Ming dinastija kin 明朝 pinyin Míng Cháo dinastija valdžiusi Kiniją 1368 1644 m po Juan dinastijos prieš Čing dinastiją Mi

Ming dinastija (kin. 明朝, pinyin: Míng Cháo) – dinastija, valdžiusi Kiniją 1368–1644 m., po Juan dinastijos, prieš Čing dinastiją. Ming valstybė buvo vadinama „Didžiąja Ming imperija“ (大明國; Dà Míng Guó). Sostinės – Nankinas, vėliau Pekinas.

History of China
Kinijos istorija
Legendiniai valdovai
Sia dinastija
Šangų dinastija
Džou dinastija
Činų dinastija
Hanų dinastija
Šešių dinastijų laikotarpis
Trys valstybės
Vakarų Dzin
Pietų ir šiaurės dinastijos
Sui dinastija
Tangų dinastija
5 dinastijos ir 10 karalysčių
Songų dinastija
Juan dinastija
Mingų dinastija
Čingų dinastija
Kinijos Respublika
Kinijos Liaudies Respublika

Dinastijos įkūrimas ir Hong-u politika

Juan dinastijos valdymo pabaigoje kilo valstiečių sukilimai. Ypač sustiprėjo grupė, kuriai vadovavo Džu Juandžangas (Zhu Yuanzhang). 1368 m. Nankine jis įkūrė Ming dinastiją ir pasiskelbė jos imperatoriumi (Hongwu, arba Ming Taizu – Ming Taidzu). 1387 m. galutinai suvienyta visa Kinija. Kadangi šalis buvo nuniokota karo ir mongolų išnaudojimo, stengiamasi atstatyti ekonomiką: vykdomi irigaciniai projektai, sodinami miškai, skiriamas didelis dėmesys žemės ūkiui. Hong-u žemės ūkį laikė ekonomikos pagrindu, todėl ir vėliau kinų ekonomika buvo smarkiai orientuota šia kryptimi.

Buvo įvesta lidzia (lijia) sistema, pagal kurią dešimties šeimų grupės sudarė bendrijas, kurios buvo pačios atsakingos už mokesčių mokėjimą, darbų atlikimą, tvarkos priežiūrą. Aukščiausia valdžia buvo kaimo seniūnai. Hong-u buvo valstiečių kilmės, todėl labai nepasitikėjo intelektualais ir valdininkais buvo linkęs skirti žemesniųjų klasių atstovus, o vietinės reikšmės biurokratus turėjo kontroliuoti kaimų seniūnai. Song laikų dideli ūkiai buvo nusavinti, padalinti ir išnuomoti, uždrausta laikyti vergus, todėl ilgainiui ėmė dominuoti maži žemės ūkiai.

Hong-u buvo labai įtarus ir persekiojo net tuos, kurie jam padėjo pasiekti valdžią. Jis centralizavo imperijos valdymą, sutelkė daug galios savo rankose. Hong-u politika lėmė įtampą intelektualų sluoksniuose. Intelektualai persekiojami.

Hong-u įvedė žmonių registravimo sistemą: kiekvienas turėjo būti priskirtas valstiečių, karių arba amatininkų grupei. Grupės nariu tampama gimstant, ir jos pakeisti negalima. Tačiau žmonės atrado būdų apeiti šią griežtą sistemą, ir ilgainiui gyventojų surašymų duomenys ėmė neatitikti realybės.

Norėdamas padaryti savo giminę išskirtine, Hong-u surašė savo palikuonių pareigas ir teises: jo palikuonys turėjo gyventi laikydamiesi tam tikrų taisyklių ir juos turėjo išlaikyti valstybė. Vėliau gausaus palikuonių būrio išlaikymas tapo didele problema.

Ekspansija ir izoliacija

Ming dinastijos imperatorių kapai 50 km į šiaurės vakarus nuo Pekino. Sielų kelias

Ming laikais kinai ėmė kontroliuoti Turkestaną. Azijos tautos, turinčios priėjimą prie jūros, mokėjo Kinijos imperatoriui duoklę. Didysis kanalas šalies viduje buvo išplėstas ir skatino vidaus prekybą.

