakankamai įgudęs karo mene ir įgijęs riterio ginkluotei nusipirkti reikiamų lėšų būdavo įšventinamas į riterius.

Įšventinimo ceremonija ir kodeksas

Įšventinimo ceremonijoje globėjas paliesdavo riterio petį kalaviju ir įteikdavo luomo simbolius: juostą ir balnakilpes ar pentinus. Šio luomo asmens elgesį, gyvenimo būdą reguliavo nerašytos taisyklės – riterio garbės kodeksas. Riteris pasižadėjo garbingai kariauti, tarnauti Dievui bei ginti Bažnyčią, globoti vargšus ir našlaičius, pagarbiai elgtis su kilmingomis moterimis – damomis.

Ginkluotė

Kiekvienas riteris savo lėšomis apsirupindavo ginkluote: kalaviju, ilga ietimi, skydu. Kūną saugojo grandininiai šarvai, kuriuos vėliau pakeitė plokšteliniai, galvą nuo smūgių – šalmas. Riterių žirgai taip pat buvo apdengiami šarvais. Karių ginkluotė galėjo sverti net  25 kg, todėl teko ilgai treniruotis, kad išmoktų kautis taip sunkiai apsiginklavę.

Riterių pilys

Pilis viduramžiais buvo ir gyvenamasis būstas ir nuo priešų sauganti tvirtovė. Iš pradžių ant naturalių kalvų ar piliakalnių statytos medinės pilys. XI-XII a. Europoje jas pakeitė mūrinės ar akmeninės pilys. Riterių pilys tapo šio luomo politiniais, kultūriniais ir ekonominiais centrais. Jose vyko turnyrai, buvo rengiamos rūmų šventės.

Kasdienybė ir pramogos

Taikiu metu riteriai tvarkė reikalus savo valdose, tobulino ginklo valdymo įgudžius, medžiojo. Ypatingomis progomis buvo rengiamos didžiulės puotos. Skambant muzikai, riteriai bei svečiai vaišinosi gausiais valgiais ir gėrimais. Po vaišių vyko šokiai, riteriai žaidė kauliukais, šachmatais, svečius pokštais ir žaidimais linksmino juokdarys. Drąsą ir kovos įgūdžius riteriai demonstravo turnyruose.

Riterių saulėlydis

XV a. išplitus rankiniams šaunamiesiems ginklams ir gerai organizuotų samdomų pėstininkų pulkams, karinė riterių reikšmė ir įtaka laipsniškai ėmė mažėti. Tačiau tik maždaug po šimtmečio valdovai visiškai atsisakė riterių paslaugų.

Šaltiniai

1. Rimvydas Petrauskas, Riteriai, Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2022-02-22. Nuoroda tikrinta 2022-12-04.

• L: Christiansen E. The northern crusadesthe Baltic and the cotholic frontier (1100–1525), Minneapolis, 1980.
• Duby G. La société chevaleresque, Flammarion, 1988; Boockmann H. Vokiečių ordinas. XII jo istorijos skyrių, V., 2003.
• Urban W. Kryžiaus karas Žemaitijoje, V., 2005.
• •Laikas 8, Istorijos vadovėlis 1 dalis.

Nuorodos

Vikiteka: Riteris – vaizdinė ir garsinė medžiaga