Liudas Gira

Liudas Gira
Liudas Gira 1915 m.
Gimė	1884 m. rugpjūčio 27 d. Vilnius
Mirė	1946 m. liepos 1 d. (61 metai) Vilnius
Palaidotas (-a)	Senosiose Rasų kapinės
Vaikai	Vytautas Sirijos Gira
Veikla	Lietuvos vertėjas, poetas
Alma mater	Vilniaus kunigų seminarija
Vikiteka	Liudas Gira

Liudas Gira (1884 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje – 1946 m. liepos 1 d. Vilniuje, palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse) – lietuvių poetas, dramaturgas, kritikas, publicistas, vertėjas, prieštaringai vertinamas kultūros ir sovietinės valdžios veikėjas, prisidėjęs prie (Lietuvos okupacijos).

Biografija

Gira – klierikas Vilniuje (1901–1905)

Augo Butrimonyse, Stakliškėse. Baigė Stakliškių pradinę mokyklą, 1897–1900 m. mokėsi Vilniaus realinėje gimnazijoje, jos nebaigęs 1901 m. Kazanės gimnazijoje eksternu baigė 4 gimnazijos klases ir įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurią 1905 m. pavasarį baigė, bet kunigu įšventintas nebuvo.

Gyveno Vilniuje ir Kaune. Daugiausia dirbo spaudoje, lietuviškuose laikraščiuose, 1905–1906 m. „Vilniaus žinių“, 1906 m. „Šviesos“, 1907 m. „Lietuvos ūkininko“, nuo 1908 m. „Vilties“ redakcijose. Vienas slapyvardžių – Stakliškių Liudas. 1906–1907 m. faktinis laikraščio „Lietuvis“ redaktorius. 1905 m. dalyvavo Lietuvių mokytojų sąjungos veikloje, buvo išrinktas Didžiojo Vilniaus seimo prezidiumo sekretoriumi, 1907 m. aktyviai dalyvavo kuriant Lietuvių mokslo draugiją. 1909–1910 m. baigė vaidybos kursus Vilniaus muzikos mokykloje.

Su H. Dirse 1914 m. įsteigė knygų leidimo bendrovę „Žinynas“. Iš lietuvių spaudos surinko publicistų pasisakymus apie lietuvių ir lenkų santykius ir 1907 m. paskelbė rinkinį „Ze stosunkow litewsko–polskich“. Redagavo 1911–1912 m. literatūros almanachą „Švyturys“, 1913–1914 m. – pirmąjį lietuvių literatūrinį žurnalą „Vaivorykštė“.

1918–1920 m. ėjo įvairias administracines pareigas Lietuvos valdžios aparate.

Lietuvos žvalgybos organizavimas ir vadovavimas

Liudas Gira su žmona ir sūnumi Vytautu (1916 m.)

1918 m. spalio 8 d. Lietuvos Valstybės Taryba organizavo Apsaugos komisiją, kurios nariu tapo Liudas Gira. Apsaugos komisija pavedė jam rūpintis žvalgybos organizavimu. Naudodamasis gausiomis pažintimis be jokių lėšų L. Gira sukūrė informatorių tinklą, kurį iš pradžių sudarė tik moterys – medicinos seserys ir tarnaitės.

1918 m. gruodžio 24 d. L. Gira buvo paskirtas pirmuoju Vilniaus miesto komendantu. Jam netikėtai susirgus jo pareigas ėjęs Kazimieras Škirpa, 1919 m. sausio 1 d. jis pirmą kartą suorganizavo keletą savanorių ir iškėlė Lietuvos vėliavą Gedimino pilies bokšte.

1919 m. sausio pradžioje puolant Raudonajai armijai iš Vilniaus paskui Vyriausybę pasitraukė visi žvalgybos darbuotojai. L. Gira dėl ligos liko Vilniuje ir netrukus buvo suimtas. Pusę metų praleido Vilniaus, Dvinsko ir Smolensko kalėjimuose kaip sovietų valdžios įkaitas. Liepos mėnesio pabaigoje, įvykdant mainus, buvo paleistas į laisvę ir atvyko į Kauną.

