Miesto komendantas

Miesto komendantas – karininkas, paskirtas prižiūrėti discipliną ir tvarką mieste esančiuose daliniuose. Paprastai vadovauja karinei įstaigai .

Tarpukario Lietuvos karo komendatūros pastatas Mažeikiuose 2006 m.

Šiame straipsnyje ar jo dalyje netvarkingai nurodytos . Jūs galite padėti Vikipedijai sutvarkydami išnašas ar pašalindami perteklines .

Carinė Rusija

Karo komendantas Rusijoje 1869–1917 m. būdavo karinis viršininkas, prižiūrėjęs:

• tvarką ir discipliną mieste išsidėsčiusiuose daliniuose
• tikslų pareigų vykdymą
• karinei žinybai priklausančių statinių ir įrengimų tvarkingumą
• areštuotų kariškių laikymą miesto .

Miesto komendantas:

• vadovauja miesto sargybos daliniams ir .
• atsako už per miestą vykstančias armijos, laivyno ir kitokias karines komandas, taip pat – vykstančius pavienius kariškius.
• bendradarbiauja su miesto policija palaikant gerus santykius tarp vietinių gyventojų ir įgulos kariškių.

Įgulos narių atžvilgiu miesto komendantas turėjo divizijos vado teises (jei turėjo generolo laipsnį) arba pulko vado teises (jei turėjo vyresniojo karininko – nuo kapitono iki pulkininko – laipsnį).

Miesto komendantas paklusdavo karinės apygardos vadui ir miesto įgulos viršininkui (jei pats nebuvo įgulos viršininkas).
Nedideliuose miestuose, kur nebūdavo miesto komendanto pareigybės, jo funkcijas atlikdavo apskrities karių viršininkas (уездный воинский начальник) arba įgulos viršininku paskirtas karininkas.

Miesto komendantais paprastai būdavo karininkai nuo kapitono iki generolo majoro (stambiuose miestuose).

Lietuva

Vilniaus karininkų komendantūros atsišaukimas, 1918

Lietuvos kariuomenės savanoriai Vilniuje, 1918 m. gruodžio mėn. 23 d. įkūrė pirmąją karo komendatūrą Lietuvoje. Lietuvos Valstybės Tarybos Apsaugos komisijos pirmininko pavaduotojas rašytojas Liudas Gira buvo paskirtas Vilniaus komendantu. Jam netikėtai susirgus, jo pareigas ėjo Kazimieras Škirpa, kuris 1919 m. sausio mėn. 1 d. su keletą savanorių pirmą kartą iškėlė Lietuvos vėliavą Gedimino pilies bokšte. Komendantūra trumpai teveikė, nes vokiečių kariuomenei traukiantis ir Tarybų Rusijos Raudonajai armijai artėjantis, Lietuvos vyriausybė ir kariuomenės vadovybė 1919 m. sausio 1-2 d. persikėlė į Kauną.

buvo įkurta 1919 m. sausio 6 d. Karininkas Juozas Mikuckis buvo paskirtas pirmuoju komendantu. Lietuvos Valstybės Taryba 1919 m. balandžio 4 d. paskelbė Ypatinguosius valstybės apsaugos įstatus, teisiškai pagrindusius karo komendantūrų veiklą. Nepriklausomybės kovų metu, 1919 m. - 1920 m., Kauno karo komendantūra telkė dalinius iš savanorių ir šaukiamų naujokų. Ji 1919 m. rugpjūčio mėn. išardė lenkų karinės organizacijos POW sąmokslą. Ji taip pat kovojo su demoralizuotais vokiečių kareiviais ir vagių bei plėšikų gaujomis. Atsirado daugiau karo komendantūrų. Paskui jos veikė visose Lietuvos apskrityse.

Taikos metu Lietuvos karo komendantūros rūpinosi mobilizacija (naujokų šaukimu, atsargos karių ir karo priemonių registracija) ir tvarkos palaikymu. Kauno karo komendantūros dalimi buvo .

