Azapai

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Azapai, azabai – nereguliarieji lengvieji Osmanų imperijos kariuomenės pėstininkai.

Azapai dar buvo žinomi kaip „viengungiai“. Jie būdavo savanoriai, kuriems mokėdavo tik kampanijų metų ir kurie galėdavo palikti kariuomenę kada tik nori. Pradžioje azapais būdavo tik Anatolijos turkai, bet pradedant XVI a. antrąja puse į azapus įstoti galėdavo musulmonai iš bet kurios osmanų provincijos. Azapai kovodavo ir kaip pėstininkai lankininkai, nors jie dažnai kovodavo ir raiti.

Kautynėse azapai rikiuodavosi prieš janyčarus, jie pirmieji atakuodavo priešus. Jie turėdavo sutrikdyti priešo ataką ir/ar , kažkiek jų nukauti, o po to atsitraukti ir leisti atakuoti janyčarams. Vėliau, kai priešus sukrėsdavo patrankų ir muškietų ugnis, azapai ir janyčarai juos turėdavo apsupti ir sutriuškinti. XIV–XVI a. azapai buvo lengvieji lankininkai, neturėję savo uniformos ir nedėvėję šarvų.

Būdami savanoriai azapai naudodavo labai įvairius ginklus. Tai galėjo būti ilgakočiai ginklai, kirviai, buožės, lankai, kardai, retkarčiais – arbaletai. Vėliau atsirado muškietos.

Einant laikui azapų reikšmė ir galia pradėjo nykti. Pradžioje buvę janyčarų konkurentai, vėliau ėmė gauti menkesnes užduotis, pvz., gabenti šaudmenis, pasikasinėti po priešo tvirtovių sienomis ir pan.

XVI a. pabaigoje į azapus galėdavo įstoti bet kuris. Iš 20–30 namų ūkių į azapus eidavo vienas karys, kurį šie ūkiai po to išlaikydavo. Tuo metu tipiniai ginklai buvo muškietos ir kardai.