1919 m. rugpjūčio 23–lapkričio 9 d., susirgus antrajam Lietuvos specialiosios tarnybos vadovui M. Lipčiui, Krašto apsaugos ministerijos Generalinio štabo nurodymu L. Gira laikinai vadovavo Žvalgybos skyriui, nuo lapkričio 11 d. ėjo Žvalgybos skyriaus viršininko (M. Lipčiaus) pavaduotojo pareigas.

L. Giros darbo specialiojoje tarnyboje laikotarpiu buvo išblaškytos slaptosios lenkų organizacijos Lenkų karinė organizacija ir „O. S. N.“, kurios nebesugebėjo atsigauti iki generolo Želigovskio žygio į Vilnių (1920 m.). Pradėta kurti žvalgybos padalinio struktūra, susekti ir suimti šnipinėjantys kitoms valstybėms asmenys, išaiškinti tarnybiniai nusikaltimai (kyšių ėmimas, naudojimasis tarnybine padėtimi ir kiti).

L. Gira 1920 m. sausio 15 d. buvo atleistas iš Žvalgybos skyriaus ir kartu iš Lietuvos kariuomenės (paliko tarnybą kaip atsargos karo valdininkas) ir paskirtas Marijampolės apskrities viršininku.

Po tarnybos žvalgyboje

Nuo 1920 m. rudens Liudas Gira grįžo į kultūrinį gyvenimą, tačiau ir toliau aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime.

1922–1925 m. Valstybės dramos teatro, 1925–1926 m. – Valstybės teatro direktorius. Vadovavimas nebuvo sėkmingas dėl prastų jo ūkinių įgūdžių, kolegos iš direktoriaus šaipėsi, teatras ėmė veikti nuostolingai, L. Gira nuolat turėjo skolų, norėjo nusižudyti.

1926–1936 m. – Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos sekretorius.

1927 m. kovo 19 d. – 1929 m. sausio 10 d. vadovavo Kauno radiofoną prižiūrėjusiai Radijo tarybai. Apie 1936 m. stojo į opoziciją valdančiajam režimui. 1937–1938 m. redagavo laikraštį „Literatūros naujienos“. 1938–1939 m. Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas.

Bendradarbiavo beveik visuose svarbiausiuose žurnaluose: Skaitymai (jį 22–24 t. ir 1923 m. pats ir redagavo), „Pradai ir žygiai“, „Gaisai“, „Židinys“, „Vairas“, „Trimitas“, „Dienovidis“.

L. Gira buvo okupacinės sovietų valdžios atstovas, aktyviai bendradarbiavo su Lietuvą okupavusia Sovietų Sąjunga. Galimas jo užverbavimo motyvas – finansinis.1940 m. paskirtas TSRS okupuotos Lietuvos Liaudies seimo atstovu, kaip Įgaliotosios delegacijos narys, vyko į Maskvą prašyti, kad Lietuva būtų „priimta“ į Sovietų Sąjungos sudėtį, dalyvavo atitinkamoje TSRS parlamento sesijoje. 1940–1941 m. LTSR švietimo komisaro pavaduotojas. 1941 m. per TSRS-Vokietijos karą pabėgo į Rusiją. Gyveno Maskvoje ir Penzoje, 1942 m. buvo mobilizuotas į Raudonosios armijos 16-ąją lietuvišką šaulių diviziją, o nuo 1942–1944 m. buvo jos kapitonas. 1945 m. sunkiai sirgdamas grįžo į Vilnių. 1946 m. LTSR Mokslų Akademijos akademikas.

Po metų mirė šlovindamas SSRS.