Karo komendantūros įgijo ypatingų galių nuo 1927 metų pradžios, po 1926 m. gruodžio mėn. 17 d. perversmo. Valdant prezidentui Antanui Smetonai, Lietuvos valstybėje buvo . Karo komendantūros tapo pagrindiniu jo karinės valdžios ramsčiu. Komendantai išduodavo leidimus bet kokiam susirinkimui ar žmonių susibūrimui. Jie kartu su apskričių viršininkais siaurindavo ar nutraukdavo opozicinių partijų ir organizacijų veiklą. Jų žinioje buvo karo cenzūra. Pavyzdžiui, 1926 m. gruodžio mėn. 18 d. Kauno karo komendantas savo įsakymu uždraudė be jo sutikimo rinktis; skleisti nerimą keliančius gandus; be karo cenzūros leidimo spausdinti spaudą, rodyti filmus ar vaidinti veikalus; streikuoti; kelti kainas; nuo 23 iki 5 val. ryto Kaune judėti ir veikti privačioms įstaigoms. Komendantai stebėjo Katalikų veikimo centrą, Pavasario, šv. Cecilijos, šv.Sakramento ir kitas draugijas, Lietuvos lenkus, žydus ir komunistus, taip pat voldemarininkus. Karo stovio reikalų referentas juos 1935 m. gruodžio mėn. 5 d. slaptu raštu įpareigojo kas mėnesį pranešti krašto apsaugos ministrui apie gyventojų nuotaikas ir pagrįsti, kurie vidaus priešai laikytini pavojingiausiais. Karo komendantai taip pat bausdavo girtuoklius, triukšmadarius ir pažeidžiančius komendanto valandą.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, kitą dieną, 1940 m. birželio mėn. 16 d. ministras pirmininkas Antanas Merkys pateisino Raudonosios armijos įsiveržimą ir paskelbė „valstybės gynimo metą“, o Kauno miesto ir apskrities komendantas pulkininkas Jurgis Bobelis išleido įsakymą draudžiantį „įžeidinėti ir nepalankiai traktuoti draugingos mums SSRS kariuomenės karius“, skleisti gandus, dalyvauti eisenose ar susibūrimuose, ir reikalaujantį gyventojus per 48 valandas vietos policijai pristatyti turimus ginklus ir sprogstamąją medžiagą.

Lietuvos laikinoji vyriausybė 1941 m. birželio mėn. 23 d. Kauno komendantu paskyrė pulkininką Jurgį Bobelį, šias pareigas ėjusį iki sovietinės okupacijos. Jo vadovaujama Kauno komendantūra sutelkė Tautinio darbo apsaugos batalioną, kuris nuginklavus partizanus buvo vienintelis organizuotas ginkluotas lietuvių dalinys Kaune. Liepos mėn. 23 d. naktį voldemarininkai surengė perversmą, kuriuo pašalino Kauno komendantą Jurgį Bobelį ir vietoj jo paskyrė kapitoną . Vėliau Kauno karo komendantūra buvo panaikinta. Jos funkcijas perėmė iš jos sudarytas ryšių karininko prie vokiečių 11-ojo rezervinės policijos bataliono (RPB) vado štabas. Jisai kovojo su raudonaisiais partizanais ir vykdė masines žudynes.

Nuorodos

• Комендант города

Šaltiniai

1. . Suarchyvuotas originalas 2014-02-01. Nuoroda tikrinta 2014 m. vasario 1 d..
2. Aničas, Jonas (2004). „Kauno miesto ir apskrities komendantas“. Pulkininkas Jurgis Bobelis (1895-1954) Biografinė apybraiža. Vaga. ISBN . Citavimo klaida: Netinkama <ref> žymė; vardas "JurgisBobelis" apibrėžtas keletą kartų su skirtingu turiniu
3. „Jonas Vaičenonis. Karo komendantūrų veikla Lietuvoje 1927-1940 m.“. Nuoroda tikrinta 2014 m. vasario 1 d..
4. „Stasys Knezys. Kauno karo komendantūros Tautinio darbo batalionas 1941 m.“. Nuoroda tikrinta 2014 m. vasario 1 d..