Po Hong-u mirties prasidėjo kovos dėl sosto. Imperatoriumi buvo paskirtas Hong-u vaikaitis, tačiau jis išsilaikė tik trejus metus, tada jį nuvertė ketvirtasis Hong-u sūnus Džu Di (Zhu Di), tapęs imperatoriumi Jongle (Yongle). Jo politika buvo orientuota į tarptautinių ryšių plėtimą.

Didžiausias užmojis buvo septynios jūrų ekspedicijos (1405–1433), kurioms vadovavo eunuchas . Kinai pasiekė Gerosios Vilties kyšulį, yra manančių, kad ir Amerikos žemynus. Į pirmąją ekspediciją iškeliavo 317 laivų ir 28000 žmonių – tai buvo didžiausia istorijoje jūrų ekspedicija. Dženg He atgal pargabeno daug prabangių daiktų. Pagrindinis ekspedicijų tikslas buvo užmegzti diplomatinius santykius. Nors buvo siekiama, kad kuo daugiau valstybių mokėtų Kinijai duoklę, priešingai nei didžiosios europiečių ekspedicijos, šios nebuvo karinės ir nesiekė užgrobti svetimų žemių.

Tačiau jūrų kelionės baigėsi. XV a. pabaigoje buvo uždrausta statyti jūrinius laivus ir apskritai palikti šalį: Kinija izoliavosi. Manoma, kad tai buvo atsakas į piratavimą. Be to, nors Dženg He keliones rėmė rūmų eunuchai, prieš jas buvo eunuchų įtakos grėsmę nuolat jautę konfucianistai intelektualai valdininkai. Užsivėrus Kinijos sienoms, tapo sunku pakliūti į šalį ir svetimšaliams: todėl į didžiąsias jūrines keliones kiek vėliau nei kinai pasileidę europiečiai su Kinija kontaktus mezgė nelengvai.

XVI a. vid. prekyba vėl išjudėjo, sidabrui pakeitus popierinius pinigus: Kinija ėmė importuoti sidabrą. Suklestėjo nauji miestai. Kultūros srityje klesti populiarioji literatūra, sukuriami žymieji romanai „Auksinis lotosas“, „Kelionė į vakarus“ ir kt.

Didžioji siena

Kai Ming ėmė dažniau puldinėti mongolai, buvo nuspręsta juos sustabdyti sustiprinus didžiulę nepralaužiamą sieną, pradėtą statyti dar prieš šimtmetį, 1368 m. Tai buvo nauji įtvirtinimai, šiandien vadinami Didžiąja kinų siena, tose vietose statomi dar nuo Čin laikų (III a. pr. m. e.). Naujoji siena ėjo šiaurine Ming žemių riba.

Dinastijos nuosmukis

Imperatoriai po Jongle skyrė mažai dėmesio užsienio politikai, todėl Ming kariuomenė nusilpo. Stiprėjo mongolai. Pakrantėse siautėjo japonų piratai. Japonai taip pat bandė užkariauti Korėją ir Kiniją: nors kinai juos nugalėjo, imperija patyrė didelių finansinių nuostolių. XVII a. pradžioje Ming dinastija praktiškai prarado šiaurės rytų teritorijų kontrolę. Tauta, kilusi iš buvusios Dzin dinastijos (džurčenai), sparčiai plėtė savo įtaką iškart už Didžiosios sienos.

Vidaus politikoje imperatoriai valstybe pernelyg nesirūpino, todėl praktiškai valdė arba įtakingi valdininkai, arba eunuchai. Ministrai nesutarė tarpusavyje, kas eunuchams buvo labai naudinga. Eunuchų pradėjo daugėti dar Hong-u valdymo laikais. Jie kontroliavo slaptąją policiją, imperatoriaus iždą ir kt. Šitokį eunuchų sustiprėjimą lėmė Hong-u politika: tai, kad jis nepasitikėjo valdininkais intelektualais, sukūrė vakuumą tarp aukščiausios valdžios (imperatoriaus) ir žemiausių valdininkų. Be to, vėlesni valdovai buvo silpni ir valdyti nesugebėjo.