Paminklas

Liudos Giros paminklas Vilniaus senamiestyje, skulptorius V.Palys, architektas Šeškevičius

1977 m. Liudui Girai buvo pastatytas paminklas. Jis stovėjo Vilniaus senamiestyje (A. Volano gatvėje) priešais Lietuvos švietimo ir mokslo ministeriją. Nugriautas 2013 metų rugsėjo mėn. Švietimo ministerijos prašymu. Prie paminklo anksčiau piketavo politiniai kaliniai, tremtiniai ir kitų dešiniųjų organizacijų atstovai, reikalavę jį nugriauti. Po kurio laiko dėl paminklo demontavimo į Vilniaus miesto savivaldybę ir Kultūros ministeriją kreipėsi tuometis švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Diskusijos dėl L.Giros paminklo iškėlimo Vilniaus miesto savivaldybėje truko dvejus metus. Anksčiau paminklas buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, tačiau vėliau jis buvo išbrauktas iš saugomų objektų sąrašo kaip neatitinkantis amžiaus cenzo ir neturintis meninės vertės.

Politika

Apie 1939 metus L. Gira, tuometinis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, TSRS pasiuntiniui patarė neperduoti Lietuvai Vilniaus krašto, nes „kuo arčiau Lietuvos ir TSRS siena, tuo geriau lietuvių tautai“.

Kūryba

Kūrinius pradėjo spausdinti nuo 1902 m. (apsakymai „Šūvis“ – „Lietuva“, Nr. 37; „Panaktinis“ – „Naujienos“, Nr. 6.) Kaip poetas debiutavo 1903 m. Pirmasis eilėraščių rinkinys „Dul-dul dūdelė“ pasirodė 1909 m. Liudas Gira išleido 13 poezijos rinkinių, išspausdino poemų, dramos kūrinių, apybraižų. Yra parašęs eilėraščių rusų, baltarusių ir lenkų kalbomis.

Literatūros mokslo darbais reiškėsi nuo 1905 m. Parengė pirmąsias lietuvių poezijos antologijas („Lietuva pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą“, „Cit, paklausykit“), A. Strazdo, Lazdynų Pelėdos, P. Vaičaičio, K. Sakalausko-Vanagėlio raštus. Išspausdino straipsnių apie baltarusių, ukrainiečių, rusų, čekų literatūrą, bei publicistikos straipsnių. Kompozitoriai Abelis Klenickis, Stasys Šimkus, Juozas Tallat-Kelpša, Antanas Vanagaitis ir daugelis kitų yra parašę muziką Liudo Giros tekstams.

Pasirašinėjo slapyvardžiais: Akstinų Vincas, Aldonė V., B. Dzūkas, Eglė, Ensexistens, Gerulis, Kuzavas, Kažin kas, Rimbas, Saugus, Szlachcic-Katolik, Teatralas ir kitais.

Kapas Rasų kapinėse

Bibliografija

• Monologai: teatras ir dekoracijos. – Vilnius, 1913 m.
• Mylėkime savo kalbą! – Vilnius, 1914 m.
• Mylėkime mūsų tėvynę! – Vilnius, 1914 m.
• Ką mes turime žinoti apie mūsų kalbą? – Vilnius, 1914 m.
• Kas yra lietuviai ir Lietuva / parašė St. Ld.. – Vilnius, 1914 m.
• Kovotojas dėl Vilniaus lietuvybės: (kun. Juozas Ambraziejus). – Vilnius, 1914 m.
• Cit, paklausykit!: parinktos iš lietuvių poetų geriausios eilės tinkamos skaityti viešuose vakaruose ar šiaip susirinkimuose. – Kaunas, 1914 m.
• Vaikai ir alkoolio nuodai: alkoolio kenksmingumas į vaikų protą ir organizmą. – Vilnius, 1915 m.
• Nejaugi mes da gersime?! – Vilnius, 1915 m.
• Lietuvių rašybos vadovėlis. – Kaunas, 1922 m. [kitas leidimas 1918]
• Poezijų raštai: parinkti Lietuvos mokyklų jaunimui. – Kaunas, 1923 m.
• Kritikos raštai. – Kaunas, 1928 m.
• Spaudos draudimo ir atgavimo reikšmė kultūrinei mūsų pažangai. – Kaunas, 1929 m.
• Kuo buvo Lietuvai Vytautas Didysis?: trumpi jo gyvenimo ir žygių bruožai. – Kaunas, 1930 m.
• Kun. Tumo-Vaižganto gyvenimas ir darbai. – Kaunas, 1930 m.
• Lietuviškos eilėdaros kūrimosi raida, studija, 1934 m.
• Kritikos baruose. – Vilnius, 1982 m.

