Mivokai Vidurio Sieros mivokų moteris 1906 m Gyventojų skaičius 3500 Populiacija šalyse Jungtinės Amerikos Valstijos Kal

Mivokai
Vidurio Sieros mivokų moteris (1906 m.)
Gyventojų skaičius	~3500
Populiacija šalyse	Jungtinės Amerikos Valstijos ( Kalifornija)
Kalba (-os)	anglų, †
Religijos	krikščionybė, Indėnų Bažnyčia, prigimtinė tikyba (kuksu)
Giminingos etninės grupės	, kultūriškai - kiti Kalifornijos indėnai (jokutsai, vijotai ir kt.)

Vikiteka:	Mivokai

Mivokai (Miwuk, Mi-Wuk, Me-Wuk) – indėnų tautų grupė, gyvenanti Jungtinių Amerikos Valstijų vakaruose, Kalifornijoje. Populiacija nežinoma (~3500 žmonių; dauguma tik ainiai). , priskiriamos jutų kalbų šeimai (galimai toliau penučių kalboms), dabar esmiškai išnykusios, kalbama angliškai.

Skirstymas

Iki sandūros su užkariautojais, mivokus sudarė 7 tautos – kiekviena su savo kalba ir tarmėmis – kurios gyveno trijose uždarose srityse vidurio Kalifornijoje. Pagrindinė mivokų dalis – rytų mivokai – susidėjo iš 5 tautų:

įlankos mivokai (~1700 žm.) gyveno į pietus nuo Suisano įlankos, Velnio kalno apylinkėse ir toliau į šiaurės rytus iki San Choakino ir Sakramento deltos;
lygumų mivokai (~11 tūkst. žm.) gyveno San Choakino ir Sakramento deltoje bei ir žemupiuose;
kalnų (Sieros) mivokai (~6,8 tūkst. žm.) skirstėsi į šiaurės, vidurio ir pietų Sieros mivokus, ir buvo apgyvendinę vakarinius Siera Nevados šlaitus ir priekalnes – atitinkamai Mokelamnio ir , Stansilo ir bei Mersedo, Mariposos ir Čaučilos aukštupius.

Į vakarus nuo pagrindinės mivokų santalkos gyveno dvi atskiros tautos:

ežeriniai mivokai (~500 žm.) – į pietus ir pietryčius nuo ;
pakrančių mivokai (~2000 žm.) – į šiaurę ir šiaurės vakarus nuo San Fransisko įlankos ir San Pablo įlankos, iki Dankano kyšulio (į pietus nuo žiočių) ir Sonomos aukštupio.

Istorija

Indėnų buitis prie Rumianciavo (Bodegos) įlankos. Michailas Tichanovas, 1818 m.

Su europiečiais susidūrė XVI a. pab. (pakrančių mivokai), o nuo XVIII a. pab.–XIX a. pr. užsimezgė nuolatiniai ryšiai. Tuo metu mivokų žemėse kurtos katalikiškos misijos, jie vėliau siųsti darbams rančose. Bodego įlankos pakrančių mivokai 1807–1841 m. atsidūrė rusų kolonizatorių įtakoje, sudarė mišrias santuokas. XIX a. 3–4 dešimtmečiuose mivokai pradėjo ginkluotą pasipriešinimą ispanams ir meksikiečiams. Vėliau nukentėjo nuo epidemijų, XIX a. vid. pradėjo dirbti ūkiuose, aukso kasyklose. „Aukso karštligės“ metu nuo amerikiečių smarkiai kentėjo Sieros ir ežeriniai mivokai. XX a. pr. dauguma pakrantės ir ežerinių mivokų buvo asimiliuoti arba išmirė. 1848 m. Kaliforniją prijungus prie JAV, mivokai neteko daugelio savo žemių.

Kultūra

Tradicinė mivokų kultūra panaši į kitų Kalifornijos indėnų – vertėsi rankiojimu (gilių ir kt.), medžiokle (elnių, lygumose – antilopių, vandens paukščių), žvejyba (lašišų ir kt., kalnuose – upėtakių). Ežeriniai mivokai kasė mineralinę druską. Buvo išplėtoję krepšių pynimą, apklotų gamybą (iš triušių kailių, rytuose – ir iš plunksnų), odos išdirbimą, nendrinių demblių pynimą (rytuose). Ežeriniai mivokai gamindavo mažus magnezito ritinėlius (laikyti šventenybėmis), kriauklinius skridinėlius (mainų priemonė). Buvo paplitę tarpgentiniai mainai. Rytų ir pakrančių mivokai iš nendrių spalių gamindavo valtis, iš rąstų – plaustus.

Mivokų būstai buvo panašūs į kitų Kalifornijos indėnų. Rytų mivokai statėsi pintas klėtis ant polių gilių saugojimui.

Indėnų sueiga, Josemičio nacionalinis parkas. Albert Bierstadt, 1872 m.

Mivokų vadų titulas būdavo paveldimas (pakrančių mivokų – gaunamas per rinkimus). Vadas valdydavo genties patrilinijinių giminių sąjungą (traibletą). Ši sąjunga kiekviename kaime turėdavo savo atstovus (glašatajus). Rytų mivokai skirstėsi į 2 brolijas – Žemės (totemas kėkštas arba grizlis) ir Vandens (totemas kojotas arba varlė). Pakrančių mivokų tarpe buvo išplėtota asmeninės nuosavybės samprata, išpirkos kriauklėmis.

Mivokų tikybai būdingas šamanizmas, didelė pranašautojų įtaka. Dalis mivokų turėjo slaptąsias sandraugas. Būdingi mitai apie kultūrinį didvyrį bei apie triksterį Senį-Kojotą. Pakrančių mivokų mitologijoje didelę reikšmę turėjo paukščiai. Rytų mivokai taikydavo kūno deformaciją – galvos, nosies plokštinimą.

Dabartiniai mivokai smarkiai asimiliuoti, rasiškai mišrūs, tačiau išlaikę tradicinės kultūros bruožų – krepšių pynimą, kriauklinių skridinių gamybą, šokius, gilių miltų malimą. Prie Tomaleso įlankos veikia mivokų kultūros muziejus, vyksta kasmetinės šventės.

Rezervacijos

Mivokų būstų rekonstrukcija, Josemičio nacionalinis parkas

Dabar yra 11 federaciškai pripažintų mivokų rezervacijų:

Buena Vistos (Sieros mivokai, Amadoro apygarda)
Kalifornijos slėnio (Sieros mivokai, San Choakino apygarda ir )
Čiken Rančos (Sieros mivokai, )
Gratono (pakrantės mivokai, Sonomos apygarda)
Ajono būrio (Sieros mivokai, Amadoro apygarda)
Džeksono (Amadoro apygarda)
Midltauno (ežeriniai mivokai, )
Šingl Springso (Sieros mivokai, )
Tuolamio būrio (Sieros mivokai, Tuolamio apygarda)
Oberno (Sieros mivokai, )
Viltono (Sieros mivokai, Sakramento apygarda)

Šaltiniai

Мивок,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

[1] Мивок,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.