Dinastijos žlugimas

Dinastijos valdymo pabaigoje Kinija buvo turtinga, ekonomiškai klestinti šalis, sėkmingai gyvavo menai, filosofija. Daugelis intelektualų bijojo imtis valdininko darbo (dėl šalyje įsigalėjusių eunuchų įtakos), todėl nuo XVI a. pab. daug jų nedalyvauja valstybiniuose egzaminuose ir nesiekia gauti posto. Kita vertus, nuolat buvo tokių intelektualų grupių, kurios buvo pasiryžusios likti ištikimos dinastijai, t. y. išlaikyti pačios dinastijos tęstinumą, pavienių imperatorių klaidas laikant ne tokiomis reikšmingomis kaip tradicijos išlikimas.

Armijoje dėl nemokamų atlyginimų pagausėjo dezertyrų, kurie sudarydavo banditų būrius. Banditai ėmė keliauti link sostinės Pekino. Tuo metu grėsmę imperijai kėlė ir mandžiūrai: Ming juos sugebėjo atmušti 1623, 1628 m., tačiau nebesugebėjo atgauti kontrolės Mandžiūrijos regione. Nuo 1629 m. mandžiūrai nuolat puldinėjo Šiaurės Kiniją. 1636 m. jie paskelbė įkuriantys Čing (Qing) dinastiją, 1637 m. nugalėjo Ming sąjungininkę Korėją. Taigi imperatorius buvo linkęs labiau rūpintis mandžiūrų keliama grėsme, o ne banditų būriais. Tačiau banditai į Pekiną įžengė pirmi – 1644 m. gegužės 26 d. maištininkai su Li Dzičengu (Li Zicheng) priešakyje užėmė sostinę. Imperatorius nusižudė. Dalis imperatoriaus giminių Nankine suformavo rezistencinę valdžią, vadinamą Pietų Ming.

Iškart po to mandžiūrai perėjo Didžiąją sieną (Ming generolas atvėrė jiems vartus), sumušė maištininkus ir pasiskelbė išvaduotojais. Nors iki 1662 m. mandžiūrai turėjo kovoti su Pietų Ming valdžia, 1644 m. laikomi Čing dinastijos valdymo pradžia.