Poezijos rinkiniai

• Dul dul dūdelė, 1909 m.,
• Milžinkapių daina: eilės. – Vilnius, 1910 m.
• Žalioji pievelė, 1911 m.,
• Laukų dainos, – Seinai, 1912 m.,
• Tėvynės keliais, – Vilnius, 1912 m.,
• Tėvynės keliais: eilėraščiai – Kaunas, 1920 m.
• Žiežirbos: 1912–1920 m. poezijos. – Kaunas = Vilnius, 1921 m.,
• Žygio godos: eilėraščiai. – Klaipėdoje, 1928 m.,
• Liudo Giros Raštai: autoriaus naujai peržiūrėti. – Kaunas, 1928 m.
• Šilko gijos: lirika. – Kaunas, 1928 m.,
• Amžių žingsniai: eilėraščiai. – Kaunas, 1929 m.,
• Rinktiniai eilėraščiai (ankstyvesnieji). – Kaunas, 1934 m.
• Stalino LTSR konstitucija: poema. – Kaunas, 1940 m.
• Žalioji pievelė. – Vilnius, 1941 m.
• Žalgirio Lietuva, 1942 m.,
• Smurtas ir ryžtas, 1942 m.,
• Tolimuos keliuos, 1945 m.
• Rinktinė poezija. – Kaunas, 1945 m.
• Trys berželiai. – Vilnius, 1949 m.
• Rinktinė. – Vilnius, 1951 m.
• Eilėraščiai. – Kaunas, 1951, 1956, 1957, 1960 m.
• Raštai: 2-se tomuose. – Vilnius, 1953
• Liudas Gira: sutrumpinti kūriniai. – Kaunas, 1957 m.
• Raštai, T. 1–5, 1960–1963 m.
• Ne margi sakalėliai. – Vilnius, 1963 m.
• Raudonosios aguonos: rinktinė. – Vilnius, 1969 m.
• Keturios raidės: eilėraščiai ir poemos. – Vilnius, 1980 m.
• Džiugios dienos: eilėraščiai. – Vilnius, 1984 m.
• Poezija: rinktinė. – Vilnius, 1984 m.

Pjesės

• Svečiai: I veiksmo fragmentas. – [s. l.], 1910 m.
• Kerštas: 3 veiksmų 4 paveikslų tragedija iš senovės laikų. – Vilnius, 1910 m.,
• Beauštanti aušrelė: pijesa 2-m pav.. – Vilnius, 1913 m.,
• Paparčio žiedas: keturių veiksmų su prologu ir epilogu poema misterija; Beauštanti aušrelė: pjesė dviem paveikslais. – Klaipėda, 1928 m.

Vertimai į rusų kalbą

• Здравствуй вихрь!: стихи. – Ленинград, 1960
• Слово борьбы. – Москва, 1943

Šaltiniai

1. Lietuvos albumas. Janina Markevičaitė, Liudas Gira, Adomas Kliučinskis – Kaunas / Otto Elsner, Berlin, 1921 m.
2. http://www.vsd.lt/Page.aspx?pageID=135 2014-02-01 iš Wayback Machine projekto.
3. https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1059873/liudas-gira-kaip-lietuvos-kurejas-tapo-jos-duobkasiu
4. https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1059873/liudas-gira-kaip-lietuvos-kurejas-tapo-jos-duobkasiu
5. . vsd.lt. Suarchyvuotas originalas 2016-03-05. Nuoroda tikrinta 2016-04-13.
6. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 150 psl.
7. https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1059873/liudas-gira-kaip-lietuvos-kurejas-tapo-jos-duobkasiu
8. L.Giros paminklas iš senamiesčio nugrūstas į šalikelę 2013-09-18 iš Wayback Machine projekto.
9. Butkus Z. SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920–1940 m.). Darbai ir dienos, 1998, nr. 7, p. 156–157.
10. Liudas Gira. Rašytojai

Nuorodos

• L. Gerulis (Liudas Gira). Lietuvių mokslo draugija ir jos įsteigimas 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.