Valdovai

Asmeninis vardas	Pomirtinis vardas¹	Šventyklos vardas	Valdymo devizas²	Lietuviškai	Valdymo metai
Zhū Yuánzhāng 朱元璋	Gāodì 高帝	Tàizǔ 太祖	洪武	Džu Juandžang; Gaodi; Taidzu; Hong-u	1368–1398
Zhū Yǔnwén 朱允炆	Huìdì 惠帝	–	Jiànwén 建文	Džu Junven; Huidi; Dzianven	1398–1402
Zhū Dì 朱棣	Wēndì 文帝	Chéngzǔ 成祖 arba Tàizōng 太宗	永樂	Džu Di; Vendi; Čengdzu, Taidzong; Jongle	1402–1424
Zhū Gāochì 朱高熾	Zhāodì 昭帝	Rénzōng 仁宗	Hóngxī 洪熙	Džu Gaoči; Džaodi; Žendzong; Hongsi	1424–1425
Zhū Zhānjī 朱瞻基	Zhāngdì 章帝	Xuānzōng 宣宗	Xuāndé 宣德	Džu Džandzi; Džangdi; Siuandzong; Siuande	1425–1435
Zhū Qízhèn 朱祁鎮	Ruìdì 睿帝	Yīngzōng 英宗	Zhèngtǒng 正統 1436–1449 Tiānshùn 天順 1457–1464	Džu Čidžen; Žuidi; Ingdzong; Džengtong; Tianšun	1435–1449; 1457–1464
Zhū Qíyù 朱祁鈺	Jǐngdì 景帝	Dàizōng 代宗	Jǐngtài 景泰	Džu Čiju; Dzingdi; Daidzong; Dzingtai	1449–1457
Zhū Jiànshēn 朱見深	Chúndì 純帝	Xiànzōng 憲宗	Chénghuà 成化	Džu Dzianšen; Čundi; Siandzong; Čenghua	1464–1487
Zhū Yòutáng 朱祐樘	Jìngdì 敬帝	Xiàozōng 孝宗	Hóngzhì 弘治	Džu Joutang; Dzingdi; Siaodzong; Hongdži	1487–1505
Zhū Hòuzhào 朱厚照	Yìdì 毅帝	Wǔzōng 武宗	Zhèngdé 正德	Džu Houdžao; Idi; Udzong; Džengde	1505–1521
Zhū Hòucōng 朱厚熜	Sùdì 肅帝	Shìzōng 世宗	Jiājìng 嘉靖	Džou Houcong; Sudi; Šidzong; Dziadzing	1521–1566
Zhū Zǎihòu 朱載垕	Zhuāngdì 莊帝	Mùzōng 穆宗	Lóngqìng 隆慶	Džu Dzaihou; Džuangdi; Mudzong; Longčing	1566–1572
Zhū Yìjūn 朱翊鈞	Xiǎndì 顯帝	Shénzōng 神宗	Wànlì 萬曆	Džu Idziun; Siandi; Šendzong; Vanli	1572–1620
Zhū Chángluò 朱常洛	Zhēndì 貞帝	Guāngzōng 光宗	Tàichāng 泰昌	Džu Čangluo; Džendi; Guangdzong; Taičang	1620
Zhū Yóujiào 朱由校	Zhédì 悊帝	Xīzōng 熹宗	Tiānqǐ 天啟	Džu Joudziao; Džedi; Sidzong; Tianči	1620–1627
Zhū Yóujiǎn 朱由檢	Zhuānglièmǐn 莊烈愍	Sīzōng 思宗	Chóngzhēn 崇禎	Džu Joudzian; Džuangliemin; Sidzong; Čongdžen	1627–1644
1 Valdovas įvardijamas prieš šventyklos arba pomirtinį vardą pridedant dinastijos pavadinimą (Ming). 2 Laikotarpio pavadinimas – imperatoriaus valdymo devizas. Dauguma Ming dinastijos imperatorių naudojo po vieną devizą visam valdymo laikotarpiui. Dažniausiai patys imperatoriai vadinami šiais devizais.

Pietų Ming

Asmeninis vardas	Šventyklos vardas	Valdymo devizas	Lietuviškai	Valdymo metai	Kaip paprastai vadinamas
Zhū Yóusōng 朱由崧	Ānzōng 安宗	Hóngguāng 弘光	Džu Jousong; Andzong; Hongguang	1644–1645	Fú Wáng 福王 (Fu Vang, Fu kunigaikštis)
Zhū Yùjiàn 朱聿鍵	Shàozōng 紹宗	Lóngwǔ 隆武	Džu Judzian; Šaodzong; Long-u	1645–1646	Táng Wáng 唐王 (Tang Vang, Tang kunigaikštis)
Zhū Chángfāng 朱常淓	–	Nėra, bet kartais vadinama Lu kunigaikščio regentyste (潞王臨國 Lù Wáng Lín Guó)	Džu Čangfang; Lu Vang Lin Guo	1645	Lù Wáng 潞王 (Lu Vang, Lu kunigaikštis)
Zhū Yǐhǎi 朱以海	–	Nėra, bet kartais vadinama Lu (Lou) kunigaikščio regentyste (魯王臨國 Lǔ Wáng Lín Guó)	Džu Ihai; Lu Vang Lin Guo	1645–1653	Lǔ Wáng 魯王 (Lu Vang, Lu kunigaikštis)
Zhū Yùyuè 朱聿[金粵]	–	Shàowǔ 紹武	Džu Jujue; Šao-u	1646	Táng Wáng 唐王 (Tang Vang, Tang kunigaikštis)
Zhū Yóuláng 朱由榔	–	Yǒnglì 永曆	Džu Joulang; Jongli	1646–1662	Guì Wáng 桂王 (Gui Vang, Gui kunigaikštis)

Nuorodos

[1] 2010-06-01 iš Wayback Machine projekto.
[2] 2006-04-27 iš Wayback Machine projekto.